Pusiaujo Gvinėja – viena iš turtingiausių Afrikos valstybių. Vienu metu ji buvo pati turtingiausia, jos teritorijoje rastų naftos resursų dėka. Jos pirmas prezidentas, išgarsėjęs kaip užkietėjęs diktatorius, Francisko Macias valdžią sugniaužęs savo kumštyje išlaikė 11 metų, iki pat 1979, iki kol buvo nuverstas. Tačiau kaip žiauriai ir kiek reikia alinti tautą, kad ši sukiltų?
Gimė šis asmuo 1924 metais, kolonijinėje Gvinėjoje, kuri priklausė Ispanams. Tai buvo vienintelė ispanų kolonijinė valstybė sub-Sacharos Afrikoje. Sakoma, kad kai diktatoriui buvo devyneri metai, šis matė savo tėvo mirtį. Jį negyvai sumušė ispanų kolonijinis policininkas. Dieną po incidento, motina iš sielvarto nusižudė. Galima daryti prielaidą, kad šie sukrečiantys įvykiai gyvenimo pradžioje padarė tiesioginę įtaką dar tuometiniam jaunam Nguema. Galbūt todėl vyras tapo toks šaltakraujiškas individas, kuris valdžios siekė bet kokia kaina, bene visada pasitelkdamas smurtą.
Kaip tokio žiauraus būdo žmogus tapo išrinktas prezidentu? Savo kampanijos metu vyras manipuliavo masėmis ir joms kalbėjo tai, ką šios norėjo girdėti, nebijojo aštrios retorikos, nacionalistinių pažiūrų. Tai viena iš priežasčių kodėl jis laimėjo prieš kitą kandidatą.
Baigęs vyriškis buvo tik pradinę mokyklą. Skaityti temokėjo skiemenuodamas, rašyti – ne. Vyras net tris kartus susikirto per civilinės tarnybos egzaminą, tai paskatino jo žemą savivertės jausmą, kuris išvirto į neapykantą intelektualams.
Politiškai tapo žinomas dėl savo karšto palaikymo ispanų kolonistams. Iš ketvirto bandymo prasimušė į vietos valdžios organus, taip pradėdamas savo politinę karjerą. Nguema Mongomo miesto meru Ispanijos kolonizacijos laikotarpiu.
Kiek vėliau jis buvo vietinio parlamento narys. Prieš šaliai paskelbiant nepriklausomybę 1968 m. vieninteliuose per visą šalies istoriją demokratiniuose dviejų turų rinkimuose Nguema buvo išrinktas prezidentu. Vyras iš karto fiziškai pradėjo šalinti arba žudyti savo oponentus.
Buvęs šalies ministras pirmininkas, kuris taip pat kandidatavo į šalies prezidento postą, Bonifacio Ondo Edu, buvo marinamas badu ir kalėjime mirė iškart po to, kai Nguema tapo prezidentu. Yra ir kita versija – esą po nesėkmingų rinkimų Edu pabėgo iš šalies, vėliau nusižudė. Ir galiausiai, trečioji spėlionė – Ondo po nesėkmingų rinkimų planavo maištą prieš Nguemą, o tam paaiškėjus, Bonifacio buvo įvykdyta egzekucija.
Šiuo laikotarpiu kiti buvę aukšti šalies pareigūnai oficialiai buvo pripažinti kaip nusižudę, nors daugelis mano, kad juos ištiko toks pats likimas, kaip ir Edu. Žinoma, kad su visais oponentais buvo susidorota, o jų turimas turtas konfiskuotas, parduotas ar kitaip pasisavintas ir išnaudotas. Tačiau tokiems dalykams vykdyti yra reikalinga represinė struktūra. Buvo suformuota nacionalinė milicija pavadinimu „Youth On The March With Macias“, lietuvių kalba šis ekstravagantiškas pavadinimas skambėtų maždaug taip: „Jaunuolių Maršas Kartu Su Macias“.
Ši struktūra buvo pagrindinis diktatoriaus ginklas prieš liaudį. Būtent jie vykdė visus valdovo įgeidžius ir yra atsakingi už masinį civilių naikinimą, kankinimą, plėšimą ir ištisų kaimų deginimą.
Nesibodėta ir pulti tokius objektus kaip plantacijas. Vienas iš pavyzdžių – sunaikinta kakavos plantacija, kurią įsteigė ir joje dirbo migrantai iš Nigerijos. O joje dirbantys darbininkai streikavo ir reikalavo didesnių algų, mat mokesčiai buvo milžiniški. Negana to, šie asmeniniai smogikai sumušė ir Nigerijos diplomatus, kai šie buvo atvykę į Gvinėjos sostinę.
