Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ yra vienas reikšmingiausių pastarųjų metų tiriamosios žurnalistikos darbų Lietuvoje. Tai ne tik istorija apie konkretų politinį įvykį ar išskirtinę prezidentinę kampaniją. Tai išsamus tyrimas žvalgybos institucijų, valdžios ir politinių galių suderinamumą, keliantis rezonansinius klausimus apie tai, kaip vis dėlto veikia demokratija Lietuvoje.
Visi esame susidūrę su knygomis, kurias perskaitai ir padedi atgal į lentyną, per daug negalvojant apie jos turinį ar baigtį. Tačiau kartais atsiranda tokių kūrinių, kurie dar ilgai nepalieka tavo minčių ir neretai sužadina dar didesnį susidomėjimą pačia istorija. „Pranešėjas ir Prezidentas“ vienareikšmiškai atsiduria antroje kategorijoje. Perskaičius šią knygą, tas staigus susidomėjimas persipina su slogiu jausmu dėl viešai taip dažnai akcentuojamo skaidrumo, kuris gali slėpti sudėtingus procesus, nematomus paprastų šalies piliečių akims. Knygoje autoriai nuoseklia chronologija rekonstruoja įvykius pasitelkdami asmenų liudijimus, dokumentus ir parlamento atlikto tyrimo medžiaga, todėl skaitytojui nėra suteikiami tik gandai ar autorių nuomonė, o pateikiamas išsamus, faktais grįstas pasakojimas apie vieną kontraversiškiausių politinių istorijų per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį.
Ši knyga nėra tradicinis politinis kūrinys, kuriuos dažniausiai sutinkame bibliotekose. Tai taip pat nėra nei prezidento biografija, nei pačio tyrimo santrauka. Labiau tai būtų galima pavadinti kruopščiai apgalvotu ir sudėliotu tiriamosios žurnalistikos pasakojimu, kuriame bandoma atskleisti atsakymus į klausimą, kaip iš tiesų įvykiai klostėsi už uždarų durų tos garsiosios ir žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusios politinės istorijos metu.
Visas knygos pasakojimas yra chronologiškai surikiuota įvykių seka, kuri prasideda 2018 metų liepos 13 dieną, šią dieną Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojas Tomas Gailius gauna nemenką užduotį patikrinti visus asmenis, susijusius su tuo metu dar tik kandidato statusą turinčio Gitano Nausėdos aplinka. Pačių autorių teigimu, užduotis buvo gauta žodiniu būdu, o surinktos žvalgybinės informacijos tvarkymas itin išsiskyrė iš kitų tyrimų. Būtent šis, iš pirmo žvilgsnio atrodantis paprastas epizodas, duoda pradžią visai istorijai, dėl kurios šiuo metu savo rankose galime laikyti knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“, kurios puslapiai toliau nuveda iki Prezidentūros, teisėsaugos institucijų, Seimo tyrimų ir rinkimų finansavimo klausimų.
Kaip vieną didžiausių knygos privalumų galima įvardinti jos įvairovę. Ji neapsiriboja tik pagrindine prezidento istorija, nemažai teksto yra skiriama pačiam informatoriui Tomui. Skaitytojai knygoje gali susipažinti su pareigūno karjera VSD, dalyvavimu operacijose, užsienio žvalgybos veiklose ar net kovojant su terorizmu. Šią dalį svarbu pabrėžti, kadangi ji leidžia labiau suvokti, kodėl T. Gailiaus liudijimai sulaukė tokio didelio dėmesio. Knygoje pabrėžiama, kad jis nėra tik atsitiktinis valstybės tarnautojas, o ilgus metus vykdė žvalgybos pareigūno pareigas ir taip užsitarnavo vadovybės pasitikėjimą. Dėl šios priežasties, tapimas Pranešėju ir pateikta informacija institucijoms įgauna visai kitokį vaidmenį.
