1964 metais gimęs Baltarusijoje ukrainiečių šeimoje, gyvenantis Vokietijoje (emigravo 2001-aisiais) Sergejus Loznica yra vienas garsiausių pasaulyje dokumentinio kino meistrų. Dažnas svečias Lietuvoje. Yra kelių vaidybinių filmų autorius.
Prieš dvejus metus Vilniaus Jaunimo teatre pagal Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“ pastatė spektaklį „Erinijos“, dėl kurio dar prieš premjerą kilo nemenkas šaršalas.
Dalis aktorių palaikė spektaklį antiukrainietišku ir net pasitraukė iš kūrybos proceso. Loznica gynėsi esąs smerkiamas už dar nepastatytą spektaklį ir pjesę, kurios niekas neskaitė. Tačiau repeticijų metu ją nuolat skaitę kai kurie aktoriai jautėsi turį moralinę pareigą klausti, ar vykstant karui valstybės teatre reikalingas spektaklis, vaizduojantis ukrainiečius žydšaudžius.
Net ir šis režisieriaus gyvenimo ir kūrybos faktas liudija apie tai, kad Sergejus Loznica yra „nepatogus“ menininkas, aitrinantis niekaip neužgyjančias ne tokios jau tolimos praeities žaizdas. Ypač meistriškai jis tai daro dėliojant originalius pasjansus iš gausios archyvinių kino dokumentų medžiagos.
Prisiminkime penkis sovietų režimą demaskuojančius Sergejaus Loznicos filmus.
5. „BLOKADA“ (Блокада, 2005)
Apie beveik 900 dienų Antrojo pasaulinio karo metu Leningrado blokadą sovietai sukūrė ne vieną dokumentinį ir vaidybinį filmą.
Tačiau iš dokumentinės kino kronikos sumontuotas Sergejaus Loznicos filmas apie šią tragediją yra ypatingas.
A.Hitleris, kaip liudijo jo aplinka ir aprašė istorikai, Leningradą ketino ne tik užimti, bet ir visai nušluoti jį nuo žemės paviršiaus, manydamas, kad tokiu būdu bus morališkai palaužta visa raudonoji armija ir taikūs miesto prie Nevos piliečiai.
Sergejaus Loznicos filme „Blokada“ nėra jokio dokumentiniams filmams būdingu užkadrinio komentaro. Tik Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) dokumentinių filmų studijos kadrai ir fragmentai iš kino juostų „Kovojantis Leningradas“, „900 nepamirštamų dienų“, „Liaudies nuosprendis“ ir „Leningrado žygdarbis“. O garso takelyje – tik merdinčio miesto garsai – transporto keliamas triukšmas, degančių pastatų ir pavojaus signalų garsai, atskiros žmonių frazės. Taip pat – jokios muzikos, tokia buvo principinė režisieriaus nuostata.
Vladimiro Golovnickio sukurtas garso takelis išties unikalus. Jame girdimi miesto gyvenimo garsai sukuria vadinamąjį „dalyvavimo efektą“ ir priverčia kitaip pamatyti ne kartą regėtus kadrus.
Prieš filmui pasirodant ekranuose S. Loznica žurnale „Iskusstvo kino“ (Kino menas) paskelbė labai įdomų poleminį tekstą, kuriame paskelbė tokias mintis: „Labai abejoju, ar teisinga dokumentinį filmą vadinti dokumentiniu. Žodis „dokumentas“ man atrodo netinkamas.
Documentum – pamokomas pavyzdys, įrodymo būdas, įrodymas, raštiškas liudijimas. Žodis „dokumentas“, vartojamas kartu su žodžiu „kinas“, suteikia „dokumentinio kino“ sąvokai liudijimo reikšmę.
