Referendumas yra toks dalykas, kuris, rodos, tiesiog sukurtas tam, kad juo būtų manipuliuojama.
Pirma, tai labai protingas žodis, nuduodantis, kad kalba eina apie rimtus dalykus. Antra, jo reikšmė pakankamai paprasta, kad ją įsikirsti sugebėtų kiekvienas vos prakutęs pilietis – taip pat ir tas, kuris niekada gyvenime nėra atsivertęs Konstitucijos ir tik labai miglotai supranta, kas tai per daiktas. Trečia, referendumas kvepia idealia ir išsvajota demokratija, žodžio laisve, galimybe kiekvienam išsakyti savo nuomonę – žodžiu, tai dalykas, kuris tiesiog iš principo negali būti blogas.
Sudėjus visas šias aplinkybes turime štai ką: referendumai ima lyg grybai po lietaus dygti kiekvienu klausimu, kuris tik gali šauti į galvą. O kadangi šiuo metu kaip tik artėja rinkimai, jie dygsta net grybams fantastišku greičiu, mat politikas, vien pavartojęs šį žodį, jau atrodo šiek tiek geresnis. Matote, jis nori žodžio tautai. Iš tiesų, inicijuodamas referendumą, negali nieko prarasti, mat net jei referendumo tema bus Stalino atminimo reabilitavimas, visada galėsi pasakyti, kad tu tai ne, tu tik šiaip – nori tautos balso svarbiu klausimu.
Tačiau šis didžiai puikus dalykas turi kelis trūkumus. Pirma, jam reikia 300 tūkst. parašų. Antra, jam reikia kokio nors gana svarbaus klausimo.
Su pirmu trūkumu politikai jau mėgina kovoti: Seimui buvo pateiktas siūlymas sumažinti šį skaičių trigubai – iki 100 tūkst. Planas, laimė, neišdegė. Kiek vėliau pasiginčysiu su E. Lementausku, kodėl taip jam ir reikia, o dabar grįžkime prie antrojo trūkumo. Pasisekė tiems, kurie reagavo anksti ir nusigriebė iš tiesų nors kiek referendumo dvasią atitinkantį AE klausimą*. Tačiau visiems kitiems tenka gerokai pasukti galvas, kad rastų klausimą, kuris bent iš pirmo žvilgsnio primena vertą trukdyti visus Lietuvos gyventojus ir mėtyti jų mokesčiais sumokėtus pinigus.
Aš negaliu suprasti, kodėl namų šeimininkei, staliui, na ar net man, komunikacijos, o ne energetikos ar bent ekologijos diplomą turinčiai (taip, jau turinčiai), turėtų būti suteiktas žodis energetiniu klausimu. Bet aš galiu suprasti, kad reikalas svarbus, lems mūsų kaip tautos ateitį ir kad visuomenė jaučiasi įsitempusi, matydama tokį milžinišką sandėrį, vykstantį kaip ir be jų žodžio. Tad tebūnie.
Tačiau ne per seniausiai gražiausias iš Gražulių su 48 ne ką prastesniais draugais pasiūlė tokį Seimo nutarimo projektą dėl referendumo Konstitucijai keisti, mat, kaip žinote, gėdingai neatvykęs į reikiamą posėdį jis prapylė galimybę padaryti Lietuvai dar didesnę gėdą pasaulyje ir svarbiausiame valstybės dokumente įteisinti diskriminaciją.
Tad Gražuliui paliepus, jei Seimas tik panorės ir nubalsuos, mes kilnodami rankutes spręsime žmogaus teisių klausimus. Visa tai stebėdama pagalvojau, kad gi pasitaikius reikiamoms aplinkybėms, būtų įmanoma atimti balsavimo teisę iš vyrų ar moterų. Geriau iš moterų, nes tai irgi pagal tradicijas – juk senovėje bobos sėdėjo savo vietoje, nekėlė balso, valstybių nevaldė ir alaus taip pat tikrai negėrė.
O šiaip, jeigu teko matyti filmo Dogvilis antrąją dalį, ten buvo epizodas, kur pagrindinė herojė moko juodaodžius vergus demokratijos ir jie balsuoja, kiek valandų turėtų rodyti laikrodis. Vėliau, dėka šio balsavimo, ji nespėja laiku grįžti pas tėvą ir lieka minėtame ūkyje, o fone skamba pasakotojo mintis, kad gal vis dėlto demokratiškai balsuoti už tai, ką rodo laikrodis, ir nebuvo pati geriausia mintis.
Ne pati geriausia mintis yra balsuoti ir už žmogaus teises, bet pašvilpk tu visokiems gražuliams…
Taigi, šalia šio absoliutaus siauraprotiškumo turime ir absoliutų populizmą: šiandien mačiau parašiukų referendumui dėl Seimo narių mažinimo rinkėjus. Kaip ir Gražulio atveju, kyla klausimas, ar Lietuvoje tikrai nėra didesnių problemų? Tikrų tikriausiai? Gal nors valdininkų atlyginimai? Va čia susimąstyčiau, ar parašą padėti, bet siūlyti mažinti Seimo narių skaičių gali tik visiškai demokratijoje pasiklysdęs žmogus.
