Anais metais Kovo 8-ąją nenupirkęs žmonai gėlių ir apgailėtinai bandydamas pasiteisinti, jog tai yra socialdemokratų sugalvota šventė, buvau baisiai sugėdintas, ir dar ilgai man tai buvo primenama. Net ir būdamas karštu lygių teisių ir lygių galimybių šalininku, abejoju, ar Tarptautinę moters arba Tarptautinę moterų solidarumo dieną neišvengiamai lydintys iš sovietmečio paveldėti jos šventimo papročiai visiškai nesunaikino jos turinio.
Kovo 8-ąją apie moterų diskriminaciją kalba tik šios srities entuziastai. O visi kiti, lygiai taip pat, kaip jų tėvai brandaus brežnevizmo laikotarpiu, grįžta namo nešini nučiupinėta tulpe, lengvai ar apysunkiai priputę, nes juk reikėjo ir bendradarbes pasveikinti. Nedirbanti namų šeimininkė arba išėjusi vaiko auginimo atostogų moteris, gavusi gėlių, pagal šventės scenarijų turi iškart susileisti, atkimšti ilgai slėptą „Sovetskoje” putojantį vyną, krauti ant stalo baltą mišrainę ir apsimesti nepastebinti svetimų lūpdažių pėdsakų ant savo patino. Geriausiu atveju šventė pasibaigia lovoje – privalomu tokia proga seksu arba klausantis, kaip jis knarkia, neatlaikęs jau nuo popietės prasidėjusio šventimo maratono. Blogiausiu – policijos nuovadoje, sunkiai apverčiant liežuvį aiškinantis, kas pirmasis paėmė į rankas kampinį šlifuoklį, o kas – kirvį.
Pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės metais tą šventę bandyta nuleisti į kanalizaciją. Kartais – drauge su moterų teisėmis. Svajojusieji apie smetoniškos Lietuvos Respublikos su šiaudiniais stogais ir rūtų darželiais socialinės sanklodos atkūrimą moteris patyliukais svajojo nugrūsti į užkrosnį.
Sugrįžo Kovo 8-oji labai greitai, drauge su Gegužės 1-ąja, jau per pirmąjį „restauracijos” laikotarpį, grįžus į valdžią pavadinimą pakeitusiems buvusiesiems. Jos nepakeitė ir neišstūmė nei iš tarpukario paveldėta Motinos diena, kai sveikiname mamas ir močiutes, nei prekybininkų bei pramogų verslo taip mėgiama Šv.Valentino diena, kai stengiamės pamaloninti mylimąsias ir mylimuosius. Labai tuo nesistebiu, ypač po to, kai šių metų vasario 23 d. gavau SMS žinute sveikinimą nuo vieno Druskininkuose neblogai žinomo estradinio dueto. Tądien kažkada būdavo švenčiama Sovietinės armijos diena, kurią bandyta pateikti ir kaip vyrų šventę. Juokingiausia, kad sovietinėje armijoje netgi nesu buvęs, 5 metus tarnavau Lietuvai Savanorių pajėgose, o mano pažiūros po vieno straipsnio apie santykį su sovietmečio ilgesiu viešai ne kartą pavadintos antisovietinėmis ir rusofobiškomis. Neabejoju, kad tie mieli žmonės visai nenorėjo tokiu sveikinimu ko nors įžeisti ar papiktinti. Elgėsi nuoširdžiai, manydami, jog taip reikia, nes tebegyvena aname laike, groja rusakalbiams Druskininkų sanatorijų poilsiautojams ano meto dainas.
Daugiausiai tulpių Tarptautinę moters dieną išperka tie vyrai, kurie ištisus metus vulgariais juokeliais „kibina” kiekvieną trumpesnį sijoną ar rūbą gilesne iškirpte užsivilkusią bendradarbę, garsiausiai žvengia iš anekdotų apie nemokančias automobilio priparkuoti blondines, o savo žmonos už akių kitaip kaip boba net dėl įvairovės nepavadina. Kiekvieną kartą tikimės, kad kita karta, užaugusi laisvėje ir nuo mažumės girdėjusi apie lygias teises bei toleranciją, nepaveldės mūsų bėdų. Bet jau atvesti į lopšelius-darželius jie kartoja iš namų atsineštus stereotipus, o paskui užauga ir, žiūrėk, jau turim dar vieną šovinistinių kuilių kartą.
Ilgai varčiau kalendorių, ieškodamas, kuo galėčiau pasiūlyti pakeisti Kovo 8-ąją, paliekant kalbėjimą apie moterų patiriamą seksizmą darbo vietose, nelygiavertį atlygį, prievartą šeimoje, bet be sovietinio palikimo šleifo. Lapkričio 25 d. yra minima Prievartos prieš moteris diena, o gruodžio 10 d. – Tarptautinė žmogaus teisių gynimo diena. Vatikanas kairiųjų pažiūrų kovotojai už moterų teises Doroti Dei suteikė „Dievo tarnaitės“ titulą, kuris reiškia, kad nėra jokių kliūčių tęsti kanonizacijos bylos procesą… Ir vėl kairė, nors ir katalikiška. Deja, dešiniojo feminizmo net visažinis „Google” negirdėjo.
Visaverčio pakaitalo Tarptautinei moters dienai taip ir nesugalvojau, užtat suplanavau žmonai padovanoti gėlių kovo 7 d. Šiaip, be jokios progos, tikėdamasis, kad dėl to ji man atleis ir vėl nepasveikinta Kovo 8-ąją. Juk aną dešimtmetį buvau ir baisiau nusidėjęs, kai per žmonos gimtadienį pasidovanojau sau apgailėtiną „Mitsubishi Carisma” su dujų įranga. Po metų, kai suvokiau, kad atėjo laikas jo atsikratyti, jau beveik primokėti reikėjo, kad kas paimtų.