1986 m. išleistame enciklopediniame kino žodyne yra toks apibūdinimas: „Dokumentinis kinas – kino meno rūšis, kurios medžiaga yra tikrų įvykių filmavimas“. Man regis, tai pats tiksliausias apibūdinimas, kuriam sunku nepritarti. Tik klausimas: kas yra tikri įvykiai? Ką mums sako žodis „tikrumas“? Ką turime omenyje, kai kalbame, tarkime, apie netikrus įvykius?“
Ir toliau pateikia tokį pavyzdį: „Yra blokadiniame Leningrade nufilmuota kadrų, apie kuriuos tiksliai žinoma, kad jie pastatyminiai. Tai sako liudininkai. Pavyzdžiui, kadras, kai į sniegą prie Vasaros sodo tvoros krenta išsekęs žmogus, arba kadras, kai kamera ilgai važiuoja palei gynėjų rikiuotę. Jis nufilmuotas 6-ajame dešimtmetyje ir filme „Leningrado žygdarbis“ (1959) pateiktas kaip originalus ir tikras“.
Iš tikrųjų, nežinant tikrų filmavimo aplinkybių sunku atskirti tikro gyvenimo kadrus nuo surežisuotų epizodų. Toks jau tas kinas.
S. Loznicos „Blokada“ turi vieną režisierių ir bemaž 40 operatorių, jau nekalbant apie šimtus tūkstančių kronikoje užfiksuotų žmonių. Jie ruošiasi apgulčiai, kasa tranšėjas, stengiasi papildyti maisto ir vandens atsargas, užtemdo langus, ardo parketą malkoms, rogutėmis išveža suledėjusius kūnus…
Matome pirmuosius bombardavimus, liepsnojančius namus, sužeistus ir žuvusius, laikraščių puslapius, agitacinius plakatus, skelbimų lentose siūlymus pirkti, parduoti arba keisti daiktus į maistą ir papirosus.
Rodomi ir karo pabaigos vaizdai – džiaugsmas žmonių veiduose, šokantys ir dainuojantys žmonės, šventinis saliutas, vokiečių kareivių egzekucija aikštėje.
Visus šiuos kronikinius vaizdus filmavo blokuotame mieste pasilikę operatoriai, kurie ir filmavo pavojingomis sąlygomis, ir paskui dažnai namuose slėpė kino juostas, nelabai tikėdamiesi kada nors juose užfiksuotus vaizdus pamatyti ekrane.
P.S. Leningrado blokada prasidėjo 1941 rugsėjo aštuntąją ir truko 872 dienas.
Karas Ukrainoje vyksta ilgiau jau ilgiau nei 1200 dienų… (G.J.)
4. „VALSTYBINĖS LAIDOTUVĖS” (Государственные похороны, 2019)
Seniai kino pasaulyje pripažintas režisierius Sergejus Loznica pelnytai laikomas vienu garsiausiu dokumentinio kino meistru. Bet kartais jis kuria ir vaidybinius filmus.
Debiutinėje vaidybinėje dramoje “Mano laimė” (Счастье мое, 2010, režisierius pats pristatė šį filmą “Scanoramoje” prieš daugiau nei dešimtį metų) jis atskleidė šiurpią baimės ir smurto užvaldytą posovietinės provincijos realybę.
„Kino pavasaryje” viešėjusi karinė drama „Rūke” (В тумане, 2012) buvo rūsčios baltarusių rašytojo Vasilio Bykovo prozos ekranizacija apie moralinį apsisprendimą mirties akivaizdoje.
„Nuolankioji” (Кроткая, 2017) pasakojo apie dramatišką provincijoje gyvenančios moters kelionę į nebaudžiamų nusikaltimų kraštą lankyti savo įkalintą vyrą.
O „Donbase” (Донбасс, 2018) karo įvykių fone rutuliuojasi absurdiška tragikomedija, kurioje dokumentinė realybė persipina su groteskiškais veikėjais, greičiau panašiais į karikatūriškus vaidinimo personažus.
„Valstybinės laidotuvės“ yra 25-asis režisieriaus Sergejus Loznicos kūrinys.
