Socialinio darbuotojo profesija atsirado pasaulyje prieš gerą šimtą metų kaip pilietinės visuomenės ir demokratijos plėtros valstybėse išdava, siekiant padėti silpniausioms socialinėms grupėms būti visaverte visuomenės dalimi. Ši profesija egzistuoja visose demokratinėse valstybėse, ir, priešingai – jos atstovų nerasime autoritariniuose režimuose.
Migracijos, savižudybių, nepakantumo apraiškų, agresijos, priklausomybių ir kitų socialinių problemų keliamos grėsmės didina aukštos kvalifikacijos socialinio darbo specialistų poreikį: reikia profesionalų, gebančių atpažinti socialinių problemų užuomazgas, vykdyti realią socialiai silpnų visuomenės grupių atstovų integraciją, dalyvauti formuojant efektyvią ir veiksmingą socialinę politiką, siekti ir pasiekti konkrečių pokyčių probleminėse situacijose, o juo labiau vykdyti prevencinį darbą. Tačiau tuo pat metu kyla reali grėsmė, jog išsilavinę socialiniai darbuotojai neturės galimybės ar motyvacijos sėkmingai dirbti pagal specialybę, o nauji kvalifikuoti šios srities specialistai nebus rengiami.
Mūsų dienų socialinio darbo profesijos situacija primena laikus prieš keliolika metų, kai Lietuva dar tik formavosi kaip demokratinė valstybė, kūrėsi socialinės apsaugos sistema, pradėtos formuoti socialinio darbo studijų programos ir šios specialybės atstovai turėjo išsikovoti savo vietą ir pripažinimą visuomenėje, atsinešusioje ir autoritarinio režimo likučius.
„Visos profesinės grupės ir atskirų socialinio darbo specialistų pasiekimai sudarė sąlygas formuotis profesijos autoritetui ir savižinai, tačiau pastaraisiais metais pastebimas radikalus sąlygų blogėjimas tiek socialinio darbo praktikai, tiek studijoms“, – teigia Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros profesorius Romas Lazutka. Profesoriui antrina ir Europos socialinio darbo mokyklų asociacijos narė Violeta Gevorgianienė, lygindama socialinių darbuotojų veiklos perspektyvas: „Lietuvoje tikimasi, kad socialiniai darbuotojai teiks elementarias bazines paslaugas, tuo tarpu mūsų kolegos Europoje jau siekia spręsti globalias skurdo, žmogaus teisių užtikrinimo ir darnios raidos problemas“.
Skaitant kai kuriuos socialinę politiką atstovaujančių institucijų informacinius pranešimus ar girdint viešus pasisakymus susidaro įspūdis, kad nežinoma ar pamirštama socialinio darbo kaip profesijos esmė bei “dvigubas mandatas” – ne tik padėti asmeniui ar šeimai atgauti savigalbos jėgas, bet ir įtakoti socialinę politiką, viešąją aplinką, kad ji būtų palankesnė žmogaus gyvenimui. Primityvus socialinio darbo profesijos supratimas Lietuvos viešojoje erdvėje riboja šios profesijos atstovų galimybes praktiškai realizuoti universitetinių studijų metu įgytas žinias. Paradoksalu, tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, atsakinga už šalies socialinės politikos formavimą ir įgyvendinimą, efektyvų socialinių problemų sprendimą, kuris neįsivaizduojamas be kompetentingų socialinio darbo profesionalų, šių metų vasario 11 d. išplatino pranešimą spaudai, kuriame socialiniai darbuotojai prilyginami namų tvarkytojams. Negana to, socialinių darbuotojų atlyginimus, kurie beveik 620 litų mažesni nei vidutinis šalies darbo užmokestis, didinti siūloma perskirstant socialinėms pašalpoms skirtas lėšas. „Socialiniai darbuotojai išties empatiški ir atsidavę savo profesijai bei klientams, o jų atlyginimai dažnai balansuoja ties valstybės remiamų pajamų riba, tačiau tokiomis formuluotėmis yra kompromituojama mūsų profesija ir žeidžiama savigarba. Šiomis priemonėmis ieškoma laikinų sprendimų, o reikėtų kalbėti apie darbo užmokesčio didinimą ilgoje perspektyvoje, t. y. ne per priedus ir priemokas, ar bent jau siekti, kad socialinių darbuotojų darbo užmokestis būtų ne mažesnis nei kitų biudžetinėse įstaigose dirbančių darbuotojų – pedagogų, sveikatos priežiūros specialistų,“ – teigia biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktorė Solveiga Jankauskaitė.
Profesijos nuvertinimas nacionaliniu lygmeniu, žemas atlyginimas, yra veiksniai, lemiantys, kad Socialinio darbo programos universitetuose praranda galimybę pritraukti studentus į šias studijas. Lietuvos aukštojo mokslo studijų reforma (studijų krepšelių reglamentavimo principai) taip pat nepalanki kvalifikuotų socialinio darbo specialistų rengimui aukštosiose mokyklose, sudaranti kliūtis šios srities profesionalų nykimui universitetuose. Pasak VU Socialinio darbo katedros vedėjos doc. Jolitos Kašalynienės, planuodami savo ateitį, karjeros ir finansines perspektyvas, abiturientai nenori dirbti valstybės menkai vertinamo darbo, tuo labiau neužtikrinančio jiems socialinio bei finansinio saugumo.
Kas apsaugojo žmones šioje senoje žemėje nuo gamtos ir žmogaus sukeltų katastrofų, jei ne tikėjimas naujomis galimybėmis, 1917 m. teigė Jane Addams – socialinio darbo pradininkė, praktikė ir teoretikė, 1931 metų Nobelio taikos premijos laureatė. Visgi, kad asmens teisė gyventi oriai tikrai virstų galimybe, kad visuomenė būtų demokratiška visų savo narių atžvilgiu, kartais reikalingas kitų žmonių tarpininkavimas. Profesiniu požiūriu šios užduoties imasi socialiniai darbuotojai, tačiau tam, kad jų pastangos duotų vaisių, būtina visuomenės parama ir įgalinantys politiniai sprendimai.
VU filosofijos fakulteto socialinio darbo katedra
