Prabėgo bene 200 metų nuo to meto Europą sukrėtusių Napoleono karų, kurių istorijoje Kaunas taip pat turi savo vietą. 1812 metais Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas nusprendė surengti grandiozinį žygį ir parklupdyti Rusiją ant kelių. Sutelkęs milžinišką, iš daugelio tautų sudarytą kariuomenę, Napoleonas numatė į Rusijos imperiją veržtis iš tuometinės Varšuvos kunigaikštystės (kurią pats 1807 m. sukūrė), persikeliant per Nemuną ties Kaunu.
Tad 1812 metų birželį gausinga Napoleono kariuomenė priartėjo prie Kauno iš pietų pusės. Birželio 23 d. Napoleonas su savo štabo viršininku atjojo į Kauno apylinkes, apžiūrėjo miestą nuo Aleksoto šlaito, užkopė ant Jiesios piliakalnio (dabar vadinamu jo vardu) ir nutarė, jog geriausia kariuomenei persikelti vieta yra būtent šio kalno prieigos. Tos dienos vakarą keletas kuopų persikėlė į dešinįjį Nemuno krantą ir pasiekė tuometinį Baibokų kaimą (dab. Žemieji Šančiai). Kariai nieko nelaukę ėmė tiesti tris pontoninius (besilaikančius ant vandens paviršiaus) tiltus. Jiesios apylinkėse persikėlimo per Nemuną laukė apie 60 tūkstančių pėstininkų, kavaleristų (raitelių) bei artilerijos (šaudantys iš pabūklų). Ankstyvą birželio 24 d. rytą prasidėjo intensyvus Napoleono pajėgų kėlimasis per Nemuną. Kai kurių istorikų teigimu, ši persikėlimo per upę operacija buvo viena sėkmingiausių karybos istorijoje, kadangi per keturias dienas trukusį persikėlimą nežuvo nė vienas karys, į upę nenugarmėjo nė vienas vežimas.
Atsidūręs Rusijos teritorijoje, Napoleonas nesulaukė ypatingo karinio pasipriešinimo (tik menkas susišaudymas su kazokais), nes šis žygis Rusijos carui veikiausiai buvo staigmena. Pirmąją naktį Napoleonas su savo štabu praleido Karmelitų vienuolyne. Kitą dieną imperatorius apžiūrėjo Kauną, susitiko su tuomečiu Kauno burmistru Reisu bei žymesniais miestiečiais. Tuo tarpu jo kariai nesikuklino gerokai apiplėšti miestą. Kadangi laukė ilgas kelias, imperatorius Kaune tepraleido tik 3 dienas ir birželio 27 d. patraukė Vilniaus link. Kaunas buvo paliktas kaip Napoleono kariuomenės užnugario atramos taškas, jame buvo įkurta karo ligoninė, miestui saugoti buvo palikta įgula.
Tačiau maždaug po pusmečio, patyrę pralaimėjimą, persekiojami Rusijos maršalo M. Kutuzavo, išvargę, sušalę, demoralizuoti Napoleono kariuomenės likučiai grįžo į Kauną gruodžio pradžioje. Per pusmetį pakili ir gausinga imperatoriaus armija, susidūrusi su atšiauriu Rusijos klimatu, pažliugusiais keliais, maisto stygiumi bei išvarginta kovų su caro pajėgomis, virto pusgyvių žmogystų vilkstine. Gruodžio 7 d. vykdamas atgal į Paryžių, Kauną vėl pasiekė Napoleonas, tačiau mieste ilgai netrukdamas tik pavalgė ir sušilo, ir vėl leidosi į kelią. Gruodžio 12 d. į Kauną grįžo atsilikusieji Napoleono armijos daliniai. Kadangi mieste dar buvo nemažos maisto bei gėrimų atsargos, pakrikę kareiviai ėmė beatodairiškai girtuokliauti ir plėšti Kauną, mieste siautėjo jų sukelti gaisrai. Tuo tarpu prie Kauno atvyko kazokų pajėgos, kurios susikovė su Napoleono armijos likučiais, kurie siekė kuo greičiau pasitraukti iš miesto. Gruodžio 14 d. rusai užėmė Kauną, paėmė į nelaisvę virš tūkstančio Napoleono karių, kiti spėjo pasitraukti į Užnemunę. Taip baigėsi nesėkminga Napoleono epopėja į Rusiją, o Kaunas tapo jo karinės avantiūros liudininku, taip įsirašydamas į pasaulinę karybos istoriją.
Mindaugas Balkus
