„Pažeminimo ir kančių“ metai baigėsi – pareiškė rinkimus laimėjęs Graikijos radikalios kairiųjų „Syriza“ partijos lyderis Alexis Tsipras, pažadėjęs mokėti tryliktą pensiją, sugrąžinti prarastas darbo vietas visiems valstybės tarnautojams, sumokėti už elektros įsiskolinimus. Visa tai jis žada tvirtai tikėdamas, kad privers tarptautinius kreditorius, įskaitant ES, nurašyti visas skolas Graikijai. Mat, visi bijo, kad šalis išeis iš eurozonos.
Graikijos skolų nurašymas kirstų ne tik per visų europiečių, įskaitant ir lietuvių, kišenę. Tai būtų vienas didžiausių įmanomų absurdų, kuris suteiktų precedentą to paties reikalauti ir kitoms viešųjų finansų valdyti nesugebančioms, ne pagal išgales gyvenančioms ES šalių vyriausybėms. Be to, tai būtų pavojingas išlaidavimo politikos palaikymas, paskatinimas visiems prasiskolinusiems gyventi taip ir toliau. Nepamatuotų radikalų pažadų politika gali pavojingai persikelti į kitas šalis, kitus rinkimus
Europa jau yra padariusi klaidų neleisdama Graikijai laiku bankrutuoti, investuodama, gelbėdama. Buvo išleistos obligacijas, supirktos, padarytos kitos finansinės injekcijos. Milijardus sukišusi į kiaurą puodą, Europa vėl bijo, kad jis per garsiai skamba. Tai klaidingas mąstymas, tempiantis visą eurozoną žemyn ir projektuojantis nesibaigiantį gelbėjimo – skolinimo – skolos nurašymo ratą.
Ekonomistai neslepia nusivylimo, kad greičiausiai scenarijus bus toks, kad Graikijos radikalai derėsis su vadinamąja „troika“ (Tarptautinis valiutos fondas, Europos centrinis bankas ir Europos Komisija) dėl naujų sąlygų. Tai reiškia, kad Graikija gaus nuolaidų. Tačiau mes negalime leisti, kad graikams būtų nurašytos skolos. Tie kas rėkia, negali gauti daugiau vien dėl to, kad jie rėkia garsiau. Lietuvos vyriausybė privalo pasinaudoti savo balsu ir apginti Lietuvos žmonių interesus.
Graikai negali būti Europos Sąjungos nariais, naudotis bendrijos privalumais tik tol, kol jiems patogu ir naudinga. Ši šalis privalo įgyvendinti suderėtas ir pradėtas reformas, jeigu nori pradėti derėtis dėl papildomos paramos. Prisiminkime, kiek daug dirbo ir kokias griežtas taupymo priemones įgyvendino Lietuva. Krizės akivaizdoje susiveržė diržus, taupė, įgyvendino daug skausmingų reformų, įskaitant ir atidėtas pensijas ar sumažintas socialines išmokas.
Kaip tokių graikų radikalų pareiškimų akivaizdoje gali jaustis Lietuvos senjorai, gaunantys gerokai mažesnes pensijas nei prasiskolinusios Graikijos pensininkai? Vidutinė pensija Graikijoje daugiau nei trigubai didesnė (Lietuvoje – 240 eurų, Graikijoje neatskaičius mokesčių– 953 eurai). Graikų ūkininkai gauna trigubai didesnes išmokas už deklaruotų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių hektarą (graikai – 384–544 eurus, lietuviai ūkininkai – 144 Eur/ha). Vidutinis atlyginimas – beveik dvigubai didesnis (graikų – 1200 eurų neatskaičius mokesčių, lietuvių – beveik 700 eurų). Tačiau BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra bene tūkstančiu eurų mažesnis nei Lietuvos. Būdami gerokai mažesni esam produktyvesni, sukuriam daugiau, o gaunam, deja, mažiau. Graikų radikalų skundai dėl mažų pensijų ar per mažos paramos tokiame kontekste skamba mažų mažiausiai kaip tyčiojimasis.
Norėdami užsitikrinti ilgalaikį ekonominį poveikį, graikai neturi kito kelio, kaip laikytis finansinės drausmės ir įgyvendinti reformas, net jeigu „troika“ atrastų kompromisinius sprendimus dėl prailginto skolos mokėjimo ar kitus. Jau ir taip graikų radikalų skambūs pareiškimai neigiamai paveikė ES ekonomiką. Negalime leisti, kad eurozonos narėms galiotų skirtingos taisyklės.
Manau, ne vienas Lietuvos senjoras palaikytų idėją, kad, jeigu graikams paliekamos jų pensijos, privalu, kad ir lietuviškos pensijos susilygintų su graikiškosiomis. Kitu atveju, graikų radikalų derybos ir reikalavimai – nelygiaverčiai. Lietuva privalo užkirsti kelią Graikijos nepamatuotų reikalavimų įgyvendinimui.
Antenas Guoga
