"Vieningas Kaunas" FB profilio nuotr.

Straipsnio pavadinimu sukurtą facebook grupę pamėgę tiek pažįstami liberalai, tiek pažįstami socialdemokratai, tiek kiti, kurie šiuo atveju – nėra itin įdomūs. Taigi turime informaciją, už kurios galima kabintis ir nerti gilyn.

Atviriau Matijošaitį palaiko amžini konservuotų gaminių nemėgėjai socialdemokratai, turintys, beje, labai linksmą Nijolės Tallat-Kelpšaitės sukurtą ir įgarsintą himną, kurį vienas socdemas pachmielingas vis prašydavo paleisti per kompiuterį rytais.

Šiek tiek slaptingiau Matijošaitį palaiko liberalai. Tačiau, kad kalama į vienus vartus, abejoti neverta: užtenka apsilankyti socialiniame tinkle, kad pamatytum, kas šio pavasario rinkimuose yra Ješua Ha-Nocri, kas Barabas, o kas – Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas (beje, pabandykite sąsajos taškus sudėlioti patys).

Kodėl bemaž visi politiniai judėjimai Kaune nori pralieti konservatorių kraują? Kokia Visvaldo Matijošaičio sėkmės paslaptis?

Atsakymų galima rasti įvairių. Vienas – norima išvaikyti įsisenėjusius konservatorių būrelius savivaldybėje, kitose subsavivaldybinėse įstaigėlėse. Tame „įkišę kojas“ konservatorių statytiniai, žinoma, tirta iš baimės ir nežinomybės, ypač po pirmojo skandalingai pralošto tiesioginių merų rinkimų turo (tuo, beje, nenorima pasakyti, kad perversmininkai nekurtų kažko panašaus patys). Be to, ypač socialdemokratai ir liberalsąjūdiečiai kenčia nuo Napoleono sindromo, tai yra, nori pagaliau būti matomi labiau nei perregima nuobodžioji Kauno socdemų lyderė Orinta Leiputė ar politinio kvapo savyje neturintis liberalų atamanas Rimantas Mikaitis.

Nereikia nuvertinti ir diversinės perspektyvos teorijos – visi gerai žino apie Matijošaičio verslus ir turtus, kurie, šiam būsiant meru (jei išrinks), gali tapti tikrutėlaitis Damoklo kardas virš legato kaklo. Taigi visiškai nebūtų nuostabu, jei dėl vieno ar kito viešų ir privačių interesų sumaišymo pradėjus braškėti Matijošaičio sostui, tuo mėgintų pasinaudoti iš bėdos partneriai socdemai ir liberalai.

Spekuliuoti šia tema įdomu ir dėl to, kad Kaune galioja visai kitokie politiniai ir socialiniai dėsniai, nei bendrai Lietuvoje. Pavyzdžiui, anekdotinė situacija, kad pavasarinei krušai išpuolus, balsuoti sueis visi palaikantys konservatorius, o likusi elektorato dalis geriau siųsis naujas „Game of Thrones“ serijas – čia visai nėra juokinga.

O dar prisiminus istoriją su milicininko ir patrioto kepuraitėmis… Išvada šioje vietoje – tiek viena: reklamos agentūros yra savo dabartinio formato saulėlydyje. Visiškai nesvarbu, kiek joms bus sumokėta ir kokią žinią jos norės skleisti, jos interpretavimas ir galutinis išgryninimas priklausys jau nuo socialinio tinklo naudotojų, svariai paveiktų medijų ir populiariausių facebooko „talking head‘ų“, be to, ir daugybės kitų faktorių, kurie čia tampa tikru drugio efektu. Prisimenant ir vakarykštį neskoningą „intelektualios tautos“ ne vien facebook‘o, bet ir medijų Lie-Va fenomeną, kai neva baisiai pilietiška pasipiktinimo akcija (Įvykis) sukuriama iš menko šūdelio politikui iš jaudulio nusišnekėjus viešojoje erdvėje.  Pasitikėti šioje mėsmalėje belieka nuojauta, kurią, pastebėtina, Visvaldas Matijošaitis (ir jo rinkimų štabas) šiokią tokią turi.

O kad iš prigimties konservatyvūs ir nuosavą kapitalą beatodairiškai gerbiantys kauniečiai tiesiog myli verslininkus, dažniausiai visai nesusimąstydami apie jų turto kilmę, pastariesiems savo ruožtu meistriškai mokant darbuotojų balsus paversti itin likvidžiais balsadėžių popierėliais, yra vieša paslaptis. Pvz., Arvydas Garbaravičius, iš pradžių socdemų rotuotas devintoje pozicijoje, perkopė eilę (tarp jų – ir vertų) kolegų ir finišavo penktoje (o, įvertinus, kad O. Leiputė – seimūnė, pateko į ketvertuką – Kauno miesto savivaldybės tarybą), arba Kęstutis Pūkas netgi su godziliškai juokinga rinkimų kompanija sugebėjęs sukrapšyti likusius tris tarybos mandatus. Tuo tarpu vargšas Kupčinskas dabar primena tarsi ir bičelį prie katedros, nevalingai šūkčiojantį miniai sunkiai suprantamus garsus, tarsi ir nevilties apimtas patriotas, savo kepuraite jau net nebesistengiantis pridengti gėdos, nes miškas platus, o jis jame – vienas.

Bet ar atbudęs įpykęs senasis konservatorių rinkėjas netaps Peterio Džekson‘o ekranizacijos vertu pilkuoju kardinolu, apsprendžiančiu šios įdomios šachmatų partijos pabaigą?

Bus įdomu.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: