Aš velniškai bijau atsisukti atgal ir pamatyti praleistas progas, kurios kvėpavo man į nugarą ir kvietė apkabinti, bet jas atstūmiau, bijau likti nesuprastas ir neišgirstas klausančių žmonių, suprasti, kad sekundę trukęs nepažįstamosios žvilgsnis buvo kvietimas prieiti, o tą akimirką buvau sulaužytom kojom, nors jos net nebuvo įkalintos gipse. Bijau prakeiktos vienatvės, kuri bandos visuomenėje gydoma beprasmiais idiotų susibūrimais, meldžiantis alkoholiui ir išdavystėms. Bijau pažvelgti Dievui į akis, už visas malones, už kurias nė kart nepadėkojau, o jos buvo suteiktos avansu ir dar. Ir dar. Ir dar kartą.

Bijau jaunystės, kuri trumpesnė už pirmas ir paskutines penkias minutes su mylimu žmogumi, bijau ir tų paskutinių minučių, o gal labiau nežinomybės, kada gi jos pradės tiksėti. Bijau savęs, nes kartais pavirstu keliais, kurie veda į skirtingas puses, o pažintiniai autobusai pernelyg brangūs laiko ir vidinės ramybės atžvilgiu. Bijau sudėtingų žodžių, kurie tokie spengūs paprastumo vienkiemio pripratintoms ausims, kaip ir žodžių, kurie skirti paveikti mano kūną, o ne sielą. Velniop juos. Tikrai. Bijau apsimetėlių žmonių, kurie nuolat šypsosi, o galvoje nešiojasi siaubingus planus, nes labiausiai žmogų žeidžia melas ir nepasitikėjimas. Bijau tapti kaip jie. Bet tik todėl, kad baimė yra vienintelis priešnuodis.

Nenoriu, kad mano vaikai augtų papuose paskendusio televizoriaus mėnesienos šviesoje, nenoriu, kad jų smegenyse veistųsi nepilnavertiškumo kandys, graužiančios besivystančią asmenybę. Nenoriu, kad norėdamas aplankyti savo anūkus turėčiau važiuoti į kažkokias anglijas, bijau, kad jų akyse galiu atrodyti tik vaikštantis ir kosėjantis testamentas.

Kita vertus, iki to laiko turiu daugybę progų pasimokyti iš savo klaidų, kai kurias baimes palikti užnugaryje, o kai kurioms spirti užpakalin, kad dar ir bėgtų priekyje manęs, juk nenoriu prarasti motyvacijos. Bet jos vis įgauna naujas formas, grįžta įlidusios į ėriuko kailinius, todėl reikia žirklių, kad pamatytum, gi po jais slepiasi…

Originalus įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas

Rekomenduojame

Šis tekstas yra Mantvydo Leknicko nuosavybė.

 

Šio straipsnio parengimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: