Kaip “progresyvūs” kairieji patys save apgavo
Kiekvieną kartą Lietuvoje į valdžią išrinkus LSDP, plačiai suprastos politinės kairės atstovai, šiaip jau gana gausiai atstovaujami viešojoje erdvėje, prityla, pasiruošia delną, į kurį jie nardins savo veidus artimiausius keturis metus, tada susiriečia į kamuoliuką ir laukia baisių likimo smūgių. Ši politinė jėga, kurią jie palaiko, nes “gali būti ir blogiau”, nesikuklina ir suteikia visas įmanomas progas veidams paskęsti delnuose. Palaikydami šią jėgą jie įgalina ne “progresyvias” jėgas, bet buvusius kolūkių pirmininkus, medžiotojų būrelių narius, nostalgiją Tarybų Sąjungai ar Lukašenkai ar tai laikams, kada alkoholio vartojimas viešoje vietoje buvo kiek labiau socialiai priimtinas, reiškiančias personas. Nepaisant to, kas dalis buvusios NK 95 atstovų sėkmingai pardavė savo balso stygas tam, kad taptų šios politinės jėgos agitpropo megafonais, nieko bendro ši jėga su Naująja Kaire, ar net senąją, socialdemokratine (o kodėl gi ne?) kaire, neturėjo, neturi ir neturės. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės pirmiausiai palaiko šią iliuziją apie socialdemokratus kaip progresyvią jėgą, yra ta, kad jie, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių niekada neskaitė šios politinės partijos įstatų ir net nesusimąstė apie ten naudojamą kalbą ir sąvokas.
2012 metų programoje, pavadintoje “Svarbiausia – žmogus” ( turbūt daugiausiai satyros įkvėpęs sakinys Lietuvos istorijoje ) pasyviai agresyvūs biurokratai rašę šią programą taip apibrėžė savo politikos subjektą:
“… trokštame suburti visuomenę pažangai. Tam reikia aktyvios socialinės, ekonominės ir kultūrinės mūsų visuomenės daugumos. Socialinė dauguma – tai socialiai atsakingų ir jautrių žmonių dauguma, kuri žino, kad be socialinės atsakomybės negyvuoja nė viena moderni demokratija. Ekonominė dauguma – tai žmonės, dirbantys savarankiškai, kūrybos, verslo žmonės, amatininkai ir darbininkai, kurie sunkiai dirba ir mažai uždirba, bet visi jie nori žinoti, kaip reikia kelti ekonomiką, sukurti naujas darbo vietas ir pagerinti savo gyvenimą. Ir pagaliau – kultūrinė dauguma, kuri vis daugiau turi lemti rinkimus ir mūsų raidos kryptį, nes ji kalba apie tikrąsias gyvenimo vertybes visuomenėje, Lietuvos kultūrą, būtiną mūsų visų sugyvenimą solidarioje visuomenėje. Mes tikime tokia trejopa, kartu ir lemiančia Lietuvos raidos kryptį, mūsų visuomenės dauguma. Suvienijus visų pastangas mes galime pasiekti daugiau teisingumo socialiai atsakingoje Lietuvoje.” (LSDP programa, 2012 m. Gegužės 1 diena).”
Cituojamoje pastraipoje ne tik numirė skyryba ir buvo išnaudotos ES išplėstinių sakinių kvotos, bet ir daromos įdomios prielaidos, kaip pavyzdžiui, jų politikos subjektas yra “ekonominė dauguma”, kuri sunkiai dirba ir mažai uždirba, bei nori žinoti kaip reikia kelti ekonomiką, bei kultūrinė dauguma, kalbanti apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Ties tokiais dėstomais postulatais suraitytų parašą bet kokios politinio spektro dalies atstovas, nes kalbama apie banalybes ir abstrakcijas. 2009 metų programoje minima tezė, kad LSDP yra demokratinio socializmo ideologiją išpažįstanti jėga yra išmesta, nes veikiausiai, jų nuomone, kultūrinė dauguma nesupranta sudėtingų žodžių.
