Lietuvoje vis dar įsivaizduojama, kad žmonėms su negalia uždarose įstaigose gyventi geriau, nei, tarkim, atvirose bendruomenėse. Požiūris, jog jie nėra įgalūs savarankiškai savimi pasirūpinti – viena didžiausių kliūčių, stabdančių socialinės globos namų pertvarkos procesą.
Kovo 22 d. Seimo Europos Informaciniame biure vyko diskusija „Ar visi turi teisę oriam gyvenimui bendruomenėje?“. Parlamento nariai kartu su vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovais svarstė deinstitucionalizacijos perspektyvas.
Pokyčiai būtini
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova asmenų su negalia apsaugos srityje dirbti pradėjo dar prieš valstybei atgaunant Nepriklausomybę. Per tą laiką ji ne kartą konfliktavo su valdžios institucijomis, nenorinčiomis prarasti savo status quo.
Jau 1990–1991 metais kartu su išeivijos lietuviais jie filmavo padėtį socialiniuose globos namuose. Paviešinus rezultatus, visuomenėje kilo skandalas – pirmą kartą garsiai pradėta kalbėti apie nežmoniškas tokių institucijų gyventojų sąlygas. Praėjus dešimtmečiui, po panašios situacijos, „Viltis“ užsitraukė valdžios nemalonę, 2006 metais viena psichiatrijos ligoninė padavė organizaciją į teismą. Nors byla laimėta, šie pasakojimai puikiai iliustruoja ilgalaikį globos įstaigų abejingumą ir nenorą keisti esamos tvarkos.
Pasak jos, per visą Nepriklausomybės laikotarpį žmonės su negalia taip ir liko pažeidžiamiausia visuomenės grupe. D. Migaliova pasakojo neseniai sulaukusi vienos mamos iš Klaipėdos skambučio. Moteris buvo tokioje neviltyje, jog sakė susideginsianti, jei tik tai padėtų žmonėms su proto negalia gauti kompleksines paslaugas. Asmeninių asistentų Lietuvoje nėra, asmenys, turintys sunkią intelekto negalia, nepriimami į dienos centrus ar grupinio gyvenimo namus. Paprašius pagalbos, tokį žmogų tiesiog pasiūloma atiduoti į globos namus, pagarsėjusius itin žiauriomis gyvenimo sąlygomis.
Negalią turintis Seimo narys Justas Džiugelis susiklosčiusią padėtį pavadino tragiška. „Man priežiūros reikia 24 valandas per parą. Jeigu aš negalėčiau pasisamdyti asmeninio asistento, turėčiau eiti gyventi su žmonėmis, turinčiais proto negalią arba į slaugos ligoninę, kur būčiau nukaršintas“, – asmenine patirtimi pasidalijo parlamentaras, įkūręs ir sėkmingai plėtojęs IT verslo įmonę.
Pertvarka – tik popieriuje
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis globos namų sistemą pavadino šalies gėda. Vietoje to, kad perkeltume žmones į bendruomenę, toliau juos uždarinėjame globos namuose – t.y. tęsiame institucionalizaciją. Anot jo, blogiausia, kad specialistai, dirbantys su negalia, laikosi nevienodo požiūrio.
„Praėjusį penktadienį lankiausi vienoje tokių struktūrų. Direktorės klausiau, kiek, jos galva, iš šitų asmenų galėtų gyventi savarankiškai. Atsakymas buvo: iš šimto šešiasdešimt kelių – trys, keturi. Aš ėjau koridoriumi ir mačiau, kad kiekvienas sutiktas žmogus realiai galėtų gyventi savarankiškai“, – teigė jis. Ministras pabrėžė, kad socialinių globos namų darbuotojai tikrai dirba nuoširdžiai, stengiasi padėti žmonėms su negalia, tačiau perdėtas jų globėjiškumas šiuos žmones tik atskiria nuo bendruomenės.
2014 metais parengta institucinės globos sistemos pertvarkos strategija ir įgyvendinimo planas, kurio šūkis: „Vaikams – šeima, neįgaliesiems – bendruomeninė paslaugos“. Tačiau po trejų metų rezultatas ekspertams kelia liūdesį. Eilėse patekti į globos namus stovi vidutiniškai 140–150 asmenų, o į bendruomenes gyventi išeina vos vienas kitas.
VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė Karilė Levickaitė, stebinti pertvarkos procesą, išskyrė kelias pagrindines problemas, trukdančias ją įgyvendinti. Pirma, nevykdomas reali stebėsena, kokie žingsniai daromi, nevertinamas jų efektyvumas. Kitas aspektas – viešųjų pirkimų procedūros ir reikalavimai, trukdantys kvalifikuočiausiems psichikos sveikatos ekspertams įsitraukti į pertvarkos veiklą. Trečia, pokyčiai kartais demonstruojami pakeičiant įstaigos pavadinimą, bet ne jos esmę.
„Žinome, kad dydis nėra vienintelis globos institucijos bruožas. Vienuose namuose gali būti ir penki gyventojai, bet tai vis tiek bus institucija, dėl, tarkim, tvarkos. Kažkas už gyventojus padarys valgyti, dėl saugumo paims pasaugoti pasus ar pinigus. Tokių pavyzdžių turime, Lietuvoje tai vyksta“, – kalbėjo K. Levickaitė.