Bene žinomiausias masinių žmogžudysčių atvejis įvykdytas Kūčių išvakarėse, 1969 metais. Stadione buvo išstatyti 150 politiniai oponentai ir sušaudyti. Šaltakraujiška, tačiau pareigūnai, atlikę šį nusikaltimą dėvėjo Kalėdų senelio drabužius, o garso kolonėlės tuo metu grojo Mery Hopkins dainą „Those Were The Days My Friend“ (liet. „Tokios buvo mūsų dienos, drauge“). Tą patį vakarą 26 aukoms buvo įsakyta iškasti griovį, kuriame jie patys vėliau buvo užkasti iki kaklo ir palikti likimo valiai. O tiksliau, tam, kad būtų suėsti raudonųjų skruzdžių.
Francisko buvo itin pavydus, tad įsakė nužudyti visus savo meilužės buvusius gerbėjus. Negana to, buvo išžudyti ir visi jo asmeninių simpatijų vyrai.
Manoma, kad Nguemos valdymo metu nužudyta apie 80 tūkstančių šalies gyventojų. Tai be proto didelis skaičius, turint omenyje tai, kad tuo metu šalyje gyveno apie 600 tūkstančių žmonių. Nguema žmogaus teisių pažeidinėjimų pasekmė buvo daugiau nei trečdalio šalies gyventojų emigracija į kitas valstybes.
Diktatorius įsakė išardyti geležinkelį, tam kad sutrukdytų žmonėms palikti šalį. Visi priespaudos instrumentai (kariuomenė, asmens sargybiniai) buvo kontroliuojami Nguema ar jo aplinkos žmonių.
Tačiau absoliuti valdžia oficialiai dar nebuvo vyro rankose, tad jis žengė dar toliau. 1971 metais gegužės septintą dieną buvo išleistas naujas dekretas, kuris iš dalies atšaukė dalį 1968 metų konstitucijos ir suteikė Nguema neribotą galią: seniau sritys, už kurias buvo atsakingi ministrai, vyriausybė ar kitos municipalinės institucijos, tapo tiesiogine prezidento atsakomybe. Tais pačiais metais išleistas dar vienas dekretas – už grasinimą prezidentui ar vyriausybei grėsė mirties bausmė. Įžeidžiant prezidentą ar jo ministrų kabinetą buvo galima gauti 30 metų kalėjimo.
Dar metais vėliau žengtas dar vienas drąsus žingsnis. Visos iki tol buvusios šalies partijos buvo sutrauktos į vieną vienintelę partiją „The United National party“ (liet. „Suvienyta Nacionalinė Partija“). Žinoma, jai vadovavo Macias. Šalies parlamente vyras asmeniškai buvo užėmęs 20 deputatų postų iš 60 ir pusę postų vyriausybėje.
Toliau sekė jau numanomas įstatymas: prezidentas poste lieka iki gyvenimo pabaigos. Valdžia tapo šeimos aferų auka, daugelis ministrų buvo patikėtiniai, kilę iš to paties kaimo kaip ir prezidentas. Nguema savo sūnėną paskyrė nacionalinės gvardijos galva.
Vyriausybė perėmė ir ekonomiką. Žinoma, prezidentas neturėjo nė žalio supratimo apie tai, kaip veikia ekonomika, nei kaip reikėtų stiprinti šalies valiutą. Nebuvo net lėšų paskirstymo sistemos, kad visi mokesčių pinigai galėtų būti efektyviai paskirstyti. Nguema tesugebėjo nužudyti šalies centrinio banko vadovą ir pareikšti, kad tik šalies prezidentas gali patikimai išlaikyti aukso ir valiutos atsargas, tuomet viską pasiėmė sau ir turtą laikė iš pradžių savo viloje, miegamajame, vėliau tai jam pasirodė nepatikima ir septynis lagaminus pinigų nuvežė į savo gimtąjį kaimą. Kadangi pinigai buvo užkasti po žemėmis, dalis jų – supuvo.
Pats save Macias pasiskelbė mokslų, lavinimo ir kultūros genijumi, šitaip pradėdamas karą prieš visus intelektualus. Jis teigė, kad išsilavinusi socialinė klasė teršė valstybės politinį klimatą užsienio kultūromis. Buvo nužudyti ar ištremti bene visi išsilavinę žmonės. Privatus mokslas buvo paskelbtas „griaunantis“ ir uždraustas. Žodis „intelektualas“ tapo visišku tabu.
Atrodo kvaila, tačiau buvo uždrausta nešioti akinius, mat pagal prezidentą, taip intelektualai bando apsimesti protingesniais už visus kitus.