Balsuojantys už taip savo politines pažiūras dėstančią politinę jėgą pirmiausiai patys save apgaudinėja, kad esą ši politinė jėga aktyviai sieks ginti tarkime lygias moterų ir vyrų teises ar bus aktyvūs LGBT judėjimui svarbiais klausimais. Visi šiuos interesus atstovaujantys žmonės iš principo užsiima saviveikla, vargiai ar ką bendro turinčia su partijos programiniais teiginiais. Ši saviveikla yra itin ciniška, nes dalis buvusių NK 95 veikėjų yra naudojami tik kaip būdas užtikrinti, kad visi LGBT bendruomenės narių balsai neatitektų Liberalų Sąjūdžiui ar kitoms jėgoms. Tad balsuojantys už Margaritą Jankauskaitę įgalina Margaret Thatcher ir Ronaldu Reaganu besižavintį Rimantą Šadžių ar tai Bronių Bradauską.
“Daugumų” proponentai pradeda mokyti kitus
Jeigu manote, kad pernelyg čia pernelyg kritiškai žiūrima į LSDP, norėtųsi pateikti šviežią ir labai būdingą pavyzdį. Buvęs kandidatas į Lietuvos Prezidentus Zigmantas Balčytis nusprendė prisijungti prie diskusijos apie rinkimus Graikijoje pateikdamas neįtikėtinų “savaime suprantamybių” rinkinį, puikiai atskleidžiant jo asmeninę nuomonę, kuriai veikiausiai pritartų daug LSDP narių, ypač iš “daugumų”. Čia jis teigia:
Sunku įsivaizduoti, kad Graikijai pavyktų ateityje „šokdinti“ Tarptautinį valiutos fondą pagal savo dūdelę. Greičiau bus priešingai. Dėmesio vertas ir noras atsisakyti griežtos taupymo politikos. Pasiklausius garsių pareiškimų, galima suprasti, kad taupymo diržai taip smarkiai suveržti, kad Graikija jau nebekvėpuoja.
Verta priminti, kad 2012 metais, kai Graikiją jau slėgė milžiniškos skolos, vidutinė pensija Graikijoje siekė 5600 litų (apie 1623 eurus). Lietuvoje vidutinė pensija tuomet buvo 839 litai. Minimalus atlyginimas Graikijoje tuomet buvo 750 eurų (2625 litai). Norint mokėti tokias pensijas ir tokius atlyginimus reikėjo skolintis, skolintis, skolintis. 2012 metų pavasarį Graikija pritarė griežto taupymo planui: minimalų atlyginimą sumažino iki 586 eurų (2051 lito), pensinį amžių prailgino nuo 50 iki 65 metų, 10-12 procentų sumažino ir pensijas, tačiau tik tas, kurios didesnės nei 1300 eurų (4450 litų). Ar tai galime vadinti griežta bankrutavusios valstybės taupymo politika? Graikijos situacija gali būti pavyzdžiu, kaip neatsakingi politikų veiksmai ir pareiškimai veda valstybę prie bedugnės krašto ir labai brangiai kainuoja, nesvarbu, kur tie pareiškimai skelbiami – Briuselyje, Atėnuose ar Vilniuje. Kainuoja milijardus, o pridėtinės vertės jokios nesukuria. Tik nuostolius žmonėms ir verslui.
