Spalio 14 d. Vytauto Didžiojo universiteto Rektorate vyko tarptautinė konferencija „Tarp pritaikymo ir imitacijos: žurnalistikos ir medijų kaita Centrinėje Europoje“ („Between Adoption and Adaptation: Contemporary Perspectives on Journalism and Media Change in Central Europe“).
VDU Viešosios komunikacijos katedros mokslininkų organizuojamoje konferencijoje pranešimą skaitė vienas garbiausių jos svečių, Tenesio universiteto Noksvilyje (JAV) Žurnalistikos ir elektroninių medijų mokyklos direktorius, profesorius Peteris Grossas.
Prof. Peteris Grossas konferencijoje aptarė žiniasklaidos transformacijas pokomunistiniame pasaulyje. Cituodamas netrukus išeisiančią knygą, kurią jis parengė kartu su politologu ir žiniasklaidos ekspertu Karoliu Jakubowiczu, mokslininkas įvardijo keturias galimas šios kaitos kryptis – tai žlugęs politinių disidentų siekis kurti naują sistemą, kurioje būtų išlaikytos geriausios komunistinio ir kapitalistinio pasaulių ypatybės, valstybių noras vėl prisijungti prie Europos ir pasivyti Vakarus, senųjų režimų viltys iškraipyti demokratinę santvarką taip, kad joje išliktų dauguma autokratinės sistemos bruožų, bei bandymas sekti klasikinio liberalizmo pavyzdžiu, kuris baigėsi nežaboto kapitalizmo pergale ekonomikoje ir atviromis grumtynėmis kumščiais, o ne sąžininga kova dėl valdžios, politikoje.
Nėra vieningų standartų
Dauguma šalių, anot profesoriaus, rinkosi antrąją kryptį: „Nei valstybių vadovai, nei gyventojai nenorėjo naujų eksperimentų, todėl pasirinko jau išbandytus vakarietiškus sprendimus, nors ir ne visuomet pilnai juos suvokdami. Šį pasirinkimą lėmė ir tai, kad vidurio ir Rytų Europos šalys norėjo prisijungti prie organizacijų, kurių priėmimo sąlygos reikalavo prisitaikymo prie vakarietiškų standartų – jei ne kasdienėje žurnalistinėje praktikoje, tai bent teisine ir institucine prasme“, – paaiškino P. Grossas.
Konferencijos svečias taip pat kalbėjo apie žiniasklaidos transformacijos vertinimą, primindamas Centrinės Europos žiniasklaidos tyrinėtojų nusiskundimus, kad pokomunistinėse šalyse taip ir nebuvo suformuluota pilnavertė žiniasklaidos politika: „Daugybėje valstybių oficialiai pripažinti žodžio ir spaudos laisvės principai žiniasklaidoje dažniau laužomi, nei gerbiami, ir nepaisant kuriamų bendrų žiniasklaidos politikos gairių, tokių kaip spaudos privatizacija ar dvejopa visuomeninių ir komercinių transliuotojų sistema, jų nepakanka norint pilnai įvertinti transformacijos progresą“, – dėstė specialistas.
Prof. P. Grossas atkreipė dėmesį į tai, kad V. Europoje nėra vieningų standartų (neskaitant kiek idealistiškų Europos Tarybos suformuluotų normų, kurių vis vien pilnai nesilaiko jokia valstybė), kuriuos galėtų pritaikyti žemyno vidurio ir Rytų regionas: „Viena priėmimo į ES sąlygų Centrinės ir Rytų Europos valstybėms yra prisitaikymas prie šių standartų, tačiau sąjungai tinka ir tik formalus vakarietiškų įstatymų, institucijų, įstatų perkėlimas – ES užmerkia akis prieš nevakarietišką jų taikymą ir žurnalistiką, kuri jų nepaiso.
Taip pat turime atsakyti į klausimą, kodėl galvojame, kad kurios nors Vakarų Europos šalies žiniasklaida yra tinkamas tikrosios demokratijos pavyzdys. Be to, visuomenės ir technologijų nulemti pokyčiai žiniasklaidos sistemose tokie greiti, kad bandymai juos pamėgdžioti prilygsta nusitaikymui į judančių taikinių šarvus“, – paaiškino mokslininkas. Anot jo, nėra jokio universalaus šablono, su kuriuo galėtume palyginti pokomunistines žiniasklaidos sistemas, norėdami nustatyti jų transformacijos pažangą.
Vis dar slegia istorinis palikimas
Pasak P. Grosso, vidurio ir Rytų Europos šalys nepatyrė socialinės, politinės, ekonominės, kultūrinės ir pramoninės pažangos, kurią XIX a. padarė Vakarų Europa, todėl regioną vis dar slegia beprasmiškų, autokratinių režimų ir institucijų paliktos žaizdos žmonių sąmonėje, mąstysenoje ir veikloje. „Turint omenyje tokį istorinį palikimą, transformacija greitai nesibaigs. Vakarų tranzitologai (mokslininkai, tyrinėjantys politinių režimų kaitą, – aut. past.) klysta manydami, kad pokomunistinių šalių raida reiškia greitą judėjimą link laisvos žurnalistikos“, – dėstė profesorius.
Vytauto Didžiojo universiteto informacija
Cituodamas K. Jakubowiczą, žurnalistikos tyrinėtojas palygino pokyčius Rytų ir vidurio Europoje su ontogeneze, t.y. žmogaus vystymosi ciklu, kuris tik po ilgo laikotarpio atneša laukiamus rezultatus. “Lengviausia išvada būtų ta, kad transformacija tęsėsi dar nepakankamai ilgai. Pasak H. Ecksteino, demokratizacijos procesas trunka apie 25 metus, tuo tarpu R. Dahrendorfas įvardija 60 metų terminą. Tad viskas gali pasikeisti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, o žiniasklaida visuomet yra pirmoji, kurią tokie pokyčiai paveikia. Žvelgiant kiek giliau, demokratiškų Centrinės ir Rytų Europos šalių žiniasklaidos sistemos veikia bent dviejuose lygmenyse: kaip demokratiška teorija ir kaip ne visuomet demokratiška praktika”, – apibendrino P. Grossas, pridūręs, kad R. Europa turi pasukti tuo pačiu keliu, kuriuo jau ėjo Vakarai, ir netgi kartoti tas pačias klaidas, norėdama sukurti panašią žiniasklaidos sistemą.
400 metų neišspręsti klausimai
Pranešimo pabaigoje svečias reziumavo, kad neturime tinkamų priemonių palyginimui ir vertinimo kriterijų, kurių pakaktų įvertinti ar transformacija baigėsi, o žiniasklaidos sistemos Centrinėje ir Rytų Europoje tik instituciniame ir rinkos kontekste yra pakankamai artimos atitikmenims Vakaruose, kas kai kuriems atstoja patvirtinimą, kad žiniasklaidos transformacija jau įvyko.
“Pažiūrėjus atidžiau tampa aišku, kad dauguma šių institucijų, įstatymų ir kultūrų apskritai yra viso labo tuščiaviduriai kiautai, toli gražu negalį deramai atlikti demokratiško vadovavimo ir paramos funkcijų. Pokomunistinės visuomenės patiria politikos perkrovą, t. y. dabar joms reikia susitvarkyti su 400 metų apimančiais klausimais, kuriuos išspręsti laiku joms sukliudė istorinės aplinkybės – pradedant žodžio laisve XVII a. ir baigiant informacine visuomene XXI a. Jei tai tiesa, transformacija turi nueiti ilgą kelią. Žiniasklaidos sistemos ir žurnalistika yra tik tarpinė stotelė kelionėje link ateities, užtemdytos nežinomų likimo vingių ir iki galo nesuvoktų praeities pasekmių, kurios pėdsakai išliks dar ilgam, jei ne amžinai. Cituojant vieną žymiausių amerikiečių rašytojų Williamą Faulknerį, “Praeitis nemiršta. Ji netgi ne praeitis”, – baigdamas sakė prof. Peteris Grossas.
Užsienio specialistai – apie žiniasklaidos transformacijų patirtis
Pasak renginio organizatorės prof. Auksės Balčytienės, konferencijos dalyvių pranešimai pristatė įvairiai besitęsiančią žiniasklaidos kaitą nagrinėjančias mintis, taip pat pasiūlė atsakymų iškilusiems iššūkiams, kuriuos skirtinguose politiniuose bei kultūriniuose kontekstuose sprendžia šiuolaikinės žurnalistikos ir žiniasklaidos profesionalai, mokslininkai ir politikos formuotojai. “Šioje konferencijoje siekėme tyrinėti Centrinės ir Rytų Europos žiniasklaidos transformacijų patirtis ir paskatinti pokalbius apie sudėtingus procesus mūsų visuomenėse”, – glaustai tarptautinio renginio tikslą apibūdino prof. A. Balčytienė.
Tarp konferencijoje aptariamų temų buvo žiniasklaidos nuosavybės kaita, žiniasklaidos verslo modelių pokyčiai, kintantys žurnalistinio profesionalumo reikalavimai, nuolatinės pastangos išlaikyti demokratišką žiniasklaidą, kultūrinių tradicijų, vertybių ir normų įtaka, mažėjantis visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida, dažnėjantis ir vis geriau pritaikomas internetu paremtų komunikacinių praktikų naudojimas žiniasklaidoje ir komunikacijoje ir t. t.
Kiti renginyje dalyvavę pranešėjai – JAV, Lenkijos, Rumunijos, Baltarusijos, Latvijos, Čekijos ir Lietuvos akademinių bei žiniasklaidos institucijų atstovai, kurių sukaupta patirtis leidžia jiems jaustis tvirtai vykstant šioms transformacijoms ir ieškoti su jomis susijusių sprendimų.
