Žymusis blogeris Rokiškis Rabinovičius visai neseniai sukėlė man saldžią nostalgiją savo išpuoliu prieš mūsų biurokratijos aparatą.
Paskutinis jo tekstas susiskaitė visai smagiai, „be pykčio“ kaip pasakytų vienas iškiliausių nūdienos Lietuvos liberalų. Visa tai kažkuo vėl priminė senas geras keletos metų senumo internetines kautynes…
Nepaisant to, kad šis tekstas blogosferoje buvo įvertintas tikrai palankiai, aš savo ruožtu turėsiu įžūlumo pasakyti, kad tai yra eilinis rašinys apie nieką arba tiksliau apie tą pati, apie ką visi tarėsi žiną, tik galbūt „niekas neišdrįso pasakyti“. Rabinovičius pradeda savo rašinį kalbėdamas apie tai kaip jis norėjo įžvelgti pozityvą valdančiosios koalicijos veiksmuose, tuomet šiek tiek užsikirtęs ėmė samprotauti apie tai kas kėlė šiai koalicijai didžiausias kliūtis ir tokiu būdu priėjo prie visiškai įprasto atsakymo – kaltas yra baisusis ir didysis biurokratinis aparatas, savyje, tarsi liurlančiame ir dvokiančiame dumblyne nužudantis bet kokią idėją ir iniciatyvą.
Pasakysiu iš anksto – nejaučiu pernelyg didelių simpatijų biurokratams, tačiau dar mažiau simpatijos jaučiu atpirkimo ožių ieškotojams. O pats biurokratinis aparatas nebūtinai turi kelti baimę, jis gali kelti ir smalsumą, nes jis yra… keistas. Kaip keistas ir paslaptingas yra tas mechanizmas, kurį mes vadiname valstybe. Kalbėdamas apie biurokratinį aparatą Rabinovičius iš esmės nepasako nieko naujo. Jis tiesiog konstatuoja, kad tai yra gigantiškas mechanizmas, kuris yra reikalingas tik pats sau, o jam yra pajungti „keli šimtai tūkstančių darbuotojų“.
Bet ar galima į biurokratinę mašiną pažvelgti kiek kitaip? Tai yra ne tiek ją kritikuojant ar ginant, tačiau gal tiesiog kažkaip kitaip? Aš gal pabandysiu.
Pradžiai, savo užsivedimui, pateiksiu kelis praktinius pavyzdžius „iš gyvenimo“, taip sakant:
- Girdėjau tokią istoriją. Vienas kiek ekscentriškas Seimo narys parašo laišką į Vidaus reikalų ministeriją, kuriame papasakoja kaip jisai yra susirūpinęs gyventojų saugumu, kaip pas jį į priimamąjį miniomis traukia rinkėjai ir nuolat klausinėja kokių gi ryžtingų veiksmų bus imtasi prieš siautėjančius telefoninius sukčius. Savo laiške akcentuodamas pareigos didinti gyventojų saugumą reikšmę Seimo narys klausia kokių imamasi veiksmų pažaboti telefoniniams sukčiams ir kokių pasiekta rezultatų. Ministerijos tarnautojai „prasuka“ šį paklausimą per kelis departamentus ir pateikia Seimo nariui kelių lapų atsakymą su statistika apie tai kiek gauta apgautų žmonių pareiškimų, kiek nustatyta epizodų, kiek sugauta telefoninių sukčių, kiek iškelta baudžiamųjų bylų. Taigi Seimo nariui buvo pateikti skaičiai, procentai, sumos.
- Viename kaboke perkant alaus bokalus prie manęs priėjo nemenkų gabaritų, girtutėlė moteris ir, prisistačiusi vieno valdančiosios koalicijos Seimo nario padėjėja, ėmė manęs klausinėti ką aš manau apie Garliavos istoriją, pasakoti kraupius savo vaikystės prisiminimus, primygtinai rekomendavo perskaityti delfyje jos Seimo nario vardu parašytą straipsnį apie Brazaičio perlaidojimą… Savo staigų atvirumą jinai motyvavo tuom, kad aš jai atrodau panašus į pareigūną ir nors aš nesu pareigūnas, tačiau jos tuo įtikinti nepavyko. Sutarėm, kad dirbu „kažką susijusio“. Jinai kalbėjo, kad dirbanti „teisėkūros srityje“ jau nebe pirmus metus ir pasakojo, kad Seimo nariai, išsikvietę pareigūnus pasiaiškinti dėl vieno ar kito jų veiksmo ar neveikimo, visiškai pasimeta išgirdę sausą citatų tiradą iš įvairių veiklą reglamentuojančių teisės aktų. „Suprantate, jie ten tų aktų prisiskaitę, o jie visai nežiūri žmogaus…žagt…va, aš iš jų girdėjau, kad yra kažkokia tai ten liudytojų programa ir, kad jei pagal ją žmogus saugomas, tai valstybė jam privalo nupirkti beveik viską, ko jis užsigeidžia…ik…arba va, kai tada žmones su skydais išstumdė, tai man pareigūnai sakė, kad jie ten kažkokiu nutarimu ar kažkuo vadovavosi, kur aiškiai nurodyta kaip pašalinti kliuvinius…ik…brrrrr…bet juk žmogus negali būti „kliu-vi-nys“! Artimiausiu metu reiks sugalvoti kaip ten aną žodį pakeisti, nes teisė juk turi tarnauti žmogui, o versti jį daiktu…ik“.
- Seimo narys Julius Veselka parašo paklausimą į Konstitucinį Teismą su prašymu pateikti teisės aktų, kurie buvo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, sąrašą. Savo paklausimą Seimo narys motyvuoja pareikiu išsiaiškinti kas ir kiek siūlo Seimo balsavimui nekokybiškų teisės aktų, kuriuos galima būtų pripažinti tarsi nekokybiška produkcija t.y. nuostoliu. Ergo jei tuos kurie tokiu būdu siūlė „nekokybiškus“ teisės aktus prilygintumėme darbuotojams, gaminantiems brokuotą produkciją, tuomet jų „chaltūrinimu“ padarytą žalą galima būtų išsiieškoti iš „chaltūrščiko“ algos. Štai jums prašom ir finansinis rezervas krizės metu!
- Moteris atlekia į policijos su pareiškimu, kuriame skundžia savo vyrą pagrobus vaiką. Trumpai, vyksta skyrybų procesas, vaikui nustatytas gyvenimas su motina, tačiau vyras savavališkai pasiima vaiką penktadienį iš darželio ir pasako, kad grąžins jį sekmadienį vakare. Moteris reikalauja, kad tam niekšui ir gyvuliui būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 156 str. „Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas“.
- Šalia transporto žiedo stovi patruliuojantis policijos automobilis. Jo viduje sėdi policininkas ir stebi ar vairuotojai teisingai persirikiuoja į eismo juostas įvažiuodami ir išvažiuodami iš žiedo, ant kelių padėta papkė su paruoštais pildymui administracinių teisės pažeidimų protokolais. Šilta ir neįkyriai saulėta pavasario diena. Policininko galva nevalingai atsiriamia į automobilio krėslo galvos atlošą, vokai kažkaip netyčia užsimerkia ir jisai saldžiai užmiega sėdėdamas tarnybiniame automobilyje.
Ką apie visą tai galvoju, parašysiu vėliau J
Originalus įrašas tinklaraštyje Tamsioji filosofijos marginalo pusė