Čia Zigmantas Balčytis atsiskleidžia kaip naujų ekonomikos dėsnių išradėjas (pensijos ir minimalūs atlyginimai tolygu skolinimuisi), bet ne čia baisiausia. Baisiausia yra tai, kad apeliuodamas į tą ikipolitinės sąmonės “kultūrinę daugumą”, kuri besivadovauja “liaudies išminties” ekonominiais dėsniais, pagal kuriuos valstybės tai viso labo didelės šeimos ir šeimos biudžetai yra tapatūs valstybių biudžetams (taigi, “skola – ne rona, neužgis”), nemato to, kas yra kiekvienam skaitančiam stebėtojui aišku – ES “taupymo” politika, kurios pasėkmė buvo milžiniško pinigų kiekio išsiurbimas iš Graikijos ekonomikos viso labo komplikavo pačią problemą. Kažkas negerai ir su Zigmanto Balčyčio skaičiais, tarkime, the Guardian apžvalgoje teigiama kad nuo 2009 metų atlyginimai sumažėjo vidutiniškai 38%, BVP – ketvirtaliu, 1.3 milijono Graikijos žmonių (26% darbingo amžiaus žmonių) yra bedarbiai, 18% procentų žmonių nebesugeba pasirūpinti kasdienėmis maisto reikmėmis, 32% gyvena žemiau skurdo linijos ir net trečdalis šalies gyventojų nebeturi valstybinio sveikatos draudimo apsaugos. Valdžioje likus tam pačiam korumpuotam politiniam elitui, kuris ir įvėlė Graikiją į šią kebeknę, ir leidus jiems patiems skirstyti ES skolinamas lėšas problema buvo tiesiog atidėta vėlesniam laikui, paliekant tas pačias klusnias valdžios viršūnėles vietoje, be to dalies pinigų panaudojimas liko neskaidrus . Taupymo politika sukėlė kaskadinį ekonomikos kritimą, kada su kiekvienu biudžeto išlaidų karpymu krisdavo BVP, būdavo surenkama vis mažiau mokesčių ir augo nedarbas. Toliau tęsiant “austerity” politiką Graikijos ekonominis augimas būtų paralyžuotas, kai kurių apžvalgininkų teigimu, bet keletai dešimtmečių.
Galų gale neramina ir retorinės figūros, orientuotos į alkio sukaustytą, todėl pavydų žmogų – žaidžiama nekontekstualizuotais skaičiais, kurie nieko nesako apie ekonomiką, pragyvenimo ar kainų lygį. Iš Z. Balčyčio teiginių sektų, kad Graikija apskritai neturi teisės vykdyti jokių veiksmų patys sau, kol jų minimalus atlyginimas ir pensijos nepasiekė Lietuvos (taip, taip sėkmingiausios iš sėkmingiausių valstybių su nuostabiu socialiniu modeliu, iš kurios nuo 2008 metų emigravo ne šimtai, bet šimtai tūkstančių) lygio.
Zigmantas Balčytis teigia, kad jis gina stabilumą, nuo “neatsakingų politikų veiksmų ir pareiškimų”, šiuo atveju gina visapusiškai bankrutavusią neoliberalią paradigmą, kurioje privačių subjektų – ES ekonominio centro (Vokietijos ir Prancūzijos) bankų pernelyg rizikingos investicijos yra gelbėjamos viešaisiais pinigais, už tai Graikijai siūlant daug “disciplinavimo” – bukos lazdos, kuria bus mušama per visuomeninius ir ekonominius institutus, taip esą taupant, o realiai užkertant kelią tvariam ekonomikos atsigavimui. Ši disciplinavimo politika turi baigtis, nes tolesnis jos veikimas gali sugriauti Europos Sąjungą kaip tokią. Jei šiuo metu Pietų Europoje iškilusios nesisteminės (kita vertus, proeuropietiškos) kairiosios jėgos nesugebės pakeisti šios politikos, sekantys į sceną savo eilės laukia savo nacistinių pažiūrų neslepianti “Auksinės aušros” partija ir panašios į ją jėgos Austrijoje, Nyderlianduose, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje bei Didžiojoje Britanijoje, kurios ir pribaigs visą Europinį projektą. Tad, Zigmanto Balčyčio ir į jį panašių politikų ir politologų vietoje aš vis dėl to sirgčiau už tai, kad SYRIZAi ar Podemos pasisektų, nes, kitu atveju, didelė tikimybė, kad Zigmantas Balčytis gali prisijungti prie to daugiau nei milijono Graikijos bedarbių.
