Liberalaus jaunimo numylėtinis Remigijus Šimašius su konservatorių pažiba Mykolu Majausku Vasario 18 dieną dalyvavo susitikime su lenkų bendruomenės atstovais, kurių gana trumpą tematinį aprašymą mes galime rasti Aleksander Vile Radczenko asmeniniame tinklaraštyje. Šioje diskusijoje, orientuotoje į Vilniaus lenkų rinkėjus, kurią organizavo Polski Klub Dyskusyjny (Lenkų diskusijų klubas), nedalyvavo kiti kandidatai, nes jie panašiuose susitikimuose su šiuo klubu jau dalyvavo sausio viduryje, o pats susitikimas buvo suorganizuotas pranešus vos prieš 48 valandas, ir sutraukė 30 žmonių, daugiausiai merginų, nes, blogo autoriaus nuomone, šie du politikai yra Lietuvos politikos Bredas Pitas ir Džonis Depas.
Greta gana įprastų pasakojimų apie šeimos vertybes iš M. Majausko pusės ir pasakojimų apie privačią iniciatyvą iš Šimašiaus pusės iš liberalo lūpų nuskambėjo kai kas įdomiau. M. Majauskui bandant save reklamuoti kaip žmogų, inicijavusį akciją „Lithuania loves Poland“, R. Šimašius atkirto pasiūlymu jam prisidėti prie savo apeliacijos į Vilniaus Arkivyskupą Metropolitą Gintarą Grušnį, kad Vilniaus Arkikatedroje mišios būtų rengiamos ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalbomis. R. Šimašius teigė: „Nesuprantu, kodėl mišios svarbiausioje Vilniaus ir Lietuvos bažnyčioje negali būti rengiamos ir lenkiškai, nes pusė tikinčiųjų Vilniaus vyskupijoje yra lenkai? Galvoju, kad jei mano kreipimąsi paremtų vienas iš konservatorių lyderių, tradiciškai esančių geruose santykiuose su bažnyčia, būtų galima pasiekti daugiau įtakos“.
Kad tai nėra atsitiktinis liežuvio nuslydimas liudija ir tai, kad R.Šimašius savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook teigė:
„Konservatoriui Jurgiui Razmai pasirodė, kad čia baisus akibrokštas. Bet tai joks ne akibrokštas, o elementarus dalykas, kurį kiekvienam drąsiai galiu pasakyti. Jau sakiau tai ir Vilniaus Arkivyskupui Gintarui Grušui. Mano, kaip tikinčiojo nuomone, gerai būtų, jei ir Arkikatedroje mišios būtų laikomos ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba. Kaip ir kitose Vilniaus bažnyčiose tai yra daroma. Ir, mano manymu, tai būtų labai normalu, nes Vilnius yra daugiatautis miestas, o pusė visų mišių lankytojų Vilniuje sudaro lenkiškai kalbantys. Vilnius – visų draugiško sugyvenimo miestas!”
Šie teiginiai turėtų priversti jus sunerimti, nepaisant to, ar jūs esate laisvamanis, ar (dar labiau) esate tikintis. Remigijus Šimašius viešai deklaruoja, kad yra tikintis, tai nieko blogo ar gero apie žmogų nesako, bet tai, ką jis siūlo (iš pačios pozicijos, kurią jis siūlo) yra pavojinga. Viena iš didžiųjų konstitucinių Lietuvos Respublikos problemų yra tokia, kad, atkuriant Nepriklausomybę, buvo pasirinkta formuluotė „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“ (Lietuvos Konstitucijos 43 straipsnis), kuri yra viena silpniausių valstybės ir religijos atskyrimo formų, ir nei kiek neprilygsta religijos laisvei ir valstybės ir religijos „atskyrimui“ įtvirtintam, tarkime, JAV konstitucijoje. Tai, ką siūlo Remigijus Šimašius, negali būti suprasta kaip „eilinio piliečio“ pasisakymas: tai viešas kvietimas daryti spaudimą religinei institucijai, be to, kviečiant galimus sąjungininkus – konservatorių politikus, esą, turinčius įtaką šiai institucijai.
Katalikų bažnyčia Lietuvos respublikoje savo vidaus reikaluose (religiniuose, struktūriniuose) turi autonomiją, į kurią kištis siūlo Remigijus Šimašius, siekdamas apeliuoti į vienos religingų lenkų katalikų bendruomenės elektoratą. Nedarykite klaidos – Vilniaus vyskupas puikiai supranta, kad šioje vyskupijoje yra daug lenkų tikinčiųjų. Puikiai Lietuvos katalikų hierarchija supranta ir tai, kad tai yra labai delikatus balansas, kadangi šioje institucijoje kertasi tiek lenkų, tiek lietuvių tikinčiųjų interesai. Turbūt nereikia (nors, žinant R. Šimašiaus išsilavinimo pobūdį, galiu ir klysti) priminti, kad XX a. pirmoje pusėje dėl tų pačių klausimų (pamaldų kalbos) įsižiebė ne vienos ir ne dvejos riaušės tarp lietuvių ir lenkų katalikų tikinčiųjų. Tokio pobūdžio kišimasis gali atverti Pandoros skrynias, ir gali atsirasti radikalų, kurie šitą klausimą pavers konflikto židiniu, taip pat atsiras jėga iš Rytų, kuri tuo pasinaudos.
Kyla toks klausimas – jei politikai gali sau leisti kištis į atskiros konfesijos pamaldų kalbų klausimus, ar, pavyzdžiui, tada negali jie imtis kokių nors gilesnių, teologinių reformų. Pavyzdžiui, tokiu pačiu būdu siūlyti ką nors atskirti nuo bažnyčios, nes nepatinka, kaip kalba, ar pasinerti į kokių nors ezoterinių teologinių kontraversijų sprendimus (pvz., siūlyti naujus, pačių sugalvotus Biblijos vertimo ir aiškinimo variantus), arba (ir bijau siūlyti šią idėją, nes patiks) valstybei kontroliuoti dvasininkų skyrimą, ką, beje, sėkmingai naudoja Putino Rusija. Norite to? R. Šimašiaus siūlomas kelias prie to nuvesti gali labai greitai.
Jei esate laisvamanis ar vienu, ar kitu būdu apsibrėžęs netikintis, jūs turėtumėte įsidėmėti kaip vieno politiko, save apsibrėžiančio, kaip siekiančio kad valstybė nesikištų į žmonių gyvenimus, nuslydimą iki pretenzijų daryti spaudimą institucijai, kurios gal ir nemėgstate, bet visgi turinčiai teisę egzistuoti. Veikiausiai egzistuoti ne iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet tuo pat metu ir be valstybės kišimosi į jos vidaus reikalus. Todėl, kada į jūsų asmeninius hobius pradės kištis kandidatai, siekdami patenkinti rinkėjus, kurie niekada už juos nebalsuos, norėdami reguliuoti, kokia kalba dainuojamas pankrokas jūsų pankroko klube, kaip žaisti jūsų LARP susitikimuose ar kuo dėvėti jūsų svingerių vakarėlyje, suprasite, kad politinės valdžios (save laikančios liberalų ideologijos atstovais) kišimasis į gal jums ir nemielus hobius, tokius kaip religija, yra ir jūsų reikalas.
