TSPMI vadovas Ramūnas Vilpišauskas, reaguodamas į prezidentės Dalios Grybauskaitės nenorą pripažinti Darbo partiją kaip galimą koalicijos partnerę, sakė: „Kita vertus, jeigu nauja dauguma susitars tarpusavyje, teisiškai prezidentė turės labai mažai galių ką nors pakeisti koalicijos sudėtyje. Vis dėlto Lietuvoje parlamentinė dauguma gali būti gana tvirta ir nepritarti tam, ką siūlo prezidentė. Todėl žiūrint grynai formaliai, teisiškai, prezidentės pozicija nebūtinai gali pakeisti dabar besiformuojančią naują valdančiąją koaliciją, bet jos pozicija neabejotinai yra svarbus politinis ir moralinis veiksnys“. Politinis veiksnys, – taip. Moralinis? Anaiptol.
Su morale mūsų politikų, tame tarpe ir prezidentės atveju, reikalai ne kokie. Moralė reikalauja nuoseklaus nešališkumo, antraip ji jau nebėra moralė, o prisitaikėliškumas „pagal situaciją”. Tokių situacijų prezidentė pažėrė aibes. Pradedant nuo tiesioginio kišimosi į konkrečias bylas, nuo kišimosi į rinkimų kampaniją remiant vieną iš pusių iki, ko?
Iki nelemto atsitiktinumo, kai STT „pakavo” vieną ar kitą prezidentei netinkamą politiką, arba prokuratūra keitė kaltinimus Darbo partijos vadovams, pavertusi juos sukčiais. Likus dienai prieš antro turo rinkimus. Ar tikrai šios akcijos buvo atsitiktinės? Atsakymas: ne.
Prezidentės ir – Lietuvos- nelaimei, Darbo partija pasiekė finišo tiesiąją geriausiu rezultatu. LRVRK rinkimų nepaskelbė negaliojančiais. Prezidentė taip pat ne. Darbo partijos vadovai areštuoti nebuvo. Niekas jiems nedraudė dalyvauti rinkimuose. Bet klausimas: ar šalyje jau nebegalioja nekaltumo prezumpcija?
Taip, kas netingi piktinasi DP lyderio nenoru prisiimti politinę atsakomybę ir nedalyvauti politinėje veikloje tol, kol jų neišteisino. Arba nepasodino. Taip neatsitiko. Lietuvoje tokia jau tradicija. Net jeigu ir pagavus už rankos, dar visiškai neaišku, kad pagautasis išties yra vagis. Ir atsakymo bus “ieškoma” kokius trys, keturis, ar šešis metus. Tai ką dabar žmogui daryti su tokia “greita” teisinės sistemos reakcija? Arba su LRVRK silpna pozicija?
Taip, DP vadovai politiškai prisidirbę iki ausų, jiems iškeltos bylos, bet žmonės juos renka ir ką tu jiems padarysi? Spjausi į žmonių valią? Nespjausi. Todėl teks pamiršti įstatymą, kuris neleistų įtariamiems nusikaltimais žmonėms dalyvauti rinkimuose.
Kalbant apie politinę atsakomybę: o kaip pasitikėti žmogumi, šiuo atveju prezidente, eilinį kartą suklupusiai ant nešališkumo ir „būti teisingu visiems” slenksčio? Gal derėtų prezidentei pačiai, parodžius politinę atsakomybę atsistatydinti? Juk pati yra prisidirbusi tiek, kad trejetą metų tikriausiai didžiavosi suskaldyta Lietuva jai įsikišus į konkrečią bylą remdama vieną jos pusių. Rėmė tą pusę, kuriai iškeltos baudžiamosios bylos.
Jau nekalbant apie Seimo pirmininkės Irenos Degutienės galimą atviravimą, kuriame tiesiai šviesiai prezidentė kaltinama lukašenkiškais fasonais, telefonine teisę. Tačiau visi „žaidėjai” atsitvėrė spengiančia tyla. Kaip kitaip? Juk tiesios akimirka. Bet koks aiškinimasis tik dar labiau apsunkins padėtį. Aišku viena: už moralią politiką ir moralius politikus bent naujoje vyriausybėje kovojanti prezidentė, nors ir būdama šiuo atveju morališkai teisi, pati ne kartą elgėsi amoraliai.
Neginu nei DP, nei socialdemokratų vadovybės pasirinkimo susidėti su Darbo partija. Mums svarbios ES valstybės jau klausia, ar su DP valdžioje nebus keičiama užsienio politikos kryptis rytų link. Ir visgi, galima tokį nemalonų apsisprendimą suprasti: rinkėjai aiškiai parodė nenorintys valdžioje matyti TS-LKD ir liberalų. Todėl socialdemokratų pasirinkimas turėtų būti logiškas.
Be to, surasti kompromisą su akivaizdžiai prezidentės stumiamą į koaliciją su socialdemokratais TS-LKD yra misiją neįmanoma. Dėl atominės, dėl švietimo reformos, dėl progresinių mokesčių, dėl nepriklausomos teisėsaugos, galiausiai dėl solidarumo politikos sutarimo nebus. Ar siekiama priversti daugumą laimėjusią partiją atsisakyti siekio keisti politiką pagal savo principus? Taigi, situacija, bent laikinai, patinė. Ir ne tik. Čia svarbiausias akcentas turėtų būti dedamas ant paisymo demokratijos ir demokratijos žaidimų taisyklių.
Tame tarpe ant teisinės valstybės pagrindinės normos: nekaltumo prezumpcijos. Paisomos taisyklės, kurias taip dažnai bando apeiti pati Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Remiantis civilizuotais politiniais principais, tokia veidmainiška prezidentės pozicija atrodo bjauriai. Nes sukelia pagrįstą nepasitikėjimą jos norų nuoširdumu. Net ten, kur jie gal tikrai yra nuoširdūs.
TSPMI vadovas R. Vilpišauskas teigia, kad „(…) žiūrint grynai formaliai, teisiškai, prezidentės pozicija nebūtinai gali pakeisti dabar besiformuojančią naują valdančiąją koaliciją”. Taip, pastebėjimas teisingas. Nors formaliai, teisiškai prezidentė nebūtinai gali pakeisti situaciją, bet neformaliai? Vyriausybės sudėtį jį gali bandyti paveikti. Priklausomai nuo, šiuo atveju, socialdemokratų kietos ar kitos pozicijos.
Čia ir prasideda didysis žaidimas, kuriame demokratiją ir teisinę valstybę ginti paradoksaliai stojo populistinė, su bet kuo galinti eiti lovon Darbo partija. Socialdemokratai atsidūrė toje lovoje kažkodėl nepaklausę, kaip vyriausybėje atrodys ministrai, atstovaujantys visu kuo kaltinamą partiją. Jau nekalbant apie TT su atstatydintu prezidentu.
Ar socialdemokratai paliks šią lovą ir kaip greitai, parodys ateitis. Tačiau, patinka ar ne, šiandien jie turi pilną konstitucinę teisę ne tik pačiai rinktis savo teisėtai išrinktus partnerius, bet ir šią konstitucinę teisę ginti.
Na, o kaip ten su politiko morale? Kaip čia pasakius… Situacija ir vėl patinė.
Originalus įrašas tinklaraštyje vinokuras.lt