Daug laiko praleidęs istoriniuose archyvuose režisierius surado savo metodą dirbti su dokumentine kronika. Jau kelis dokumentinius filmus jis sukūrė visai nekomentuodamas sumontuotos medžiagos. „Blokadoje” (Блокада, 2005) nebuvo net muzikos – tik II pasaulinio karo metais blokados gniaužtuose gyvenusio Leningrado vaizdai ir garsai. 2018- aisiais „Scanorama” parodė S. Loznicos „Procesą” (Процесс) – iš dokumentinės kronikos sumontuotą stalinizmo epochos liūdnai pagarsėjusių Maskvos teismų rekonstrukciją, kai “liaudies priešais” pavadinti žmonės buvo verčiami prisipažinti padarius išgalvotus nusikaltimus.
Būtent kurdamas „Procesą” režisierius peržiūrėjo begalę anksčiau nerodytų Josifo Stalino laidotuvių vaizdų 1953 metų kovą, iš kurių ir sumontavo „Valstybines laidotuves“ (filmo kūrimą parėmė ir Lietuvos Kino centras). S. Loznicos filme tie tragiški objektyvios kino kronikos vaizdai dabar atrodo kaip groteskiškas spektaklis, kuris isterijos banga užliejo visą Sovietų Sąjungą.
Pristatydamas „Valstybines laidotuves“ Venecijos kino festivalyje režisierius sake: “Archyviniai kadrai, kuriuos naudoju filme, yra išskirtinės vertės ir tikiu, kad jie atskleidžia labai aktualias šiuolaikinei auditorijai temas“.
Laidotuvių ceremonija, kurioje apsilankė dešimtys tūkstančių gedėtojų, baigėsi panika ir spūstimis, pražudžiusiomis daug žmonių. Filmas suteikia galimybę pamatyti įvairius laidotuvių reginio, kuris laikraštyje „Pravda“ buvo pavadintas „Didžiuoju atsisveikinimu“, etapus.
Stebėdami šį montažinį filmą galime pajusti dramatiškas, groteskiškas, makabriškas ir absurdiškas gyvenimo bei mirties patirtis Stalino režimo metais. „Valstybinėse laidotuvėse“ J. Stalino asmenybės kultas atskleidžiamas kaip teroru pasiekta grandiozinė apgaulė,. S. Loznica tyrinėja stalininio režimo kilmę ir jo palikimą, kalba apie tai, kad jis vis dar persekioja šiuolaikinį pasaulį.
„Šį filmą regiu kaip vizualinę J. Stalino kulto studiją ir bandymą dekonstruoti ritualą, formavusį kruvino režimo pamatus. Nesuvokiamas dalykas, bet šiandien, praėjus 66 metams po J. Stalino mirties, tūkstančiai žmonių jo mirties dieną lanko kapą, neša gėlių, gedi. Tikiu, kad mano, kino režisieriaus, pareiga yra išnaudoti dokumentinio vaizdo įtaigą, kreiptis į savo amžininkus ir siekti tiesos“, – sake filmo „Valstybinės laidotuvės“ kūrėjas. (G.J.)
3. „PROCESAS“ (Процесс, 2018)
Dokumentinius filmus, kurių pavadinimuose yra žodis „Procesas“ režisierius Sergejus Loznica sukūrė du. Vieną jų 2022-aisiais rodė „Scanorama“. Filmas vadinosi „Kyjivo procesas“ (The Kiev Trial) ir pasakojo apie „Kyjivo Niurnbergo procesu“ vadintą teismą, kuris įvyko 1946-ųjų sausį Sovietų Sąjungoje ir tapo pirmuoju pokario teismu, nuteisusiu nacius bei jų bendrininkus už karo nusikaltimus.
15 teisiamųjų, atsakingų už žiaurumus, kurie vėliau Niurnbergo tribunolo įvardyti kaip „nusikaltimai žmogiškumui“, buvo nuteisti pagal 1679-ąjį straipsnį „už žiaurumus, įvykdytus fašistų okupantų Ukrainos TSR teritorijoje“.
Naudodamas išskirtinę, anksčiau dar niekur neviešintą archyvinę medžiagą S. Loznica rekonstruoja esminius šio istorinio teismo proceso momentus, tarp jų kaltinamųjų ir aukų liudijimus. Filmas apnuogina blogio banalumą ir yra skaudžiai aktualus šiandien, Ukrainos žmonėms vėl patiriant barbarišką okupantų smurtą.
O kiek anksčiau – 2018-aisiais – režisierius iš kino kronikos sumontavo dar vieną „Procesą“ (jo premjera įvyko Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje, o mums jį taip pat parodė „Scanorama“).
Šio filmo pagrindas – 1930 m. pasirodęs propagandinis filmas „13 dienų“ apie tais pačiais metais vykusį Josifo Stalino ir čekistų sumanytą grandiozinį reginį – prasimanytos Prompartijos (Pramoninės partijos – G.J.) bylos teismą. Jame vadovaujant SSSR vyriausiam prokurorui Andrejui Vyšinskiui buvo nagrinėjama grupės profesorių, užėmusių aukštus postus ir vadovavusių sovietų pramonei, byla. Visi jie buvo kaltinami kenkimu, ryšiais su emigrantais, darbu užsienio žvalgyboms ir užsienio intervencijos rengimu.
Kaltinamieji įtikinamai pasakojo, kaip sabotavo, susitikinėjo su užsienio agentais ir t.t. Teisme dalyvavo liaudies atstovai ir kartu su teisėjais reikalavo teisiamiesiems mirties bausmės. Ar tada buvo žmonių, kurie suprato, kad teisiamieji apkalba save, kad jokios Prompartijos nėra, ar kilo įtarimų, kad garbūs profesoriai meluoja?
Kai per perestroiką atsivėrė anksčiau slapti archyvai ir buvo paviešinti visokie slaptieji protokolai, supratome, kad prieš parodomuosius teismus įtariamieji buvo taip žiauriai kankinami, kad sutiko save apkalbėti vien tam, kad pagaliau baigtųsi jų fizinės kančios. O kai kurie naiviai patikėjo, kad „nuoširdus pripažinimas“ padės juos išteisinti… Deja dauguma jų buvo sušaudyti kaip „liaudies priešai“, laimingesni atsipirko 10 metų įkalinimais.
Apie darbo procesą režisierius pasakojo taip: „Stengiausi išsaugoti kuo daugiau medžiagos, tiek, kiek leido filmo struktūra ir forma. Visa mūsų panaudota medžiaga nufilmuota to laiko Maskvoje. Pradžioje yra keli Maskvos vaizdai, kurie nufilmuoti truputį anksčiau, kai Kristaus Gelbėtojo cerkvė dar nebuvo aptverta. Su vaizdu ir garsu teko rimtai padirbėti. Ši medžiaga unikali tuo, kad jos garsas sinchroninis ir galime girdėti to laiko balsus, pajusti intonacijas. Garsas buvo prastos būklės, mes jį valėme ir rinkome po trupinėlį iš negatyvo, iš „lavandos“ (Master positive, tarpinė pozityvinė kino kopija – red. past.), iš pozityvo. Žinoma, garso režisierius Vladimiras Golovnickis atskirai kūrė salės atmosferą, kad visa tai filme skambėtų ir kvėpuotų“… (7 meno dienos). (G.J.)
2. „MR. LANDSBERGIS. SUGRIAUTI BLOGIO IMPERIJĄ“ (Mr. Landsbergis. Destroy The Evil Empire, 2021)
2021-aisiais metais pasaulyje garsus Ukrainos režisierius Sergejus Loznica ne tik Vilniaus Jaunimo teatre pagal Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“ statė kontraversiškai sutiktą spektaklį „Erinijos“, bet ir susuko keturių valandų dokumentinę juostą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, kurioje ilgus monologus sako garsus mūsų muzikologas ir politikos patriarchas, pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, vedantis žiūrovus per lemtingus Lietuvai įvykius nuo pirmojo Sąjūdžio mitingo 1988 m. iki 1991 metų, kai Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų organizaciją.
Anot kritikės Rūtos Oginskaitės, „Filme „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ yra trys herojai. Profesorius Vytautas Landsbergis pasakoja, prisimena, komentuoja, sakytum – moderuoja kelionę į konkretų istorijos tarpsnį. Lietuvos žmonės veikia – mitingų minios, pavieniai būreliai, atskiri veidai. Dar vienas personažas įsiveržia į filmą grėsmingai – jį atskraidinantis lėktuvas įriaumoja į kadrą kaip jo paties vėliau atsiųsti tankai: tai Michailas Gorbačiovas atvyksta į Lietuvą ir elgiasi čia kaip šeimininkas savo ūkyje, kuriame jis nenori būti vadinamas „gospodin“ (t. y. ponas, o iš tiesų kaip tik šeimininkas), nes jis yra „tovarišč“ (suprask, draugas).
Sergejus Loznica su scenarijaus bendraautoriumi Vytautu V. Landsbergiu vysto pasakojimą tarp šitų trijų veikėjų, nes jų veiksmai susiję, jie visi turi įtakos vieni kitų gyvenimams.“
Net tiems, kurie nuo Sąjūdžio įkūrimo daugmaž sekė V. Landsbergiu darbus ir žodžius, tikriausiai, bus maloniai nustebinti, pamatę visai ne „paradinį portretą“, o sode sėdintį išmintingą senolį, kuris su jam būdingomis intonacijomis bei ironiškais kontrapunktais ramiai dėsto mintis, kurios susidėlioja į plačią imperijos griovimo istoriją. Beje, kalba profesorius rusiškai.
Vėl pacituokime R. Oginskaitę: „Tai nėra baisių ar graudinančių įvykių seka apie tai, kaip sovietai mus skriaudė ir kaip mes kentėjom. Atvirkščiai: 88-metis profesorius, sėdėdamas šeimos vasarnamio ir žydinčių krūmų fone, pasakoja, kaip absurdiškai, netgi komiškai elgėsi tie, kuriuos vadinome okupantais, kokias demagogijas jie raitė ir kaip nuosekliai, ramiai, bet ryžtingai reikėjo jais atsikratyti, o tai jau nebebuvo juokinga. Landsbergio kalbos neskamba kaip daugkart drožtos legendos „iš anų laikų“ – rankose dokumentai su faktais, datomis ir pavardėmis“.
Retai ekrane pasirodantis, bet visada esantis anapus kameros S. Loznica ramiai moderuoja pokalbį, o statiški operatoriaus Povilo Baltino filmuoti kadrai leidžia kiekvienam žiūrovui pasijusti profesoriaus svečiu ir įsiklausyti į jo interpretacijas.
Pasakyti, kad profesorius V. Landsbergis yra prieštaringiausiai vertinama politinė figūra jau daugiau net trys dešimtmečius, vadinasi, nepasakyti nieko naujo.
Meilė, kaip sakoma, yra akla. Akla, žinoma, yra ir neapykanta. Ir vieni, ir kiti skirtingose barikadų pusėse esantys antagonistai dažniausiai net negali paaiškinti, KODĖL MYLI ar KODĖL NEKENČIA profesoriaus.
Daug tiesos yra „trečiajame žvilgsnyje“. Pasak S.Loznicos, labai keista, kodėl Lietuvoje kai kurie žmonės kritiškai atsiliepia apie V. Landsbergį: „Noriu, kad Sąjūdį atsimenantys ir jame dalyvavę žmonės jį patirtų iš naujo. O neatsimenantys tai išgyventų pirmąjį kartą. Noriu, kad į šį pasakojimą atsigręžtų ne tik lietuviai – jiems suteikiama istorinių įvykių refleksijos galimybė“.
Ir dar viena pastaba, kuri turėtų pagaliau pabaigti visus nesutarimus: „Kritiškai atsiliepiantiems apie V. Landsbergį reikia pasakyti, kad tai tas pats, kaip sakyti, kad jiems nepatinka nepriklausoma Lietuva. Jie tiesiog pjauna šaką, ant kurios patys ir sėdi. Naikina tai, kas taip sunkiai buvo iškovota ne tik V. Landsbergio, bet ir didžiulio skaičiaus žmonių, kolegų. Tūkstančių, kurie rankomis susikibo Baltijos kelyje. Tūkstančių, kurie stovėjo prie Parlamento ir kūnu stojo prieš tankus. Taip žmonės kovojo už laisvę, o V. Landsbergis buvo šių įvykių veidas, nuo kurio daug kas priklausė“ .
Ir pabaigai dar vienas svarbus akcentas iš vieno įtakingiausių kino pramonėje žurnalų „Variety“ (JAV): „Kad ir kaip manytumėte žinąs apie šiuolaikinę Lietuvos istoriją, beveik neabejotinai paliksite išmintingesni, kai suvirškinsite visas 248 minutes „Ponas Landsbergis“ – išsamiai, bet įtraukiančioje dokumentinėje studijoje apie sunkiai laimėtą Baltijos respublikos kovą dėl nepriklausomybės 1988–1991 m.“
Ar išgirsime? Ar suprasime“ (G.J.)
„DU PROKURORAI“ (Two Prosecutors, 2025)
Š.m. gegužės keturioliktąją Kanuose buvo parodytas konkursinis filmas DU PROKURORAI (Two Prosecutors) – bendras Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, Rumunijos, Latvijos ir Lietuvos kūrinys, kurio autorius – geras mūsų šalies bičiulis ukrainietis režisierius Sergejus Loznica.
Pagal Georgijaus Demidovo romaną sukurtame filme pagrindinis dėmesys skiriamas jaunam prokurorui Kornevui, kuris ryžtasi mesti iššūkį sistemai per Stalino didįjį terorą 1937 m., kai vyrui į rankas pateko kalinio krauju rašytas laiškas – beviltiškas pagalbos prašymas.
Teisės fakultetą baigęs Kornevas yra idealistas, pasiruošęs kovoti už sovietinį teisingumą, tačiau jau pirmoje jam paskirtoje byloje jis susiduria su velniška stalinizmo realybe.
Kornevą suvaidino Londone gyvenantis ukrainiečių aktorius Aleksandras Kuznecovas. Vaidina ir kiti emigranto dalią pasirinkę aktoriai Anatolijus Belyj, Aleksandras Filipenka (jei neklystu, dabar jis gyvena Lietuvoje) ir kiti.
Labai malonu aktorių sąraše pamatyti bent du mūsiškius – Vytautą Kaniušonį (jis vaidina kalėjimo viršininką) ir Valentiną Novopolskį (finaliniuose filmo titruose yra ir daugiau lietuviškų pavardžių).
Paskutinį kartą Loznicos vaidybinis filmas „Donbasas“ buvo parodytas Kanų programoje „Kitas žvilgsnis“ (Un Certain Regard) 2018-aisiais.
DU PROKURORAI – penktasis garsaus dokumentininko vaidybinis filmas. Anksčiau esame matę jo slogią posovietinės provincijos atmosferą atkuriančią dramą optimistiniu pavadinimu „Mano laimė“ (2010 m.), karinę dramą „Rūke“ (2012 m.), dramatišką „Nuolankiąją“ (2017 m.) ir satyrinį „Donbasą” (2018 m.)
