Kauno Laisvės alėjoje galima rasti labai įdomių vietų ir reiškinių. Vienas iš tokių tūno alėjos kieme, viename iš keliasdešimties, netvarkingame, liūdname, užsisklendusiame ir skalaujančiame vis tą pačią „lūžtančią bangą“.
„Lūžtanti banga“ – tai baras, kuriam tik šiais metais buvo parūpinta kukli pavadinimo iškaba Laisvės pusėje. Nesu tikra, ar tokiam barui, kaip šis, reikalinga reklama. Tokia užeigėlė – ne miestiečiams: ne sekmadieniniams senjorams, ne kasdieniniams studentams ir ne biuriniams asmenims. Joje lankosi reliatyvios laimės ieškotojai, mielinės produkcijos burnotojai, tuščių dienų vadeliotojai, kelios moterys ir kiti – tie, kurie Bangą suranda patys – romantikai.
„Banga“ šios vietos niekas nevadina. Ji – bangelė. Rūpestinga, išklausanti, šilta, nejauki, bet „mana“. Bangelei nereikia butaforijos, ji nenori snobiškų tiuningų, kurie kaip mat pritrauktų miesto žmones. Ji patenkinta keliais marinistiniais paveikslais, pakabintais ant ryškiai oranžinių sienų, jai tinka dienos metu leidžiama radijo stotis, o vakare įjungiamas televizorius. Dažniausiai transliuoja Tv 3. Į kitas kavines šis baras panašus tuo, kad šiltu sezono metu lūžtantys nuo mylimos bangelės išslenka į lauko terasą. Vieni stalai glaudžiasi prie bangelės virtuvės sienos ir langų, o kita, tarytum altana, įsitaisiusi kiemo viduryje. Ant vienos iš pavėsinę laikančių sijų pakabintas vienišas dešimto dešimtmečio „Chanel“ kvepalų (numerio gerai nepamenu, atrodo, kad Chanel Nr. 5) stendas, primenantis 1995-ųjų – 1996-ųjų žurnalo „Moteris“ reklaminius puslapius. Atrodo, kad galima būtų juoktis ir girti baro savininkus už tai, kad taip subtiliai „rengia“ baro aplinką, bet kai supranti, kad tyčinių intencijų čia nė kvapo, o mados pretenzijos ir barų estetikos kodai čia niekada kojos nekėlė ir, ko gero, neįkels, užuodi keistą kvapą: pačių žmonių sukurtą natūralią atmosferą.
Bangelė Laisvėje – išties nepastovi kaip jūra. Kartais čia taip ramu, kad gali girdėti šnopuojančių lankytojų gurkšnius arba priešingai: žiūrėk, užverda tokios emocionalios diskusijos, kad norisi išeiti ir netrukdyti savo tyliu buvimu. Ką gali pasakyti, kai dailininkas, pavarde Incognito, tik ką pardavęs savo paveikslą, aiškina ne dailininkui apie spalvas ir dailę? Bangelė turi savo bangininkus, turi jų gyvenimus ir asmenybes. Bangelė juos riša ir net tada, kai lūžta, ji vėl grįžta tokia pati – sūri, bet nesikeičianti ir miela. O juk geriausi dalykai niekada nesikeičia, laikui bėgant virsdami klasika.
