asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvoje esama tokių visokių sezoninių galvos skausmų. Pavyzdžiui, rudeniop visi ima skųstis šildymo kainomis, o va metų pradžioje prasideda ir kelis mėnesius tęsiasi nacionalistų temos sezonas.

Štai šiandien turėjau progą sudalyvauti vasario 16-osios eitynėse Kaune. Turiu pasakyti, kad tai buvo neįtikėtinai nykus įvykis, kurio kokią nors prasmę galėjo matyti gal tik tie, kuriems pražygiuoti Kauno centru buvo principo reikalas. Nes vilktis per visą miesto centrą dvi valandas, skanduojant tą patį per tą patį, mosikuojant vėliavomis ir nieko daugiau nenuveikiant – nežinau, kodėl tai turėtų būti smagu savaime.

Lygiai kaip nesuprantu, kodėl šią neįdomią eiseną taip noriai reklamavo jai nepritariantieji. Ir čia kalbu ne tik apie paskutinįjį nacių medžiotoją, surengusį visą spaudos konferenciją, bet ir vagšelius jaunuolius su plakatu, skelbiančiu visus eisenos dalyvius fašistais.

Šių žmogelių, rodos, šiaip visai nepiktų, man buvo gan gaila, mat su tokiu drąsiu šūkiu atėję, jie nesugebėjo įtikinamai pozicijos apginti ne tik širstantiems skinams, bet ir garbaus amžiaus piliečiams.

Tiesą sakant manau, kad tokie protestai paprastai padaro tik didelę meškos paslaugą pačiai priešinimosi  fašistuojantiems tipams idėjai. Na ir padeda šiems tipams “privatizuoti” įvaizdžius, tokius kaip patriotizmas, kuriuos šie ir nori gvieštis kaip tik sau priklausančius.

Vienas liūdniausių to pavyzdžių yra protestavimas prieš Gedimino stulpus, taip iš tiesų tik įtvirtinant idiotišką mitą, kad tai mat vienos visuomenės grupės ženklas ir padovanojant mūsų valstybės simbolį gaujelei nevykėlių.

Apskritai man vienodai atstumiantys yra tiek radikalūs dešinieji, tiek radikalūs kairieji. Tiesą sakant, kažkuriuo momentu jie tampa gerokai vieni į kitus panašūs.

Tačiau šiuo atveju pasinaudosiu proga panagrinėti būtent dešiniuosius, nes gi tai buvo jų šventė.

Žvelgiant į šią eiseną, kuri jos dalyviams, dvi valandas nesusiderinus šūkaliojant tuos pačius tris šūkius, rodos, labai patiko, man susidarė įspūdis, kad joje turėjo dalyvauti labai nykūs žmonės, kuriems tinka praktiškai viskas.

Nežinau, ar nacionalistiškai nusiteikusiose organizacijose yra kūrybingų žmonių, sugebančių kokybiškai generuoti įdomias idėjas, bet jeigu yra, tai jie juos labai gerai slepia, kad tik, o varge, nepadarytų ko nors nepiktai, profesionaliai ir nenuobodžiai. Puikus to pavyzdys ir į šią eiseną kvietęs visiškai nevykęs video klipas, kurio tesugebėjau ištverti ~15 sekundžių, todėl neieškosiu ir čia nedėsiu. O ir kiti dalykai, kuriuos kaip savo politinę komunikaciją daro, pavyzdžiui, Tautininkų sąjunga, net ir atmetus ideologiją yra švelniai tariant neprofesionalūs, o griežtai tariant – apgailėtini.

Tiesa, kūrybiškų žmonių stoką, kaip galime pamatyti tarp didžiųjų partijų, labai puikiai atperka didelės lėšos. Deja, bet partijos, kurių kontingentą, palaikytojus ir kandidatus, kiek teko pastebėti, paprastai sudaro žmonės su kukliu išsilavinimu ir jį atitinkančiomis pajamomis, negali pasigirti net tuo.

Todėl maždaug šioje vietoje norėčiau pasidalinti mintimi, kuri mane gerokai nuramina, kai susierzinu pamačiusi kokį į patriotišką renginį įšlepsėjusį kerzavą skustagalvį, esą atėjusį išreikšti pagarbos, o iš tiesų, visu savo elgesiu, išvaizda ir manieromis, tiesiog attention whorinantį. O būtent – šios organizacijos, jei Lietuvoje kažkas iš esmės ir labai staigiai nepasikeis, visiškai neturi jokių šansų prasimušti kur nors daugiau nei iki miestų tarybų. Politikoje jų tiesiog nebus.

Žinoma, buvimas nevykėliu, kaip, deja, rodo mūsų patirtis, dar nėra garantas, jog kažkas nepateks į valdžią. Tačiau šias organizacijas nuo sprendimus priimančių postų skiria dar keletas visiškai objektyvių dalykų.

