„Daugiausiai eismo įvykių Vėlinių savaitgalį sukelia 40-45 metų vairuotojai,”- pranešė man viena draudimo kompanija. Kadangi šiuo metu kaip tik patenku į tos amžiaus grupės vidurį, tai saugokitės, mielieji, kai Vėlinių vakarą prisikrausiu savo mažąjį žydrąjį „Twingo” iki langų žvakučių padėklų ir važiuosiu lankyti protėvių kapų.
Ilgi šešėliai nuo senų kapinių klevų šakų ir pakrypusių paminklų neįskaitomais lenkiškais užrašais tarsi kaulėtos rankos tiesiasi paglostyti galvas už rankučių į kapines tėvų atvestiems vaikučiams, o broilerio dydžio varna, įsitaisiusi kažkada metalo vagių pagrobto senųjų Druskininkų kapinių varpo vietoje abejingai stebi atsispindinčią Druskonio ežere žvakių šviesų mozaiką. Kaip ir paauglystėje, man vis dar sunku suprasti lietuviškų kapų tvarkymo tradicijų prasmę, bet sutemus kapinėse stengiuosi apie tai neprasitarti ir neerzinti nei gyvųjų, nei mirusiųjų.
Tėvas yra pareiškęs pageidavimą, kad po mirties jį sudeginčiau ir išbarstyčiau pelenus kažkur gimtuosiuose Pazapsiuose. O gal nuo Baltašiškės tilto, reikės dar kartą paklausti ir užsirašyti, kad neužmirščiau. Kadangi tokio laidojimo būdo mūsų įstatymų leidėjai nenumatė, už tai tikriausiai grėstų administracinė atsakomybė. Jei kada nors reikės rinktis tarp paskutinės tėvo valios ar įstatymų vykdymo, juk suprantate, kad geriau jau sumokėsiu teismo paskirtą baudą. O kol kas tikiuosi, jog įstatymų pažeidinėti greitai dar neteks ir Viešpats apdovanos visus mano artimuosius bent jau ne trumpesniu amžiumi, negu nugyveno jų tėvai ir tėvų tėvai.
Nerandu sau atsakymų, kodėl mes paverčiame kapus daržininkystės stebuklais ir investuojame į jų priežiūrą, antkapių tvoreles bei paminklinius akmenis gerokai daugiau pastangų ir lėšų, negu skiriame dar gyviems artimiesiems. Gal tokiu būdu bandome išpirkti kažkokią kaltę, nutildyti sąžinės graužimą už laiku neparodytą dėmesį?
Jeigu pabandytumėte pasikalbėti su gyvais artimaisiais ir paklausti, ar jie nori, kad po mirties ant jų kapo našlės ir vaikai dirbtų tarsi kolektyviniame sode, manau, tik nedaugelis pasakytų tik apie tai tesvajojąs. Tiesa, apie mirtį jūs nešnekate. O tai racionaliai jau niekaip nepaaiškinama.
Teoriškai mes visi, kuriems kartą teko gimti, žinome, kad mirsime – 200 metų amžiaus nesulaukė nė vienas mano pažįstamas. Net ir mano kaimynei už tvoros, įtariu, šiek tiek mažiau. O jeigu tai yra absoliučiai neišvengiama, tai lyg ir nėra priežasčių neigti mirties galimybę. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą gyventi pradėjusi senųjų tarpumiškių kaimų dzūkų karta dar buvo išsaugojusi tą paprastą sveiką santykį su mirtimi, kai nei nuo jos bandoma pasislėpti, nei tyčia jos ieškoma. Bastydamasis po kaimus tokių žmonių sutikdavau dar ir pirmajame mūsų amžiaus dešimtmetyje, bet dabar ten jau vyrauja sovietmečio epochos vaikai – mažiau religingi, ne taip susiję su gamta ir nepaveldėję iš vyresniųjų drąsos žvelgti giltinei į akiduobes.
Todėl reguliariai girdžiu istorijas, kaip neišgydoma liga sergantiems žmonėms medikai ir jų artimieji taip ir nepasako, kad gyventi liko tiek, jog kitų metų kalendoriaus geriau nė nepirkti. Mirštame nepasiruošę, neatsisveikinę su pasklidusiais po pasaulį vaikais ir vaikaičiais, nesutvarkę nuosavybės dokumentų, nesusitaikę su priešais ir neatlyginę žalos tiems, ką esame nuskriaudę, net ir tada, kai mirtis užklumpa mus ne pakelės griovyje sumaitotame automobilyje, o neišgydomos ligos patale.
Visuomenė, kuri visą gyvenimą spaudžia mus nenusiminti, „mąstyti pozityviai”, slėpti savo natūralų liūdesį, kai išties yra dėl ko liūdėti, ir sukergdama jį su psichine liga – depresija, nenori paleisti iš savo iliuzijų kokono net ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Tarsi tebesitikėdama, kad mirštančiajam, jeigu jis atsisakys patikėti neišvengiama mirtimi, dar pavyks kažką įsiūlyti pirkti, imti paskolą, prisiimti įsipareigojimus, kuriuos iš paveldėto turto privalės išsimokėti kitos kartos. Vartojimo ideologija ir visur savo knyslę kišanti valstybė negali toleruoti žmogaus, kuris neturi ko prarasti, nes žino, jog rytoj mirs. Todėl mano taip liaupsinama liberalioji demokratija neturi jokio priešnuodžio islamo fundamentalizmui, kuris paneigia mirties baimę. Savižudis sprogdintojas stipresnis už prieš jį stovinčius moderniais ginklais apsikarsčiusius ir profesionaliai parengtus specialiųjų pajėgų karius, nes žino, kokį laiką rodo po jo skarmalais tiksintis laikrodinis mechanizmas.
Neigdami asmeninę mirties galimybę mes tą patį mąstymo būdą perkeliame ir savo tautai bei civilizacijai. Demografinės bombos laikrodis skaičiuoja valandas ir metus, kol mūsų liks du milijonai, paskui vienas… Blaiviai mąstant reikėtų kurti planus, kaip sumažinsime valstybės aparatą pagal gyventojų skaičių ir finansuosime viešąsias paslaugas nusenusiai bendruomenei. Vietoje to maitiname vienas kitą iliuzijomis, jog tą procesą kažkaip įmanoma pakreipti atgal, arba visiškai jį ignoruojame. Arba metamės į kraštutinį nacionalizmą, siūlantį utopines tautos gelbėjimo išeitis.
Mirštančios valstybės ir Europinės civilizacijos saulėlydis gali būti graudžiai gražus, kūrybingas, išeidami galime palikti turtingą kultūrinį paveldą. Galim mirti kaip tie „Titaniko” keleiviai – grojant orkestrui, o ne reikalaujant grąžinti pinigus už pusryčius, kurių dėl katastrofos jau nebus.
Originalus įrašas – „Druskininkų naujienų” redaktoriaus tinklaraštyje
