Lietuvos viešojoje erdvėje kilo diskusija apie liberalizmą. Šią diskusiją sukėlė VU TSPMI vykusi prof. Alvydo Jokubaičio ir prof. Vytauto Radžvilo diskusija su studentais apie liberalizmo filosofijoje glūdinčias struktūrines problemas. Vėliau dar daugiau žibalo į ugnį įpylė A. Jokubaičio ir Manto Adomėno knygų mugėje rengta diskusija „Politika ir velnias“, kurioje užsiminta apie pernelyg didelę laisvę Lietuvoje. Galiausiai A. Jokubaitis visas pagrindines mintis išdėstė savo interviu „Lietuvos rytui“. Į šias mintis skirtingu metu reagavo Kasparas Pocius, Nida Vasiliauskaitė, Vladimiras Laučius ir Leonidas Donskis.
Šiame straipsnyje norėčiau apeliuoti į L. Donskio reakciją. Visų pirma norėčiau pacituoti keletą pastraipų iš liberalų mėnraščio „Metmenys“, kurio 75-ame numeryje (1998 m.) Algimantas Gureckas straipsnyje „Liberalizmo pergalė ir kas toliau“ rašė:
„Liberalinei demokratijai laimėjus ne tik politiškai bet ir ideologiškai, kyla klausimas – kas toliau? Liberalizmas nesiūlo kokios nors pilnos vertybių sistemos, o tik laisvę tokią sistemą pasirinkti. Iškovojęs individo ir visuomenės laisvę, liberalizmas neatsako į klausimą, ką su ta laisve veikti, kam ją naudoti.
[…]
Daugeliui liberalų nesinori ieškoti vertybių ir gyvenimo bei veiklos tikslų religinėse moralės sistemose. Liberalizmo sekuliarinė tradicija juos sulaiko nuo įsipareigojimo religinėms vertybėms, o jas pakeisti sekuliarinėmis nėra nei paprasta, nei lengva. Lengviau vietoj to stengtis pratęsti kovą už individo teises ir laisves vis plečiant žmogaus teisių ir individo laisvės sferą. Bet čia greit pasiekiame ribą, kai vieno žmogaus teisių ir laisvės sferos plėtimas pradeda siaurinti kito teises ir varžyti jo laisvę.
Be to, kaip Vytautas Kavolis nurodė, „…liberalų pabrėžiama ne tiktai laisvė, kaip esminė žmogiškosios būties problema, bet ir žmogaus pareiga ją sau pozityviais įsipareigojimais taip išspręsti, kad ir jis pats, ir jo bendruomenė galėtų su tais sprendimais prasmingai gyventi. Apsisprendžiant kuriuo nors esminiu klausimu, žmogui privalu atsižvelgti į istorinę patirtį ir, kiek jo inteligencija leidžia, mėginti pramatyti savo apsisprendimo pasėkas sau ir bendruomenei.“ Vakaruose daugelis tų, kurie save laiko liberalais, nebenori to pripažinti. Įsipareigojimai visuomenei laikomi įkyria našta. Užmirštama, jog žmogus pagal savo prigimtį nėra vienišas medžiotojas, kaip tigras ar lokys, ir kad žmogaus fizinei egzistencijai ir intelektualiniam išsivystymui visuomenė būtinai reikalinga.
Žmogaus socialinės prigimties ignoravimas veda į kraštutinį individualizmą, kuris stengiasi plėsti savo laisvės sferą vengiant bet kokių įsipareigojimų šeimai, visuomenei, religinei bendruomenei, tautai ir valstybei. Tai savo ruožtu veda į visuomenės atomizaciją ir dezintegraciją, nes jokia visuomenė negali gyventi ir išlikti vadovaudamasi vien jos narių savanaudiškumu.“
Akivaizdu, jog A. Gurecko ir A. Jokubaičio mintys daugeliu atvejų sutampa. A. Jokubaitis, daugiau juoko forma „atidavęs“ lietuviams absoliučią laisvę diskusijoje „Politika ir velnias“, iš tikrųjų turėjo omenyje negatyviosios laisvės perteklių ir pozityviosios laisvės (Kavolio terminais, „pozityvių įsipareigojimų“) trūkumą Lietuvoje. Panašu, jog pažodinis kai kurių frazių skaitymas tapo nūdienos viešosios erdvės skiriamuoju bruožu – simptomiškiausias to pavyzdys buvo paviršutiniška Arvydo Šliogerio interviu interpretacija.