„Aš pats nors ir iš liaudies, bet ne kvailys, o jie specialiai akinius užsideda, kad pasipuikuotų prieš darbo žmones”.
Francisko per laiką apsvaigo nuo savo galios ir pradėjo daryti keistus sprendimus. Naudodamas vietines šamanizmo žinias jis gąsdino populiaciją, taip siekdamas dar labiau pateisinti savo valdymą. Toliau buvo vykdomi dar labiau absurdiški veiksmai – valtys, skirtos žvejybai buvo deginamos, o keliai užminuojami, kad žmonės negalėtų bėgti. Galiausiai ekonomiškai šalis patyrė stagnaciją: 90% viešųjų paslaugų, tokių kaip elektros tiekimas, paštas, transportas absoliučiai sustojo. Kakavos ir žvejybos industrijos, kurios išlaikė ekonomiką iki tol irgi patyrė katastrofą. Lyg visko būtų maža, prezidentas uždraudė ir vakarietiškus vaistus.
Žinoma, pats Macias negalėjo valdyti be elektros, tad kai šalies elektros energijos ūkis ėmė byrėti, pareiškė, kad elektra nėra būtina ir atjungė visiems elektrą, savo rūmuose elektrą gaudavo pasitelkęs generatorius.
Galima būtų galvoti, kad keisčiau būti nebegali, tačiau diktatorius uždraudė katalikų bažnyčią, o save paskelbė dievu. Alkoholio nenaudojo, bet labai dažnai piktnaudžiavo psichotropiniais preparatais. Kai kurie tikėjo, kad diktatoriaus elgesys priklausė nuo daug ir dažnai vartojamų kanapių.
Galiausiai dėl to jam prireikė daktaro, bet paaiškėjo, kad šalyje neliko nei vieno gydytojo. Tuomet jo giminaičiai pakvietė gydytoją iš Kamerūno, kuris po diktatoriaus apžiūros buvo nušautas. Kai kurie žmonės iš prezidento artimos aplinkos spekuliavo, kad šis galimai tapo psichopatu dėl patirtų vaikystės traumų. Taip pat teigiama, kad jo veiksmams įtaką darė ir kiti psichologiniai negalavimai.
Laimei, viskam ateina pabaiga. Taip nutiko ir Gvinėjos diktatoriui. Ne vienas diktatorius garsėjo savo keistais ar ekstravagantiškais sprendimais, tačiau aišku tėra viena – galima sau leisti itin daug ką, kai esi absoliučioje valdžioje iki tol, kol kariuomenė yra patenkinta. Ties čia Nguema padarė kritinę klaidą ir nesumokėjo žadėto atlyginimo kariuomenei.
1979 metų rugpjūčio 3 dieną jis jėga buvo nuverstas savo paties sūnėno Teodoro Obiang Nguema Mbasogo, kuris buvo šalies nacionalinės gvardijos vadovas. Visas procesas buvo apibūdinamas kaip egzekucija.
Teodoras jautėsi įpareigotas įvykdyti maištą, nes 1979 metais nutiko incidentas, kurio metu 6 nacionalinės gvardijos kareiviai nuvyko į sostinę Mongolmo ir paprašė atlyginimų, kurie teisėtai jiems priklausė už atliktą darbą, kad ir koks amoralus jis bebūtų. Šeši kariai buvo nužudyti. Tai buvo tam tikras ženklas sūnėnui, kad dėdė per daug „įsijautė“ ir būtų pats metas perimti valdžią. Geriausia gynyba – puolimas.
Mbasogo ir dalis kariuomenės sugebėjo sugauti pabėgusį Nguema šalies džiunglėse rugpjūčio 18 dieną su tuščiu lagaminu, kuriame anksčiau nešėsi pinigus. Manoma, kad dvi savaites besislapstydamas jis suvalgė apie 2 milijonus dolerių, dar dalį sudegino, kad pasišildytų. Kiti šaltiniai teigia, kad prezidentas buvo suimtas savo gimtajame kaime.
Nacionalinės gvardijos įniršis buvo pagrįstas. Per visą 11 metų tarnybos laikotarpį prezidento skola jiems siekė nuo 20 iki 50 tūkstančių dolerių. Per ypatingą karo teismą Macias buvo kaltinamas genocidu, masinėmis žmogžudystėmis, visuomeninių lėšų grobstymu, žmogaus teisių pažeidimu ir vagystėmis.
Teismas nuteisė Nguema mirties bausme ir tų pačių metų rugsėjo 29 dieną ši bausmė buvo įvykdyta. Sūnėnas užėmė prezidento postą ir vadovauja iki šiol.
Taip pat skaitykite: Ar moterys diktatorės godumu bei žiaurumu nusileistų vyrams?
