Jau mokyklos suole, pakėlęs ranką ir išreiškęs savo nuomonę, ar nepritaręs tam tikram literatūriniam tekstui (O Viešpatėliau, kaip gi galima kritikuoti klasikos kūrinį?) moksleivis pasmerktas sudeginimui ant laužo arba sulaukti atsakymo – “Tokia jau ta švietimo ministerijos programa”, kas yra dar baisiau nei degti ant laužo..
Ką jau kalbėti apie samprotaujamuosius rašinius ar teksto suvokimus, kuriuose dominuoja “vienos tiesos” modelis, mat samprotauti galima tik taip, kaip paliepta, o teksto suvokimas taip pat turi būti “suvoktas” pagal griežtas taisykles (ech, kaip norėtųsi išvysti jas kūrusių genijų veidus). Bėda ta, jog šių taisyklių niekur nerasite. Netgi dešimt Dievo įsakymų buvo iškalti ant lentelės, o čia.. Dažnai paaiškėja, kad analizuojamų kūrinių autoriai patys neteisingai suprato savo rašytus tekstus. Ot kvaileliai!
Apskritai nuo jaunų dienų visi kerpami lyg avelės, kelios, garsiau subliovusios, gauna peilį po kaklu – mokamas aukštojo mokslo vietas (O taip, jis tų pinigų tikrai vertas!). Svarbiausia, jog ir čia egzistuoja nerašyti įsakymai, kurių nevalia laužyti. Studentams geriau iškalti mintinai dėstomo dalyko skaidres, bet šiukštu nemėginti paviešinti to, kas dedasi pačių puodynėse (Juk jos tuščios, juk jie dar jauni geltonsnapiai, po velnių). Teko girdėti netgi tokią akademinės visuomenės atstovo citatą – “Bakalauras suteikia žinias atsirinkti informaciją”. O aš maniau to mus išmoko Google..
“Baigę mokslus” studentai, pildydami CV, asmeninių savybių skiltyje didelėmis raidėmis rašo: ORIGINALUMAS, KŪRYBIŠKUMAS, NETRADICINIS MĄSTYMAS. Darbdaviai, žinoma, džiaugiasi (ir tuo pačiu be galo bijo) tokia šaunia, puikiai paruošta jauna medžiaga. Tik va iškyla klausimas, iš kur gi tos asmeninės savybės, jei galvos buvo plaunamos nuo pat mažų dienų? Gal kažkur giliai pogrindyje, visai kaip carinės cenzūros laikais, ant verpimo ratelio pasisodinusios vaikus, visos mamos moko vaikus būti išskirtiniais ir neleidžia savo atžalų į valstybines mokyklas..
Paradoksas tas, jog nuo nuo darželinio amžiaus vaikams kalama į galvas, neišsišokti, daryti, taip kaip liepta, mąstyti taip, kaip priimta mąstyti, tačiau po daugelio metų žmonės kraipo galvas, kur naujos idėjos, kur šviežias oras? Galbūt geriausias atsakymas – niekam jo ir nereikia?
Sunkiausia įsivaizduoti, kaip grįžusiam iš mokyklos vaikui, paaiškinti, jog jo mintys neteisingos, netinkamos sistemai ir nustatytoms normoms, kaip nukirsti jaunus kitokio požiūrio į pasaulį daigus, kuriuos reikia puoselėti, o ne gėdytis ir mindyti.
P.S. Viena aukštoji mokykla turi sprendimą šiai problemai – Lyderystės studijų programą. Pasirodo, iš kiekvieno galima lyderį padaryti.
Originalus Įrašas tinklaraštyje Mantvydo Leknicko blogas