„Mums liberalams, daugiau negu kam kitam, netinka garbinti stabus – ar tai būtų Vakarai ar Rytai, tauta ar valstybė, demokratija ar net pats liberalizmas – visa turėtume blaiviai vertinti ir visus savo įsitikinimus ir įsipareigojimus racionaliai pagrįsti. Mums visada dera būt kritiškiems ir šiek tiek skeptiškiems,“ – rašė A. Gureckas. Verta atkreipti dėmesį, jog A. Jokubaičio ir V. Radžvilo pozicija visiškai atitinka šią nuostatą: profesoriai atsisako garbinti liberalizmo stabą, stengiasi blaiviai įvertinti Lietuvon nešamos laisvės „saulės“ prasmę, skeptiškai vertina žmogaus teisių absoliutizmą.
Jei būtų nuoseklūs, liberalai džiaugtųsi tokios kritikos proveržiu, su džiaugsmu priimtų vadinamąjį „kitą“ ir susėdę prie stalo su savo oponentais intensyviai „kritiškai mąstytų“. Tuo tarpu Lietuvos kontekste viskas vyksta labai savotiškai – idėjiniai oponentai pašaipiai vadinami „tamsuomenės filosofiją kuriančiomis Kasandromis“, „dogmatikais“, „neaiškiaisiais žmonėmis“, kažkada įdomiais filosofais (įdomu, kaip sureaguotų L. Donskis, jei jį kas nors pavadintų kažkada įdomiu intelektualu?) ir pan. Beje, pastaruoju įvaizdžiu veikiausiai bandyta atlikti tam tikrą psichologinį triuką – tai lyg nekaltai siunčiama žinutė V. Radžvilo studentams, jog jis neva dabar apskritai nėra vertas dėmesio ir jo mintys beprasmės. Slavoj Žižek neabejotinai tokį triuką identifikuotų kaip „ideologizacijos“ pavyzdį.
Anot L. Donskio, „dogmatikui visada būtina mechaniškai stabilizuoti kintančią ir nuo jo vis pabėgančią tikrovę – tiesiog stipria kalba ir kovinga retorika užgniaužiant bei represuojant abejonę savyje ir kituose.“ Mano nuomone, VU TSPMI profesoriai kaip tik leidžia savo vidinėms abejonėms skleistis – jie nuoširdžiai abejoja „neginčytinomis tiesomis“ ir neva neišvengiamu liberalizmo „triumfu“. Abejonę savyje ir kituose užgniaužia kaip tik tie A. Gurecko įvardyti kraštutiniai individualistai, kurie neabejodami nurašo viską, kas yra už individo.
Kitas keistas aspektas yra tai, jog VU TSPMI profesoriai kaltinami nepateikę viso liberalizmo atmainų spektro. Pamirštama, jog ne skirtingų liberalizmo atšakų aptarimas buvo provokatyvios diskusijos „Šliaužiantis liberalistinis totalitarizmas“ tema. Be to, visi liberalai turi bendras šaknis (žr. John Gray „Liberalizmas“, 1992).
Vis dėlto šiuo atveju man įdomesnis kitas aspektas: buvo užsipulta galimybė daryti apibendrinimus. Jeigu atsisakome daryti apibendrinimus liberalų atžvilgiu, kodėl neturėtume atsisakyti bet ko kito atžvilgiu? Konservatoriams siūlyčiau iš liberalo L. Donskio išgirdus apibendrinimą „konservatoriai“ tuoj pat pareikalauti viso sąrašo skirtingų konservatizmo atmainų (iškart turėtų būti trumpai aptarti skirtingi E. Burke‘o, J. De Maistre‘o, J. D. Corteso, M. Oakeshotto, R. Scrutono, R. Kirko konservatizmai ir paaiškinta, apie kurį eina kalba). Tas pat galioja marksistams (marksizmo atmainų juk apstu), postmodernistams ir, apskritai, bet kuriam idėjiniam sąjūdžiui. Tik ar perdėtas konkretybių reikalavimas neparalyžiuos ne tik mūsų viešosios erdvės, bet ir apskritai kalbos?
L. Donskis stebisi V. Radžvilo pažiūrų evoliucija ir vadina tai „kognityviniu disonansu“. Tai pakankamai keistas požiūris. Ar buvęs trockistas Irvingas Kristolas nepakeitė savo pažiūrų bėgant metams ir netapo neokonservatyviojo sąjūdžio krikštatėviu? Ar kadaise komunizmu tikėjęs ir A. Sniečkaus aplinkoje augęs Aleksandras Štromas vėliau netapo aršiu antikomunistu? Pavyzdžių, iš tiesų, būtų galima rasti begales. Šiuo atveju prasmingiau kalbėti ne apie „kognityvinius disonansus“, o apie tiesos ieškojimo pastangas ir idėjinį gyvybingumą. Tomas Venclova yra sakęs, kad niekada nereikia visiškai susitapatinti su konkrečia ideologija, nes tai galiausiai virsta fanatizmu.
Be to, keistai skamba kaltinimai profesoriams užsiimant ne tuo, kuo reikia. Anot L. Donskio, šiems akademikams verčiau reikėtų kalbėti apie VSD problemas ir „Respublikoje“ suvešėjusį antisemitizmą, o ne apie struktūrinius liberalizmo ideologijos defektus. Tai klasikinė public intellectual pozicija. Bet ar L. Donskis pamiršo, kad V. Radžvilas kalba ir apie Lietuvos vidaus bei užsienio politikos problemas? Be to, ar visi akademikai turi kalbėti apie tą patį? Ar nėra taip, kad ir pats L. Donskis kartais nustoja kalbėti apie VSD politizacijos pavojus ir taip pat rimtai kalba/rašo apie F. Halso tapybą, Olandijos futbolo rinktinę ar Lewiso Mumfordo diskursyvinį miesto idėjos žemėlapį?
Pabaigai norėčiau pacituoti dar keletą A. Gurecko minčių:
„Jeigu liberalizmas anapus individo laisvės užtikrinimo neturi ir nesiūlo kitų vertybių, tai nereiškia, kad mes turėtume ar galėtume be jų apsieiti. Išlaikant nekinantį įsipareigojimą individo laisvei ir demokratijai, turėtume žengti toliau ieškant sprendimų mūsų laikų moralinėms, politinėms, socialinėms ir ekonominėms problemoms.
Moralinių vertybių sureliatyvinimas ar atmetimas sukėlė gilią Vakarų moralinę krizę. Išlaikydami politinio valstybės gyvenimo atskyrimą nuo bažnyčios, neturėtume bijoti pripažinti religijos ir religinių moralinių vertybių pozityvios reikšmės visuomenės gyvenime ir neturėtume vengti joms įsipareigoti.“
Tiek A. Jokubaitis, tiek V. Radžvilas, kritikuodami liberalizmą, dėlioja akcentus kiek kitaip ir kalba griežčiau, tačiau iškelia panašias problemas, kaip ir A. Gureckas. Negana to, pozityvios laisvės („pozityvių įsipareigojimų“) trūkumą savo straipsnyje „Negatyvi ir pozityvi Vidurio Europos laisvės prieš 1989-uosius ir po jų“ aptaria ir akcentuoja Tomas Kavaliauskas („Kultūros barai“, Nr. 2, 2010).
Ar ir A. Gurecką beigi T. Kavaliauską laikysite tamsuomenės filosofiją kuriančiomis Kasandromis?