Pirmas, yra tai, kad jie nieko negali pasiūlyti. Net ir didžiausias suknistas populistas, mėgindamas laimėti rinkėjų simpatijas, siūlo. Siūlo kažką, ko žmonės neturi: pinigus, dešras, laisves. Šiuo požiūriu net ir kraštutiniai kairieji yra patrauklesni, nes jie irgi siūlo – didesnę laisvę. Radikalai dešinieji, tuo tarpu, gali suvilioti tik tuo, kad viskas liks kaip buvo, na, ir gal dar “į vietą pastatyti” bus lenkai, gėjai ir kitos mažumos.

Tokie dalykai gal ir gali šiek tiek imponuoti kur nors Vilniaus rajone, tačiau likusiai visuomenei problemas kelia nebent tos mažumos, kurios susivogia kilimėlius nuo durų ir nešasi į devintą aukštą prie lifto varikio ir ten miega, o po to tenka jiems iš po smirdančių šonų tuos kilimėlius traukti. Tačiau šią mažumų problemą gan neblogai sprendžia laiptinės užraktas, tuo tarpu nacionalistai gali pasiūlyti tik labai didelius žodžius: nieko, be garsaus kalbėjimo, sudarančio įspūdį, kad jų yra nors kiek padoresnis kiekis, jie, tiesą sakant, ir neveikia.

O gal jūs esate girdėję, ką jie konkretaus siūlo spręsti jaunimo nedarbo ar viešojo transporto problemas? Nes aš tai ne.

Antroji priežastis yra jų visiškas atsisakymas taikstytis su bet kokiu kontekstu, eiti į kompromisus, prisiderinti,  elgtis diplomatiškai. Bendrame politiniame kontekste dešiniosios partijos yra lyg jūsų labai garsiai kalbantis dėdė, kuris per giminės balius vos kiek įgėręs ima agresyviai trankyti į stalą, kibti prie kiekvieno netinkamo žodžio ir nesileidžia nuraminamas, varo savo ir pyksta, kad niekas jo neklauso, nors, tiesą sakant, nė nesivargina kažko daryti, kad jo žodžiai kam nors imponuotų.

Anie nacionalistai taip pat geriau dešimt kartų papyks, kad niekas jų nesupranta, negerbia, nemyli, neišklauso ir skriaudžia (ir pamanyk tu man, kad taip tvarką ir kietą kumštį šlovinantys veikėjai bus ir didžiausi verksniai) negu vieną kartą pagalvos, kad gal gi jie kažką ne taip daro? Gal visuomenei reikia visai ne to? Gal vietoj vaikščiojimo su vėliavomis kaip sovietiniais laikais (dar vienas paradoksas) vertėtų imti ir kažką padaryti, na, nors ir tą pačią lietuvybę puoselėjant?

O gal gera mintis būtų tiesiog paspausti savo priešininku ir kritikui D. Kacui ranką ar nors jam nusišypsoti, o ne praeinant murklenti kac kac kac?..

Tačiau jie verčiau prisigalvos visokių liguistų akcijų, tokių kaip lenko širdies nešimas užsienio reikalų ministrui.

Matau tokiai partijai šviesų rytojų ministrų ir premjero postuose, kontekste tokios situacijos, kokia nutiko su Ūkio banku: susirinktų visi ir dainuotų “žiema žiema, bėk iš kiemo” aranžuotę su įlipdytu Romanovu ir žydais tekste, išsikėlę vėliavas priešais banko pastatus.

Geras genialios nacionalistų politinės komunikacijos pavyzdys yra ir tas amžinas flirtas su svastikomis. Jei būčiau partija, siejama su nacionalistinėmis idėjomis, bet tikrai, na tikrai nenorinti, kad mane tapatintų su naciais, turbūt pasidėčiau savo žalvarinę apyrankę su senovės baltų simboliu giliai į stalčių bei pasisiūlyčiau Lietuvos žydų bendruomenei į talką, tvarkant holokausto aukų kapus.

Tačiau vargu, ar žmonės, kurie, vos tik įtariantys ką nors nepritariant jų idėjoms, pribėga tų žmonių fotografuoti kaip KGB agentai, varsto visus piktais žvilgsniais ir vos kas pratrūksta neapykanta minėdami vieną gražiausių lietuviškų datų, galėtų tai padaryti. Dėl to šios eitynės man labiau priminė ne šventę, o kažkokį priverstinį, principinį reikalą – koks, greičiausiai, ir buvo.

Nacionalistines jėgas vis dėlto labiausiai ir varo į priekį principai ir mėginimas pažiūrėti, kiek atvirai jie gali simpatizuoti jėgos ir ne-demokratijos simboliams plačiąja prasme bei išlikti legalūs.

Visa laimė, kad plačiajai į Seimą renkančiai visuomenei kelių piliečių principai nėra svarbūs.

Na o pabaigai – linkėjimai visiems vasario 16-osios proga. Nelinkėsiu būti vieningais, nes tai neįmanoma, greičiau tik pakantumo kitiems savo šalies piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie skusti, ar gauruoti, ar dešinesni, ar kairesni, ar kalba lietuviškai su akcentu, ar su tarme.

Lietuviai yra tie, kurie myli Lietuvą. Labai paprasta.

Originalus įrašas tinklaraštyje Varnos lizdas

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: