Po pertraukos į Kauno mažojo teatro sceną vasario 25 d. 19 val.(penktadienį) sugrįžta A. Dilytės spektaklis „LAUROS KOSMOSAS“. 2010 metais režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė sulaukė ypatingo įvertinimo – už dramaturgijos ir režisūros jungtį spektaklyje „Lauros kosmosas“ – buvo apdovanota Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus „Fortūnos 2010“ statulėle bei diplomu. Aktoriai – Simona Bladženauskaitė, Gabrielė Aničaitė, Remigijus Endriukaitis, Asta Steponavičiūtė, scenografas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Antanas Jasenka.
Spektaklyje „Lauros kosmosas“ analizuojamas šiuolaikinės moters vidinis pasaulis, jos jausmai ir tikrieji sielos poreikiai, troškimas išsaugoti savas vertybes, nepasiduoti laikmečio diktuojamoms taisyklėms, jos maištas prieš žiniasklaidos, TV, pop kultūros formuojamą vartotojišką ir tolydžio vulgarėjantį požiūrį į moteriškumą, seksualumą, intymumą, prieš grožio kultą ir karjerizmą.
Žaismingai, šaržuojant kasdienybėje atpažįstamus tipažus, pasakojamos kelios istorijos, kurias vienija pati pagrindinė tema – meilės ilgesys, bodėjimasis vyro ir moters tarpusavio santykių „kiču“, paviršutiniškumu ir trapumu.
„Spektaklis pulsuoja paprastumu ir harmonija, o ir pati draminė istorija paliko ganėtinai užbaigtą, patrauklia forma struktūruoto laiko ir veiksmo įspūdį. Čia dinamiškai susipina personažų reminiscencijos, galimybių laikas (kaip galėjo įvykti) ir dramoje vykstantis veiksmas. Nedidelė scenos erdvė projektuojama taip, tarsi scena būtų ekranas, fragmentiškai jungiantis skirtingo laiko scenas, pasakojančias apie vis kitus personažus, kurių likimai išsirutulioja ir susieina tik režisierei bei žiūrovams žinomu būdu. Personažų susitikimo istorijos mezgasi kaip pagrindinė veiksmo intriga, todėl aktoriai čia veikia labiau kaip istorijos iliustratoriai, o ne psichologiniai veikėjai. Tokio pobūdžio interpretacijoje svarbu, kad aktoriai būtų mąstantys, gebantys ne tik įsijausti į personažo vidų, bet ir suvokiantys jį fragmentiškos istorijos visumoje. Aktoriams, regis, tai puikiai pavyksta“ – įžvelgia Lina Klusaitė. ( Kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“, straipsnis „Teatro veiksmingumo beieškant: įsimintiniausi praėjusių metų spektakliai Kauno dramoje“, 2010-04-07).
Pagrindinė spektaklio veikėja Laura meta iššūkį pati sau, atsisako ankstesnio gyvenimo ir kuria savo „kosmosą“ iš naujo, atmesdama viską, kas jame netikra, laužydama visuomenės primestus stereotipus apie šiuolaikinę „jauną, žavią, veiklią“ moterį, kuri paprastai neišdrįsta prisipažinti, jog yra nelaiminga. Tai – dvasinės transformacijos istorijos. Keturi personažai patiria skaudžius sukrėtimus, kurie sugriauna iliuzijas apie jų kruopščiai puoselėtą gyvenimą, tačiau atveria tikrąją sąvastį ir atveda į sukrečiantį susitikimą su pačiu savimi, savimi – nesumeluotu.
Spektaklyje ironizuojami šiuo metu madingi reiškiniai: žmogaus troškimas tapti matomu ir žymiu; moters atsisakymas gimdyti, norint išsaugoti karjerą ir … išorinį grožį; pigi, „žurnalinė“ išmintis, pseudodvasingumas.
Vienas pagrindinių spektaklio uždavinių – kuo giliau įsiskverbti į intymiausius personažų išgyvenimus, mintis, jausmus. Todėl atsisakoma siužetiškumo, spektaklyje kuriama savita logika ir fragmentiškas pasakojimo dėstymo būdas – chronologiniai įvykiai čia persipina su herojų sapnais, neišsiųstais laiškais, komiškomis fantazijomis, dainomis, citatomis iš populiarių žurnalų moterims, interviu. Spektaklis savo ritmu bei logika atliepia į šių dienų skubantį, chaotišką, išsiskaidžiusį, paviršutinišką žmogaus mąstymo pobūdį.
Kauno mažojo teatro informacija
