Jurgita Kuprytė, Artūro Morozovo/Lithuanian Diversity Charter nuotr.

Net ir ekonominio augimo sąlygomis, kai darbuotojų trūksta, vyresni žmonės dažnai lieka užribyje. COVID-19 realybėje kyla dar didesnė rizika jiems nedalyvauti darbo pasaulyje ir visuomenės gyvenime.

41 proc. mūsų šalyje darbo ieškančių žmonių yra vyresni nei 50 metų, o kas ketvirtas iš jų darbo ieško ilgiau nei metus. Ilgai užsitęsusios darbo paieškos mažina vyresnių asmenų galimybes įsidarbinti, taip pat stumia žmogų į ilgalaikės bedarbystės situaciją, kuri sukelia ir ilgalaikes psichosocialines pasekmes.

Vyresni – antrarūšiai?

Nors kitose šalyse vyresni darbuotojai vertinami dėl savo patirties ir gebėjimų, Lietuvoje neretai į šį potencialą žiūrima pro pirštus. Sunkesnė ir ilgiau užtrunkanti integracija į darbo kolektyvą, lėtesnis mokymasis, nelankstumas – tokias nuostatas apie vyresnius kandidatus turi organizacijų vadovai ir dėl to renkasi jaunesnius kandidatus. Kai kurie politiniai sprendimai taip pat legitimuoja požiūrį į vyresnius kaip į antrarūšius.  Pavyzdžiui, nesenas Vyriausybės siūlymas finansiškai skatinti darbdavius, darbinančius asmenis jau nuo 45 metų, taip kompensuojant tai, kad jau nuo tokio amžiaus asmuo nėra pilnavertis darbuotojas.

Diskriminacija dėl amžiaus yra labiausiai paplitusių diskriminacijos rūšių darbo vietoje – apklausos rodo, kad net 57 proc. Lietuvos gyventojų asmeniškai susidūrė su situacija, kai amžius buvo kliūtis įsidarbinant. Karantinas, tikėtina, nesumažins visuomenėje paplitusios amžiaus stigmos. Juk nuolat girdime, jog „rizikos grupės asmenys“ turi likti namuose, neiti į parduotuvę, o juo labiau į darbą. Tikėtina, kad pandemijai užsitęsus, kvietimų į darbo pokalbius vyresni sulauks dar mažiau.

Vyresnio amžiaus žmonės, ypač praradę šansus būti aktyviais, prisiima sau visuomenės primetamą stigmą – linkę save nuvertinti, nepasitiki savo jėgomis ir neturi išlavintų gebėjimų patraukliai prisistatyti darbdaviams. Penkiasdešimtmečiai ir vyresni abejoja savo galimybėmis mokytis naujų dalykų, tinkamai neįvertina turtingos gyvenimiškos patirties. Dažnam brandaus amžiaus bedarbiui sunkiau apsispręsti keisti turimą profesiją, jei kvalifikacija nebėra aktuali.

Karantinas dar labiau išryškino ir didžiulę skaitmeninę atskirtį. Technologijoms vis labiau braunantis į mūsų kasdieninį gyvenimą, 2019 metais vis dar turėjome situaciją, kai vienas iš trijų 55 -64 m. Lietuvos gyventoju nesinaudojo internetu. Tai reiškia, jog jie negali prieiti prie viešųjų paslaugų, užsisakyti prekių internetu, surasti darbo skelbimų ir kandidatuoti į darbo vietas. Karantinas dar labiau pagreitino darbo skaitmenizacijos procesą. Darbams vis labiau persikeliant į virtualią erdvę, šiems žmonėms užimtumo galimybės tapo beveik nepasiekiamos.

Pagalbos priemonės po karantino nesprendžia įsisenėjusios problemos

Jeigu nesiimsime tinkamų ir taiklių priemonių, po krizės prarasime dar daugiau žmogiškojo kapitalo, tarp jų nemaža dalis bus vyresnių.

Brandaus amžiaus žmones valstybinės institucijos priskiria prie tų,  kurie atėjus krizei finansiškai gali nukentėti rimčiausiai. Tačiau patvirtintas finansinės pagalbos darbuotojams ir darbdaviams paketas nenumato jokių tikslingai orientuotų ir strateginių priemonių. Darbo paieškos išmokos, kurias planuojama teikti dar pusę metų pasibaigus karantinui, tik trumpam minimaliai palengvins sudėtingą  situaciją, tačiau niekaip nepadidins vyresnio amžiaus asmenų galimybių įsidarbinti po krizės. Darbo užmokesčio subsidijos darbdaviams, kurie įdarbina žmones iš labiau pažeidžiamų visuomenės grupių, tarp jų ir vyresnius, nors ir brangi, tačiau nėra tvarius pokyčius kurianti priemonė.  Dar iki pandemijos jos esmingai nepaveikė vyresnio amžiaus asmenų užimtumo – didelė dalis jų neįsidarbindavo net ir trūkstant darbo jėgos.

Panašių abejonių kelia ir numatytas papildomas finansavimas profesinio mokymo programoms, specialų dėmesį skiriant toms kvalifikacijoms ir kompetencijoms, kurios kuria aukštą pridėtinę vertę. Nors skamba gražiai, bet šia priemone greičiausiai negalės pasinaudoti vyresnio amžiaus žmonės, kuriems trūksta bazinių kompetencijų ir kompiuterinių įgūdžių.

