Mario Puzo knygos „Krikštatėvis“ herojus mafijos vadeiva Don Korleonė taip aiškina savo sūnui tėvo vaidmenį: „Aš visą gyvenimą siekiau būti atsakingas. Tik moterys ir vaikai gali sau leisti būti neatsakingi“. Visai kitokį požiūrį į tėvo vaidmenį vienu sakiniu išdėstė Vyrų krizių centro vadovas Algirdas Meškauskas: „Linkiu kiekvieno tėvo sūnui gal jam tapus poetui, sukurti odę tėvui“.
Susipažinęs su filosofo A. Degučio pozicija esą tėvas turi būti vadas šeimoje, o moterims nebūtina balsuoti, nieko nebeliko, kaip priskirti A. Degutį, filosofą, Don Korleonės mafijos dvasiniu consigliere. Kurioje sūnums-poetams vietos niekada neatsirastų.
Tačiau tėvo–vado mentalitetui erdvės apstu. Tai mentalitetas, atnešęs nesuskaičiuojamą kiekį karų visų pirma šeimoje. Taip ir kertasi šiandienos Lietuvoje toks mafiozinis požiūris į tėvo vaidmenį su liberalizmo laisvėmis, gimdančiomis skepticizmą fundamentalizmui. Išties tai niekas kita kaip amžinas maištas. A. Degutis (Atgimimas: „Tradicija pažangai netrukdo“.) tai aiškina šitaip: „Galima aiškinti labai paprastai: tai infantilus maištas. Paauglystėje labai norisi laisvės, o tradicinės tėvų nuostatos ją visokeriopai riboja. Šiuolaikinis liberalizmas yra suaugusių žmonių infantilumo apraiška. Paaugliai maištauja prieš tėvus, o šitie – prieš Dievo kūriniją.“
Po tokių pareiškimų, bendros kalbos nebus surasta nei su žiburiu. Nes, manau, sąmoningai, fundamentalistai vis bando prisidengti tradicijų gynėjo kaukėmis. Keista, A. Degutis taip atvirai teigia savo mintis nepolitkorektiškai jo supratimu, bet drąsos pripažinti, kad tradicionalizmas ir autoritarinis, rasistinis, pseudoreliginis fundamentalizmas, yra dvi skirtingos sąvokos.
Jo pozicija nėra nepolitkorektiška Lietuvoje, deja. Pasižiūrėkime, kaip Seimas, nežiūrint politinių pasaulėžiūrų „skirtumo“ vis bando primesti visuomenei savo fundamentalistinį požiūrį į šeimą, homoseksualumą, vaikų auklėjimą, moters vietą po vyro padu. Įstatymas prieš vaikų „auklėjimą“ diržu taip ir nėra priimtas. Įdomu, ar A. Degutis muša savo vaikus? Turėtų, antraip nebūtų „tradicionalistas“.
Nenorėčiau būti akademiškai kalbančio habilituoto daktaro tėvo vaiku „pedagoginiais“ sumetimais daužančio man smegenis. Visų pirma smegenis. Mat smurtas prieš vaiką, net ir geriausiais ketinimais aiškinamas yra niekas kita, kaip pats tikriausias pažeminimas. Tai suaugusio galios rodymas prieš savęs apginti negalintį vaiką. Tad kuo tas „pedagoginis“ smurtas skiriasi nuo gatvės banditėlio? Nuo girtuoklio tėvo kumščio į galvą? Ir kuo skiriasi akademiko kumštis „neklusniai“ žmonai į veidą nuo bomžo?
Jeigu jau prakalbome apie tokį mafiozinį tėvo vaidmenį, kurį propaguoja vietiniai fundamentalistai, tai visiškai suprantamas tampa violetinių atjautos trūkumas psichologiniam smurtui prieš vaiką. Masiškas smurtas prieš vaikus ir savo antras puses yra atsakas į A. Degučio didžiavimąsi savo mafiozinio tėvo idėja.
Ar gali filosofas pasiūlyti išeitį iš to smurto ir nepagarbos kitam uždaro rato? Ne. Negali. Nes jau būtų pasiūlęs. Tas išsigelbėjimo ratas, kurio fundamentalistai bijo kaip velnias kryžiaus, yra liberaliosios demokratijos instrumentai, gebantys pralaužti tą uždarą tėvo – vado ratą vis gimdantį kompleksuotus su kuoka rankoje ir su kuoka tarp kojų vyrus–tėvus.
Kurie atsipalaidavimui nuo savo tėvo-vado vaidmens dažnai geria, įsitaiso meilužes arba pasikaria. Geriausiu atveju. Nes neretai kariasi jų vaikai. Taigi, tie taip nekenčiami liberalizmo įrankiai yra žmogaus teisės, pagarba vaikų teisėms, moterų teisėms.
Pabūsiu asmenišku pedagoginiais sumetimais, taip sakant. Aš, A. Deguti, buvau tiek daužytas tėvo, kad po jo mirties trisdešimt metų nelankiau jo kapo. Visa mano esybė troško laisvės nuo tėvo keliantį siaubą vien tik savo pasirodymu.
Suprantu, kodėl A. Degučio demokratija lyginama su minios valdžia. Jau keli metai Lietuvoje sąmoningai propaguojama ši versija. Tai yra niekas kita, kaip laisvės diskreditacija. Kaip siekis grąžinti individą į narvą.
Ką turi bendro tradicija (kokia?) su diktatūra? Tradicijos sąvokos čia nediskutuosiu, nes A. Degučio mintyse tradicija ir mafiozinis gyvenimo modelis yra viena ir tas pat. Negaliu suprasti, kokiu pagrindu tradicijos (bet kuriuo atveju ne krikščioniškai suprantamos) tapatinamos su rasizmu? Su individo priespauda? Su neapykanta homoseksualams, lyg tie Lietuvoje būtų pasirodę tik Briuseliui pasiuntus desantą? Kam apsimesti, kad nežinoma, jog homoseksualizmas buvo ir yra žmonijos tapatybės dalis? Ir nieko baisaus neatsitiko. Mūsų jau septyni milijardai.
Tad ko taip bijo lietuviškieji tėvo-vado idėjos išpažinėjai? Racionalaus atsakymo nesulauksime. Jie bijo to atsakymo, nes jis išmuš jiems pagrindą iš po kojų. Tereikėtų paklausti, ar jie kada nors yra apkabinę savo tėvą? Ar jų tėvas prašė jų kada nors atleidimo už neatleistiną elgesį? Ar jie turėjo tėvą, kuris, nesugebėdamas atsakyti į klausimą, nesimaivydamas prisipažindavo nežinantis atsakymo?
Tokį tėvą, kuriam kaip ir motinai, galėjai išsipasakoti nebijant išgirsti žeminančių replikų arba bukų šauksmų „Būk vyras!“. Filosofo A. Degučio pasaulyje toks tėvas būtų visiškas infantilas. Tikra grėsmė „stiprios ir sveikos“ tautos išlikimui.
Bet aš būčiau norėjęs turėti tokį „infantilų“ tėvą, kuriam dabar būčiau rašęs eiles. Tokiam tėvui.
Originalus įrašas tinklaraštyje Arkadijus Vinokuras