Viena pirmųjų naujojo filmo recenzijų pasirodė internetiniame leidinyje www.screendaily.com.
Kadangi Kanų kino festivalyje nebuvau, o filmas dar niekur kitur nerodytas, pateikiu kelias ištraukas iš Jonathano Romney recenzijos:
„Niūri, atsargi preliudija prasideda Sovietų Sąjungos provincijos kalėjime 1937 metais, stalininio teroro įkarštyje. Pagyvenusiam kaliniui pavesta sudeginti maišą nuteistųjų laiškų, kuriuose prašoma Stalino persvarstyti jų bylas.
Tarp šių pasmerktų siuntų yra vienas Stepniako (akt. Aleksandras Filippenka) krauju surašytas raštelis, kuriame maldaujama apsilankyti teisme skelbiant valstybinį kaltinimą. Negalime atsistebėti, kaip šis laiškas atsidūrė degančioje krūvoje, todėl nepakeičiama dramos logika pradedama žaisti nuo pat pradžių.
Į Stepniako pagalbos šauksmą atsiliepia naujai paskirtas prokuroras Kornevas (jį santūriai vaidina Aleksandras Kuznecovas). Jis prašo leidimo susitikti su Stepniaku, bet iš pradžių jam trukdo kalėjimo viršininkas, kuris įspėja, kad Stepniakas serga užkrečiama liga. Netrukus suprantame, kad ta liga yra ne kas kita, kaip labai realiai suvokiama tiesa, kuri ištrūkusi už kalėjimo sienų gali būti pražūtinga.
Nuo kankinimų palūžęs Stepniakas pats yra buvęs prokuroras. Jis parodo Kornevui savo siaubingas žaizdas ir pasakoja, kad jis yra vienas iš daugybės nekaltų, ištikimų sovietų piliečių, iš kurių buvo išmušti melagingi prisipažinimai.
Kornevas pasiryžta atskleisti tiesą aukštesnėms valdžios institucijoms. Jis važiuoja traukiniu į Maskvą, pakeliui klausydamas pasakojimo apie karo veteraną (jį taip pat vaidina Filipenka), kuris pasakoja apie susitikimą su Leninu ir tada žadėtas permainas. Tai skamba kaip įspėjimas gerų ketinimų turinčiam jaunuoliui.
Filmo kafkiška dimensija ima gilėti nuo to momento, kai Kornevas atsiduria partijos biure Maskvoje, kur jį su sėkme sveikina grėsmingai linksmas bičiulis, kuris teigia jį pažįstantis.
Galiausiai Kornevui suteikiama audiencija su valstybės kaltintoju Vyšinskiu (akt. Anatolijus Belyj), kuris buvo pagrindinis veikėjas XX a. ketvirtojo dešimtmečio parodomuosiuose teismuose.
Loznicos scenarijus demonstruoja atvirumo lygį, kuris kartais neabejotinai sumenkina filmo kaip dramos efektyvumą – ypač kai Stepniakas aiškiai, bet ironiškai aiškina sistemos prigimtį. Tačiau toks konkretumas, net jei jis panašus į švininį prisilietimą, vis dėlto pasiteisina.
Kalbant apie filmo toną, tai filmo griežtumas, nepaisant šiurpinančių absurdo potėpių, visiškai nepanašus į filme šmėkštelėjusius grotesko elementus, kuriems Loznica davė valią savo niūriai satyriniame karo filme „Donbasas“.
Dėl savo veiksmo vietų, viena kurių yra ir kalėjimas Rygoje, filmas atkuria negailestingos klaustofobijos atmosferą tiek kalėjimo teritorijoje, tiek ir už jos ribų. O dailininkų darbas ir operatoriaus Olego Mutu nufilmuoti vaizdai suteikia tam istorinio laikotarpio tikroviškumui labai ryškų sąmoningos teatrinės stilizacijos atspalvį“. (G.J.)