Psichosocialinės pandemijos pasekmės

Ilgalaikis nedarbas, o dabar ir karantinas skatina vyresnio amžiaus žmones užsidaryti namuose.
Natūralu, kad domėdamiesi pandemijos situacija Lietuvoje ir pasaulyje, dalis vyresnių vengs užsiimti bet kokia darbine veikla, jei ji reikalauja bent minimalaus kontakto su kitais.  Dar dažniau jie rinksis išmokas ir nedarbą, o darbo paieškas atidės vėlesniam laikui. Su vyresnio amžiaus žmonių nerimu ir baimėmis susiduriame ir mes teikdami paslaugas VšĮ „Sopa“. Smagu girdėti, kad privatus sektorius greitai imasi teikti darbuotojams psichologinę pagalbą darbo vietoje šiuo laikotarpiu. Būtų gerai, kad  psichologinė pagalba būtų prieinama ir tiems, kurie neturi galimybių dirbti.

Sprendimai – suprasti priežastis ir mąstyti strategiškai

Bendradarbiaudami su įdarbinimo specialistais iš Olandijos girdime, kad jie dirba siekdami įgyvendinti valstybės strateginį tikslą – kiekvienas žmogus turi būti užimtas ir turėti visavertes galimybes dalyvauti darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime.

Lietuvoje trūksta aiškios visuomenės užimtumo strategijos, todėl taikomi sprendimai  dažnai nepakankami ir nenuoseklūs, trūksta kompleksiško požiūrio į situaciją, nepakankamai įvertinami skirtingų grupių poreikiai ir nedarbo priežastys. Siekiant užtikrinti visuomenės užimtumą, reikėtų kelti atitinkamus tikslus valstybiniam sektoriui ir verslo organizacijoms bei skatinti savimi pasirūpinti pačius penkiasdešimtmečius bei vyresnius.

Tam, kad vyresnio amžiaus žmonės kuo ilgiau išsilaikytų darbo rinkoje arba, netekę darbo, kuo greičiau susirastų kitą, turime jiems suteikti galimybes keisti kvalifikaciją, mokytis naujų įgūdžių ar išlaikyti turimas kompetencijas. Svarbu, kad valstybė užtikrintų visiems prieinamas karjeros konsultavimo suaugusiems paslaugas, adekvačias profesinio mokymosi bei įgūdžių ugdymo programas.

Individualizuota pagalba įveikiant įsidarbinimo sunkumus

Individualus konsultavimas bei pagalbos įsidarbinant paslaugos suteikia taip trūkstamas galimybes vyresnio amžiaus žmonėms priimti informuotus ir tinkamus sprendimus renkantis karjeros kryptį.

Technologiniai ir organizacinės kultūros pokyčiai dažnai palieka vyresnio amžiaus žmones tam tikrame užribyje.  Vyresni jaučia nusivylimą, baimę ir nebežino, kur ir kaip galėtų pritaikyti savo gebėjimus.  VšĮ „Sopa“ klientams suteikiame žinių apie darbo rinką ir kandidatavimo procesą, siekiame stiprinti pasitikėjimą ir įgalinti savarankiškai susirasti mėgstamą darbą, prireikus jį pakeisti ir planuoti savo karjerą taip, kad ji atlieptų lūkesčius ir svajones.

Individualus požiūris, įgalinimas, pasitikėjimas ir tikėjimas, kad dirbti gali kiekvienas, kuris pasako, kad nori dirbti, yra pagrindiniai principai, kurie darbo ieškantį žmogų skatina judėti į priekį.

Sprendimai įmonių lygmenyje

Užsienio įmonių pavyzdžiai rodo, jog galima taikyti specialias priemones, kurios padėtų įmonėms pastebėti, atpažinti ir integruoti vyresnio amžiaus talentus.

Vienas iš tokių pavyzdžių, kai įmonės suteikia papildomus šansus vyresnio amžiaus žmonėms įsidarbinti, yra įsipareigojimas  į darbo pokalbį kviesti visus be išimties besikreipusius brandaus amžiaus kandidatus, net jeigu jie tik iš dalies atitinka nurodytus reikalavimus. Net negavę norimo darbo pasiūlymo vyresni turi galimybę praktikuotis pristatyti save rinkai ir sulaukia vertingo grįžtamojo ryšio.  Darbdaviai, savo ruožtu, turi galimybę pokalbio metu geriau pažinti kandidatus ir juos atskleisti.

Vyresnių žmonių praktikų (seniorship) organizavimas tai pat suteiktų daugiau galimybių vyresniems išmokti naujų darbinių įgūdžių bei atskleisti savo žinias ir įgūdžius. Juolab, kad naujausi tyrimai rodo, kad nėra indikacijų teigti, jog vyresni mokosi prasčiau.

Verslo forumai, konferencijos, privataus ir valstybinio sektoriaus organizuojamos viešųjų ryšių akcijos – viskas, kas suteikia galimybę vyresniems būti matomiems, užmegzti vertingus darbinius kontaktus yra reikalingos ir tinkamos priemonės.

Darbo rinkoje kurdami atvirus, išankstinėmis nuostatomis negrįstus santykius užtikrinsime, kad vertingos kompetencijos ir  potencialas nebus prarasti.

Jurgita Kuprytė, socialinio įdarbinimo agentūros VšĮ „Sopa“ vadovė

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Atsakas COVID-19 pandemijai – solidarumo pandemija“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, finansuoja Aktyvių piliečių fondo Ad Hoc projektų programa.

Šis tekstas – manoteises.lt nuosavybė. Kopijuoti ir platinti manoteises.lt skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama.

 

Taip pat skaitykite: