Lietuvos premjeras džiaugiasi. Sako, matote, per savo sportinius kontaktus atvėriau duris į vieno Rusijos biurokrato kontorą. Prašau? Ar Lietuvos valstybės premjero darbas ieškoti kontaktų su eilinės biurokratinės įstaigos tarnautoju? Taip sakant, per užpakalines duris. Ir ką? Prieš Lietuvą nukreipta Rusijos užsienio politika nei kiek nepasikeitė. Tad dėl ko džiaugiamės, ponai?
Džiaugiamės savo premjeru puolusiu ant kelių prieš kažkokios institucijos vadovą? Premjeras pagal savo politinę padėtį valstybėje gali kreiptis tik į kitos šalies premjerą, ne žemiau. Nes žemiau yra tarpžinybinės atsakomybės reikalai. Premjeras geriau jau būtų patylėjęs dėl savo menamo žygdarbio, nes jis paprasčiausiai gėdingas. Na, nusiuntė savo patarėją A.Vinkų pareklamuoti savo rusiškos bendravimo kultūros.
Klausiu dar kartą: ir kas? O gi štai kas. Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas profesorius B.Juodka taikliai pastebi: „Man susidaro nuomonė, kad tas reikalas daugiau ne ekonominis, o politinis. Mes puikiai žinom, kad šią dieną Lietuva labai sėkmingai pirmininkauja ES Tarybai, labai sėkmingai vyksta Rytų partnerystės programa“.
Taigi jau mėnesį vykstanti ir dar nežinia kiek laiko lietuviškų pieno produktų blokada, detali transporto patikra yra niekas kita, kaip politinis užsakymas, kurį premjeras bando spręsti būdais tinkančiais sovietiniam biurokratui.
Štai, net premjero patarėjas buvęs ambasadoriumi Rusijoje A.Vinkus bando uždėti apynasrį žiniasklaidai: „Aš kreipiuosi ir į žurnalistus: duokite dabar tam tikrą ramybę porai, trejetai savaičių, nedirginkite klausimais. Duokite ramybę spręsti gamybinius klausimus ir po dviejų savaičių susitiksime“.
Premjero patarėjas bando viską suvesti konfliktą su politiniu pamušalu į „gamybinius“ santykius. Taip ir grūdama mintis, kad politikos čia nėra nei kvapo. Žurnalistai, negi nesuprantate? Prašoma nesikišti į gamybinius santykius. Gamybinius? Juk ne tarp dviejų sovietinių fabrikėlių konfliktas vyksta.
Priminsiu ponams, valstybė nėra privati įmonė, todėl būtina laikytis solidumo, savigarbos sau ir savo valstybei. Negaliu nepritarti Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkui, puikiai suprantančiam padėtį. Šiandien vyksta stambaus masto Lietuvos eksporto į Rusiją blokada, atviras tyčiojamasis iš Lietuvos vairuotojų ir taip elgiamasi ne pirmą ir nepaskutinį kartą. Tol, kol bus šokama pagal Rusijos dūdelę.
Tol, kol „gamybiškai“ bus bandoma išspręsti „gamybinius“ reikalus, į kuriuos rusams nusispjauti. Juk Rusijos biurokratas įvardijo Lietuvą kaip „nykštukinę“. Yra tik vienas kelias – iškelti problemą ES mastu ir pasauliniu lygiu per PPO. Antraip galo nesimatys patyčioms prieš mūsų šalį.
Prie jų gal gali prisitaikyti Lietuvos verslininkai suinteresuoti išvežti savo produkciją į Rusiją, bet jie jokiais būdais neturi formuoti, diktuoti Lietuvos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu.
Nes tas diktatas grįstas slaviška verslo santykių kultūra. Eilinį kartą Lietuvos verslininkams gavus spyrį į užpakalį nuo Rusijos, jie šaukia „Mes patys kalti“. Ir bėga pas premjerą, matyt, pamiršusį, kas jis yra ir ką gali. Atsakymas į tokį verslininkų pareiškimą turėtų būti aiškus ir nedviprasmiškas: ne mes, Lietuvos valstybė, o patys kalti, patys turi prisiimti riziką. 2 psl. >>
Kol bus investuojama eksportuojama į neprognozuojamas diktatūras. Ne vyriausybei vežti milijonus lagaminuose Rusijos biurokratų papirkinėjimams. Čia, akivaizdu, plika akimi matosi, faktais pagrįstas politinis konfliktas, kurių neišspręs jokie rusiški rusų biurokratų apsikabinimai.
Politikoje Rusijos reveransais bei meilikavimais nepaveiksi. Mes jiems – tik nykštukinė valstybė su mizeriniu eksportu ir tokiomis pat menkomis investicijomis. Tad kas lieka? Lietuvai pasirašyti Muitų sąjungą su Rusija? Pasipiršti dalyvauti Eurazijos ekonominės sąjungos erdvės kūrime? Tą pačią sekundę dingtų bet kokie apribojimai mūsų prekėms.
Tenka pripažinti, kad mūsų pragmatinių, gerų santykių suvokimas neracionaliai suprantamas Rusijoje. Nes Rusijoje politika tampa bet kas nešokantis pagal jų dūdelę. Juo labiau iš jų glėbio bent jau fiziškai išsprūdusi Lietuva.
O mūsų Vyriausybės negali tapti Rusijos linksmintojais, jeigu ir panorėtų. Nes mūsų valstybės piliečių pasirinkimas – priklausyti Vakarų geopolitinei ir geokultūrinei erdvei. Joje, dėl visą ko priminsiu, vyrauja demokratinė politinė sąranga, kurioje svarbūs susitarimai, aiškios bendravimo taisyklės. Kitaip tariant, esame civilizuotų ekonominių ir politinių santykių draugijoje.
Todėl toks slaviškas mentalitetas pritrenkia, iškrenta iš konteksto. Civilizuota, save gerbianti valstybė šitaip sovietiškai – slaviškai problemų nesprendžia. Ypač, kai kaip tik tokį savęs negerbimą ir trokšta matyti Rusijos vadovai. Taip, Lietuvos aukščiausius pareigūnus susitaikančius su rusiškai korumpuotu problemos sprendimo būdu. Tokiu „gamybiniu” bendravimo būdu nevalia bendrauti su Rusija nei vienai Lietuvos politinei partijai, nei vienam politikui. Ir nei vienam premjerui.
Originalus įrašas tinklaraštyje Vinokuras.lt
