(c) Wikimedia commons archyvo nuotr.

Pristatydami žymiausius tarpukario kauniečius šį kartą duoklę atiduodame meno pasaulio atstovui – žymiam dailininkui peizažistui Antanui Žmuidzinavičiui.

Antanas Žmuidzinavičius gimė 1876 m. Seirijuose (dabar Lazdijų rajonas), 1894 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, 1898–1905 m. gyveno ir dirbo Varšuvoje, kur ir nutapė pirmuosius savo darbus (natiurmortus ir kt.), 1905–1906 m. tapybos studijas tęsė Paryžiuje, 1907–1915 m. buvo Lietuvių dailės draugijos pirmininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviai veikė siekiant iškovoti Lietuvos nepriklausomybę: pasirašė įvairius memorandumus, dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje, buvo grupės, kuriai buvo pavesta sukurti Lietuvos vėliavą, narys.

Likimas Antaną Žmuidzinavičių į Kauną atbloškė permainingų Nepriklausomybės kovų 1918–1920 m. laikotarpiu. 1919 m. įsikūrus Šaulių sąjungai, jis buvo pirmųjų jos veikėjų gretose. 1920 m. vos liko gyvas po to, kai kaimo sodybą, kurioje jis lankė šaulius, užpuolė lenkų dalinys. Aprimus Nepriklausomybės kovoms A. Žmuidzinavičius galėjo atsidėti savo pašaukimui – meninei ir kūrybinei veiklai. Tais pačiais metais Kaune jis atgaivino Lietuvių dailės draugiją, rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Maskvą išvežtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų gražinimu į Lietuvą, prisidėjo rengiant lietuvių meno apžvalginę parodą. Jis buvo vienas iš iniciatorių kurti laikinąją M. K. Čiurlionio galeriją bei Meno mokyklą (abi pastatytos Ąžuolų kalne, Žaliakalnyje). 1921 m. prisidėjo kuriant Karo muziejų, buvo Karo istorijos kolegijos narys. 1922–1923 m. keliaudamas po JAV lietuvių kolonijas rinko aukas Šaulių sąjungai, skatino Amerikos lietuvius prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo ir plėtotės, neprarasti ryšių su Tėvyne.

Grįžęs į Kauną A. Žmuidzinavičius ir toliau buvo aktyviai įsitraukęs į visuomeninę veiklą. 1925 m. dalyvavo steigiant Vilniaus vadavimo sąjungą – organizaciją, kuri turėjo skleisti ir ugdyti visuomenėje Vilniaus susigrąžinimo iš Lenkijos troškimą, nesusitaikyti su sostinės praradimu. Prisidėjo kuriant Lietuvių–gudų (1925 m.) bei Lietuvių–švedų draugijas. 1929–1934 m. buvo Šaulių sąjungos pirmininkas, kelerius metus redagavo Šaulių sąjungos leidinį „Trimitas“. 1934 m. buvo išrinktas Kauno miesto tarybos nariu.

1926–1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje, aktyviai veikė atkurtojoje Lietuvių dailės draugijoje, buvo vienas aktyviausių 1935 m. įkurtos Lietuvos dailininkų sąjungos narių. Tačiau nepaisant itin intensyvaus visuomeninio darbo, rasdavo laiko ir savo gyvenimo aistrai – tapybai. Rengė autorines parodas Lietuvoje, demonstravo savo kūrybinį meistriškumą užsienyje rengtose dailės parodose. Įvertinant jo nuopelnus kraštui, 1936 m. visoje Lietuvoje buvo plačiai pažymimas jo 60-ies metų jubiliejus.

A. Žmuidzinavičiaus meninė veikla plėtojosi ir sovietmečiu. Nors sovietinė valdžia menininkams primetė socialistinio realizmo rėmus kūryboje, tačiau dailininkas stengėsi jų vengti ir siekė išlaikyti savo kūrybos dvasią. 1944–1951 m. jis dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vėliau – Kauno politechnikos institute. 1947 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.

Kitoje straipsnio dalyje skaitykite apie A. Žmuidzinavičiaus kolekcijos pagrindu įkurtą Velnių muziejų.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: