Knygoje dėmesys atkreipiamas į opias ir aktualias problemas šių dienų visuomenėje. Literatūros kritikai šį romaną liaupsina ir laiko galinčiu atskleisti daug įsigalėjusių sąmokslo teorijų bei hierarchinio kapitalizmo baisiausias savybes. Distopija sukelianti nejaukumą ir nerimą, bet įtraukianti nuo pat pirmųjų puslapių. Knyga, kuri bus aktuali dar ilgą laiką, nes distopijos žanras vis labiau populiarėja.
Argentiniečių rašytoja Agustina Bazterrica – už išskirtinę savo kūrybą pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, daugybę literatūrinių premijų. Vienas reikšmingiausių apdovanojimų – Premio Clarin Novela (premija už literatūrą ispanų kalba), kurį gavo 2017 metais, už romaną „Mes, gyvuliai” (originalus kūrinio pavadinimas – „Cadáver Exquisito“ (ispan.)). Knyga išleista 2017 metais, tačiau į lietuvių kalbą išversta ir išleista „Sofoklio“ leidykloje 2022 metais (iš ispanų kalbos vertė Augustė Čebelytė- Matulevičienė).
Knyga, kuri laikoma orveliška, todėl patiks Džordžo Orvelo kūrybos fanams, kurie supranta, kad menas yra skirtas šokiruoti ir sukelti ne tik teigiamas emocijas, bet ir pagalvoti, kad kartais tai, kas atrodo visiškai neįmanoma, vis dėlto, geriau apsvarsčius, gali pasirodyti visai įmanoma. Prieš pradėdama rašyto šią knygą, jos autorė, Agustina Bazterrica, apie pusę metų užsiėmė įvairiais tyrinėjimais, kurių metu itin domėjosi šaldytuvų, skirtų mėsai laikyti, veikimo principais, gyvūnų teisėmis bei, žinoma, kanibalizmu. Apie šį, kiek išskirtinį ir savo rašymo stiliui nebūdingą romaną, autorė teigia: „Man kiekvieno kūrinio stilius yra papildoma priemonė perduoti informaciją – romane „Mes, gyvuliai“ sausas, kone sterilus kalbėjimas, mano galva, baugina skaitytoją labiau, nei būtų įbauginusi sudėtingesnė raiška. Buvo žmonių, kurie grąžino knygą į knygynus, nes juos ėmė pykinti, kankino košmarai… <…> Aš romane užsimenu apie visa tai, bet pernelyg nesigilinu ir darau taip tyčia, noriu sulaukti aktyvaus skaitytojo. Romane gausu dviprasmybių, noriu, kad skaitytojas jas išspręstų pats.“ Taigi, galima suvokti, kad šiuo romanu autorė stengėsi skaitytojus nesužavėti, o priešingai – sukrėsti ir priversti susimąstyti bei pagalvoti apie galimą žmonijos ateitį. Kai daugelis, šiuo metu, džiaugiasi išmaniausiomis technologijomis, galvoja apie ateityje laukiančias naujoves ir progresą, autorė atveria akis ir priverčia į viską pažiūri iš kitos prizmės ir akcentuoja visiškai skirtingus dalykus: kaip toli gali nueiti žmonija?
Skaitant šią knygą galima suprasti, kad realybė gali būti ne tokia jau ir maloni bei jauki. Knygoje pasakojama apie ateities pasaulį, kurio prognozės visiškai nėra džiuginančios, labiau verčiančios susimąstyti. Valdžios bandymas kontroliuoti visuomenę, paskelbus apie virusą, kuris, manoma, kad iš tikrųjų yra išgalvotas, tai tik būdas mažinti, neva, padidėjusią žmonių populiaciją. Žiniasklaida ėmė nepaliaujamai kalbėti apie Perėjimą – procesą, visiškai pakeitusį ne tik gyvenimo būdą, ūkininkavimo formą, bet ir moralę, įsitikinimus bei patį žmogiškumą. Manipuliavimas žmonėmis, kuris sukelia visuomenės susiskaldymą, kad negalima valgyti gyvulių, tačiau, bandymas įtikinti, kad galima valgyti žmones, parodoma tai, kad paveikti visuomenę ir joje gyvenančius žmones nėra taip sunku. Tai visiškai aktualų ir šių dienų kontekste. Įbauginimas, kuris priverčia visus galvoti, kad valgoma gyvūnų mėsa gali juos pražudyti, todėl visi tiek mėsai auginami, tiek laisvai augantys gyvuliai pradedami naikinti. Atsirandanti sistema, kurioje esantys privilegijuoti asmenys pradeda spręsti, kas gali tapti valgoma žmogiena.
