Taip šaukė įsiaudrinusi interneto komentatorių minia, sujaudinta žiauraus merginos nužudymo Panevėžio rajone. Empatija leidžia suprasti emocijas ir pyktį dėl situacijos beviltiškumo ir absurdiškumo, primenančio niūriausius Franzo Kafkos sapnus. Sistema, turinti užtikrinti pagalbos teikimą bet kokioje situacijoje pasirodė esant netobula ir bejėgė išsaugoti merginos gyvybę, tačiau ar tai suteikia teisę mums išlaisvinti pyktį ir prarasti racionalumą?
Labiausiai šiuo atveju stebina tai, kad teisingumo mirties bausmės ir žiaurių kankinimų pavidalu nusikaltusiems ėmė reikalauti beveik visi, įsijautę į šią istoriją. Net ir tie, kurie graudinasi, matydami sužalotus paukščiukus ar nekelia problemų dėl kitaip mąstančių ar atrodančių egzistencijos. Atgimė tamsus viduramžiško miesto troškimas matyti nusikaltusiojo kančią tiesiogiai ir gal net patiems prisidėti prie jį baudžiančios minios. Galima būtų teigti, jog tokią drastišką reakciją provokuoja nusivylimas valstybės galia užtikrinti piliečių saugumą, tačiau tai nėra tiesa. Anaiptol, valstybę netgi stengiamasi pajungti ir paversti ta priemone, kuri garantuotų mirties neišvengiamumą kiekvienam, kuriam nykštį žemyn parodytų įsiaudrinusi visuomenė. Teisingumo reikalaujama greito ir efektingo, tokio, kuris teiktų pasitenkinimą nusivylusioms masėms. Kalbos apie pagarbą gyvybei bei žmogiškumą tokioje situacijoje lieka beprasmėmis. Negaliu neprisiminti rašytojo Aizeko Azimovo minties, kuri šiek tiek perfrazavus skamba taip: „jei norime ką nors nužeminti, mes jo elgesį vadiname „gyvulišku“, tačiau ar iš tiesų, ieškodami geriausio apibūdinimo tikram žiaurumui, mes neturėtumėme sakyti „žmogiškas“.
Krikščionybė skatina atlaidumą visiems ir jei vadovautumėmės ta religija ir kultūros forma, kurios didelę įtaką Lietuvai pripažįstame, turėtume nuosekliai pripažinti, jog mirties bausmė mums svetima, kad tai barbariškas susidorojimas su kitu, broliu ar sese Dievo akyse. Deja, bet ginti nuo mirties bausmės kaltuosius dažniau tenka ne labiausiai tikintiems, o tiems, kurie paklūsta visuomenės lygiateisiškos sutarties bei teisinės sistemos principams. Tiems, kurie mano, jog žmogaus nuodėmė yra ne blogio sėklos jo sieloje, o visuomenės įtakos ir netinkamų individo pasirinkimų pasekmė. Jei priimsime tokią primityvios bendruomenės taisyklę, jog nuo šiol tik mirtis išpirks mirtį, ar iš tiesų pasijausime saugesni, ar toli būsime pažengę nuo tos būklės, kurioje kolektyvinis sprendimas lems ne individo elgesio, o jo egzistencijos ribas?
Maža, bet garsiai girdima visuomenės dalis dažnai pasidalina savo spekuliacijomis, jog valstybė gina ne aukas, o nusikaltėlius. Jie stoja į vieną chorą su tais, kurie nusivylė valstybe, nes pasirodė, jog joje galioja įstatymai ir jie gali nepatenkinti visų keršto ir bausmės trokštančiųjų vilčių. Reikia nepamiršti, jog visuomenės sutartis ir nėra absoliučios laimės ar pasitenkinimo garantas, ji privalo mus apsaugoti nuo tų sprendimų, kurie peržengtų sveiko proto ribas, nuo aklo teisingumo vykdymo, neobjektyvių sprendimų. Jei ne teisinė sistema ir visi joje esantys svertai, leidžiantis kelioms instancijoms patikrinti sprendimų teisingumą, miražų bei sąmokslo teorijų banga galėtų visiškai panaikinti ir taip dažnai pamirštamą logiką. Pedofilų klanai, prekybos centruose grobiami vaikai, organų donorystei pardavinėjami žmonės bei kitokie baubai, kurie užkariauja emocijas diskusijose interneto erdvėje ir lengvai apkvaišina naivesnius bendrapiliečius, visa tai primena, kodėl minia nėra teisingas sprendėjas.
Dar ciniškiau skamba argumentai apie tai, kad kalinių skaičius vis auga ir mirties bausmė išgelbėtų nuo patalpų perpildymo. Jei jau imsimės matematinių argumentų, tai ar nederėtų lyginti kalinių skaičiaus su visuomenės sąmoningumo ir gebėjimo keistis lygiu. Ar visuomenė iš tiesų tobulėja ar bet kada yra pasiruošusi pasiduoti minios šėlsmui bei žemiausiems instinktams? Problema slypi tame, kad teisingumo troškimas nepalieka vietos tolerancijai ir nutylėjimui, čia reikalingas sprendimas ir jis dažniausiai būna toks, kuris patenkina slapčiausius keršto įgeidžius. O dar svarbiau tai, kad nukreipiamas dėmesys nuo klausimo, ką galime padaryti, kad mūsų visuomenėje būtų mažiau degraduojančių ir sociopatiškų asmenybių, nusivylusių savo gyvenimais ir pasirengusių atkeršyti tiems, kuriems jis buvo sėkmingesnis.
Matyt toks klausimas reikalauja neišvengiamai idealistiškos pozicijos bei tikėjimo visuomenės galimybe tobulėti, vertinti visų jos narių teisę į gyvybę bei išmokti atiduoti teisingumo sprendimus į logika besiremiančios sistemos rankos. Kad vis mažiau turėtume gėdinti save, tardami „žmogiškas“.
Originalus įrašas tinklaraštyje Paulius Gritenas pastabos kvailybei