Toliau autoriai knygoje pasakoja apie VSD vadovybės veiksmus. Nemažai dėmesio yra skiriama tuometiniam direktoriui Dariui Jauniškiui bei jo pavaduotojui Remigijui Bridikiui, kurie, kaip teigia knygoje aprašomi liudijimai, buvo pagrindiniai operacijos „šturmanai“. Didelė dalis pateiktos informacijos leidžia skaitytojui suvokti, kad daugelis sprendimų buvo priimami neformaliai, o kartais net ir slaptai, kad būtų palikta kuo mažiau oficialių įrodymų.
Vienas didžiausią emocinį įspūdį paliekančių epizodų yra T. Gailiaus prisipažinimas kolegai, kad yra tas Pranešėjas, kurį jau žino visa Lietuva. Tai emociškai stipri scena, kadangi šis pripažinimas tampa suvokimu, jog viskas yra realybė ir nuo šiol prasidės sudėtingi procesai, kurie greitai tikrai nesibaigs.
Tolimesni knygos puslapiai pasakoja apie tai, kas institucijose dėjosi po to, kai politikams ir visuomenei informacija tapo plačiai žinoma. Didelė dalis kūrinio skiriama Seimo komisijos vykdytam tyrimui, skaitytojas gali susipažinti su komisijos darbu, nuo Pranešėjo liudijimų iki bandymo suvokti, kas ir kokiu tikslu sugalvojo šį išskirtinį tikrinimą. Dėmesys yra skiriamas ir Generalinės prokuratūros bei Specialiųjų tyrimų tarnybos reakcijoms, kurios pasak autorių buvo vangios, grindžiant tuo, jog nebuvo rastas pagrindas pradėti platesnį tyrimą. Tuo tarpu daugelis politikų prieš šiuos tyrimus buvo nusiteikę neigiamai, o kai kurie net ir sumenkino jų reikšmę.
Nemažai vietos yra skiriama ir pačios prezidento rinkimų kampanijos išlaidų nagrinėjimui. Analizuojamas akivaizdus skirtumas tarp kampanijų finansavimo, kadangi G. Nausėdos kampanija buvo viena labiausiai pastebimų viešose vietose bei socialinėje erdvėje, tačiau deklaruojamos išlaidos gerokai nusileido pagrindiniams konkurentams. Autoriai šioje vietoje išskiria viešųjų ryšių specialistus, kurie dirba šiuo klausimu ir kelia klausimus, ar vis dėlto visa suteikta parama būsimam prezidentui buvo teisėtai įvertinta ir deklaruota. Atskleidžiamas ir dar vienas veikėjas – buvęs SEB banko vadovas Jonas Vaičaitis. Liudytojai teigia, kad šis asmuo lankydavosi stambių verslininkų kabinetuose prašydamas paramos G. Nausėdos kampanijai.
Šiek tiek nutolstant nuo rinkiminių kampanijų ir Pranešėjo, knyga nagrinėjama ir prezidento aplinkos ryšius su broliais Nikitinais, bei jų bandymą užimti tam tikras pozicijas Prezidentūroje. Šalia aiškinantis ir „Belaruskalij“ klausimus, kurie kvestionuoja Prezidentūros poziciją dėl sankcijų Baltarusijos trąšų verslams, kadangi kai kurie prezidento atstovų pasisakymai sutapo su tais, kuriuos naudojo trąšų verslininkai.
Didžiausią vertę, kurią sukuria šis kūrinys yra ta, kad jis apjungia visus aprašytus įvykius į vieną bendrą tyrimą. Tai nėra knyga tik apie prezidentą arba tik apie Pranešėją, tai knyga apie tai, kaip slaptai ir visuomenei nežinant neretai gali veikti valdžios mechanizmai išnaudojant savo pozicijas. Apie tai, kas nutinka, kai politikai, verslai, institucijos ir asmeniniai norai susikerta ir tampa nesustabdoma galia. Galima nesutikti su autorių nuomone ar išvadomis, tačiau „Pranešėjas ir Prezidentas“ knygoje yra sukauptas įspūdingas kiekis informacijos apie vieną įsimintiniausių politinių įvykių per pastaruosius 30 metų.