Romano epicentre – pagrindinis veikėjas Markosas, susiduriantis su gyvenimiškais iššūkiais: skyrybos su žmona, sūnaus mirtis, liga, kuri pamažu glemžiasi jo tėvą, gyvenantį prieglaudoje, tačiau, stengiasi skirti jam daug savo dėmesio ir rūpesčio bei darbas mėsos fabrike. Tiksliau – skerdykloje, kurioje jis dirba vadybininku, skerdžiami ne mėsai auginami gyvūnai, bet žmonės, šis darbas pagrindiniam romano veikėjui ne tik, kad nesuteikia pasitenkinimo, tačiau ir kelia šleikštulį, tai ryški nuoroda į kapitalizmą. Pati autorė A. Bezterrica teigia: „Čia iškart norėčiau pasakyti, kad man jie – ne žmonės, o produktai. Jie neturi identiteto, vardo. Taigi romane yra skirtis tarp žmonių – asmenybių ir maistui skirtų produktų.“ Markosas bandomas pateikti kaip kitoks nei visi, su visomis savo sudėtingomis gyvenimiškomis patirtis, vis dar bandantis vadovautis sveiku protu, tačiau, tai visiškai nepateisina jo darbo specifikos.
Priešinami knygoje vaizduojamo pagrindinio veikėjo jausmai: gavęs dovaną – patelę, kuri yra grynaveislė ir buvo auginta nelaisvėje, jis trumpą laiko tarpą ją augina daržinėje. Tačiau netrukus ją parsiveda į namus ir net su ja pradeda lauktis kūdikio. Todėl, tai parodo, kad jis, kaip sistemos priešininkas, žmogus, kuris visiškai nepritaria visai, šiuo metu pasaulyje vyraujančiai sistemai, bus nubaustas ir patirs atpildą – galiausiai ir pats atsidurs skerdykloje, nes sistema grėsmingai baudžia bei elgiasi su tokiomis asmenybėmis. Ji draudžia daugintis, mylėti ir rūpintis gyvuliais, skirtais mėsai. Pagrindinis herojus pradeda kvestionuoti dalykus, kurie yra įmanomi ir kurie ne.
Knygoje kiekvienas žmogaus mėsinėjimo procesas aprašytas labai įtikinančiai, su daugybe detalių, smulkmenų, tarsi priversdamas pačiam skaitytojui prisiliesti prie to. Ypač produktai, žmonių kūno dalys, kurias galima įsigyti bei valgyti. Pažymimas ir žmonių susiskaldymas, skirtingas suvokimas ir galimybės. Žmogienos valgymo kultūra bandoma pateikti kaip visiškai įprastas ir normalus dalykas, dingusi žmonių atjauta ir suvokimas dėl to, kas yra tinkama ir kas nėra. Įtraukiami ir vaikai, kuriems tai jau tampa visiškai protu suvokiamu išgyvenimo dalyku, kuris net nekelia klausimų, tai leidžia skaitytojui suprasti, kad ateities kartoms, tai nesukels neigiamų emocijų. Tai vaizduoja nykstantį humanizmą – ne visi žmonės yra tinkami įprastam, pilnaverčiam gyvenimui, ne visi bus vertinami kaip žmonės, tačiau, kaip gyvuliai, kaip mėsa. Brėžiama plona riba, kuri lyg ir verčia suabejoti tuo, kad tai įprasta, tačiau, galiausiai – ji visiškai išnyks. Absoliutus sužvėrėjimas, kuris nebus suvokiamas kaip blogas dalykas.
Lietuviškasis romano pavadinimas „Mes, gyvuliai“ taip pat perduoda savotišką idėją, kablelis padeda atsirasti savotiškai atskirčiai tarp žmogaus ir gyvulio, kurie knygoje pateikiami kaip bendra visuma. Žmonės pakeičia gyvūnus, tačiau, tai padeda suprasti, kad tai, kas yra aprašoma, nėra normalu ir turi sukrėsti skaitytojus.
Romanas „Mes, gyvuliai“ – priverčiantis išeiti iš komforto zonos, kiek žiaurus, sukeliantis nejaukumą, bauginantis, tačiau priverčiantis į pasaulį pažiūrėti kitomis akimis. Vienintelis guodžiantis faktas – kad tai yra išgalvota istorija, kuriai, tikėkimės, niekada nebus lemta išsipildyti.