Priminsiu, kaip renkamas Seimas. Per rinkimus, savo vienmandatėje ar daugiamandatėje apygardoje jūs renkate save Seime atstovausiantį žmogų. Šis žmogus, deleguotas jūsų balsų, atstovaus jus, Lietuvos piliečius, ateinančią kadenciją. Jeigu atstovų skaičius sumažės, tai reikš, kad vienas politikas ims atstovauti daugiau žmonių. O tai, kaip ir mokyti didesnę klasę – sudėtinga. Žinoma, visada egzistuoja problema, kad išrenkamas žmogus, kuris atstovauja tik save. Tačiau sutikite, kad tai lemia tik rinkėjų balsai, todėl galbūt gera mintis būtų daugiau domėtis ar į rinkimus kitą kartą apskritai ateiti.
Be to, sumažėjęs Seimo narių skaičius neužkirs kelio į valdžią konservatoriams, socdemams ar Darbo partijai – kad ir kurie jums nepatiktų. Šios partijos vis tiek gaus savo balsų skaičių ir vis tiek jų lyderiai Seime bus. Tai net nelabai pakeis partijų proporcijas, nes mandatai bus dalijami taip pat procentiškai. Tačiau tai gali pakeisti šansus į Seimą patekti naujiems veidams – žmonėms, kuriuos palaiko bendruomenė, kurie dar tik pradeda savo politinį kelią, ir taip toliau. Nes arba jie bus priversti varžytis didesnėse apylinkėse (sumažinus Seimo narių skaičių, ir apylinkių reikės mažiau), arba partijos sąraše brūkšnys bus braukiamas anksčiau, taip atmetant toliau sąraše esančius žmones. Pataisykite, jei klystu, politika tikrai nėra mano geriausiai išmanoma sritis.
Tad realiai toks sprendimas tik sumažintų demokratijos, o ne jos padidintų. Tačiau liaudis galėtų jaustis nubaudusi seimūnus. Nors iš tiesų būtų nubaudusi save.
O galiausiai, man visas šitas referenduminis šišas atrodo tik dar vienas signalas, kad mūsų žmonės demokratiją supranta iškreiptai ir siauraprotiškai. Jie išsirenka politikus, kurie juos turėtų atstovauti, o po to spirga, kad spręsti leistų jiems, nes išrinktais atstovais nepasitiki. Jie bijo patikėti sprendimus žmonėms, kuriuos delegavo save atstovauti, bet mano, kad patys turi kompetentingą nuomonę visais gyvenimo klausimais. Negana to, laiduoja, kad šią nuomonę turi visi Lietuvos gyventojai, iš kurių 9% nėra baigę vidurinės mokyklos.
Todėl ačiū tiems, kurie sugalvojo tą 300 tūkstančių ribą. Todėl, kad jeigu klausimas būtų iš tiesų labai labai svarbus ir iš tiesų labai labai aktualus – toks, koks ir yra vertas referendumo – tuos 300 tūkst. parašų surinkti sunku nebūtų.
Tačiau reikia nepamiršti vieno dalyko, kurį ne per seniausiai perskaičiau kažkokioje politinės komunikacijos knygoje: visuomenė veiksmingai gali pati spręsti tik klausimus, kur reikia taip/ne atsakymo. Jokie “taip, bet ….” ar “10 % didinti X ir 15 mažinti Y” klausimai taip sprendžiami būti negali. Tuo tarpu Seimo narių skaičius ir AE statyba yra būtent tokie kompleksiniai klausimai, kur svarbus kiekvienas skaičiukas, kiekviena aplinkybė ir negalima jų sudėti į “taip” ir “ne”. Jau nekalbant apie balsavimą prieš žmogaus teises.
O pabaigai – tai, ko dar niekad nedariau. Dainelė.
Apskritai nemėgstu politizuotos muzikos, bet Die Toten Hosen sugeba dalykus pasakyti kažkaip nuoširdžiai, neužknisančiai ir teisingai.
* tuo nenoriu pasakyti, kad tie, kurie inicijavo parašų rinkimą ar renka parašus šiam ar kitam referendumui būtinai reklamuojasi, daro tai nenuoširdžiai, yra šališki ir žiūri sau naudos. Tikiu, kad nemaža dalis piliečių renka parašus referendumams dėl to, kad jiems nuoširdžiai rūpi jų šalis ir už tai juos gerbiu, net jeigu nepritariu konkretaus referendumo idėjai.
Originalus įrašas tinklaraštyje Varnos lizdas
