Tęsiame pasakojimą apie žymų tarpukario muziejininką, archeologą, generolą Vladą Nagevičių.
Dar 1904 m. Vladas Nagevičius baigė Peterburgo archeologijos institutą. Tuomet profesionali archeologija dar tik kūrėsi, tad jis tapo vienu iš šios srities pionierių Lietuvoje. 1921–1925 m. buvo Valstybinės archeologijos komisijos narys, prisidėjo populiarinant archeologijos mokslą Lietuvoje. Jį labiausiai domino Lietuvos priešistorė.
Savo reikšmingiausius archeologinius tyrinėjimus vykdė Pryšmančių kapinyne (1922 m.), Apuolės (1931–1932 m.) bei Įpilties (1933–1934 m.) piliakalniuose. Juose rasti radiniai papildė Karo muziejaus ekspozicijas. Savo kasinėjimų metu sukaupė itin daug vertingos patirties kaip archeologas. Skaitė pranešimus tarptautiniuose archeologų kongresuose Rygoje (1930 m.), Londone, (1932 m.), Osle (1936 m.). Už savo nuopelnus mokslinėje veikloje buvo įvertintas Lietuvos kaimynų – 1933 m. buvo išrinktas Latvijos mokslų akademijos nariu
korespondentu.
Generolas Vladas Nagevičius pasižymėjo itin plačia visuomenine veikla dar nuo studijų Peterburge laikų. Gyvendamas Kaune (1919–1944 m.) jis įkūrė daugybę įvairaus veiklos pobūdžio draugijų ir sąjungų. Bene labiausiai V. Nagevičius angažavosi savo su bendraminčiais dar 1908 m. įkurtoje studentų medikų (vėliau gydytojų ir studentų) draugijoje „Fraternitas Lituanica“, kurios tikslas buvo lietuvių tautinės kultūros puoselėjimas. 1922 m. įkūrė karininkų klubą – Karininkų ramovę, kuri siekė burti karininkus kultūrinei veiklai, savišvietai bei bendram prasmingam laisvalaikio leidimui. 1937 m. ši organizacija pasistatė įspūdingus rūmus Mickevičiaus g. V. Nagevičius taip pat reiškėsi Gyvulių globos draugijos veikloje, kuri skleidė visuomenėje humaniško elgesio su gyvūnais idėjas. Bemaž dešimt metų dirbęs laivyno gydytoju, V. Nagevičius jūros neužmiršo ir Lietuvoje – 1923 m. įsteigė Lietuvos jūrininkų sąjungą, o šios organizacijos pastangomis buvo įkurta jūrininkų mokykla. Rūpindamasis sveikatą dėl Tėvynės paaukojusių karo invalidų likimu 1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, kuris užsiėmė karo invalidų gydymu, parūpindavo jiems protezus, padėdavo jiems išmokti amatų. 1925 m. jo iniciatyva buvo įkurtas Moterų komitetas, kuris išaugo į Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės moterų draugiją (tebeveikia iki šiol). Ši organizacija būrė Lietuvos kariuomenės karininkų žmonas bei netekėjusias dukras labdaringai, švietėjiškai veiklai, rūpinosi kare nukentėjusiais veteranais.
Atėjusi pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941 m.) generolui V. Nagevičiui atnešė jo veiklos sutemas. 1940 m. vasarą jis buvo atleistas iš Karo muziejaus bei Karo sanitarijos tarnybos viršininko pareigų bei pašalintas iš kariuomenės. 1941 m. vasarą, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, V. Nagevičius dalyvavo Birželio sukilime prieš sovietus. Laikinosios vyriausybės sprendimu V. Nagevičius grįžo vadovauti Karo muziejui. 1944 m. parėmė idėją kurti Vietinę rinktinę, tačiau atkakliai priešinosi vokiečių siekiams ją panaudoti savo tikslams. Tų pačių metų vasarą pasitraukė iš Lietuvos.
Generolas Vladas Nagevičius gyvendamas ir dirbdamas Kaune sugebėjo atsiskleisti daugybėje veiklos barų, jo kūrybinė energija pasireiškė neviename amplua. Tačiau didžiausias jo nuopelnas Kaunui ir visai Lietuvai yra Tautos panteono – Karo muziejaus ir jo sodelio sukūrimas.
