Tai tebuvo paprasta kelionė troleibuse, pilname paprastų mirtingųjų, kurie dalijasi vieni kitų iškvėptu oru. Staiga prieš akis, prispaustas prie stiklo, pamačiau milžinišką plakatą, su milžiniškomis šypsenomis pasidabinusiais žmonėmis, kurie skelbė: „Mums svarbiausia – žmogus“. Na taip, kas gi kitas už jus balsuos? Kiti gyvūnai balso teisės neturi. O jei ir turėtų – tikrai nebalsuotų. Reiks paklausti kokio eržilo, ar atiduotų balsą už avižų saują ar bulvę. Vargu.
Bet ne tai svarbiausia. Labiausiai širdį suvirpino asmenybė, reklaminiame plakate stovinti tarp jau matytų politikų. Kiek pamenu, o pamenu nedaug (ir ačiū Aukščiausiajam), ji trynėsi TV ekranuose, Greta Šapkaitė, pataiso bobulė, įsirėmusi į troleibuse įmontuotą atramą. Ot šauni mergina, aišku, kiek galima, tie jau prisivogė – tegu eina jauna mergina, parodo, tiems vagims. Parodo ką?
Lietuva stebuklų šalis, mėgstame knaisiotis po žinomų žmonių giminės medžius, randame kažkokią nupuvusią lietuvišką šakelę ir taip didžiuojamės. Šitas turi lietuviškų šaknų. Net neabejoju, kad iliuzionistai ir stebukladariai Davidas Copperfieldas ar Davidas Blainas kilę iš Lietuvos. Juk čia netgi evoliucija vyksta greičiau nei kitur. Dainininkas – šokėjas – tv vedėjas – niekas – rašytojas – politikas.
Gydytojas dirba krašto apsaugos ministru, verslininkas imasi gerinti švietimą, buvęs kiaulių ūkio direktorius griebia užsienio reikalų kuilį už kanopų. Bet štai žmogus, baigęs ekonomikos studijas, tampa parduotuvės konsultantu, sociologas rytais skuba į „Senukus“, o valstybės tarnybos diplomą pagarbiai nešantis jaunuolis, iš darbo pokalbio keliauja tiesiai į oro uostą. Kam reikalingas kvalifikuotas specialistas, jei yra bėgikas arba buvęs boksininkas?
Tad už ką balsuoti artėjančiuose savivaldybių rinkimuose? Ar begėdiško garbės troškimo kamuojamus įžymius žmones, ar laiko patikrintus, bet neigiamai vertinamus politikus, o gal tuos likusius, kuriuos, regis, jau esame taip pat kažkur matę.. Kaimynas Petras?
O gal geriau pasirinkti rinkimų boikotą? Bet ką tuo laimėsime? Sustabdysime oligarchus, jau net šaukt pradėjo mano pakeleivė troleibuse. Kas čia per sistema, kad reikia lipti pro priekines, subaubė antras. Kubilių lauk, mums reikia tvarkos, kas čia per šildymo kainos, nesipilkim benzino, konstitucinės dvasios, kasos aparatai grybų prekeiviams pakelėse, Zvonkė laukiasi!
Ir staiga visi nutilo. Tarsi pasirodė Mesijas. Jis švytėjo ir ėjo išilgai troleibuso, lyg norėdamas įlipti vidun, ir visus išgydyti. Dievaži, vienas vyrukas, net parklupęs pravirko. Kaip vėliau paaiškėjo – troleibusas pametė ūsus. Mesijas tebuvo vairuotojas. O įtikėjusieji vėl susizgribo susiraukti.
P.S. Istorija išgalvota, kaip ir jos veikėjai. Man nemoka konservatoriai. Realybė tragiškesnė.
