„Prancūzija niekada nebūna tokia didi, kaip tuomet, kai kovoja už savo vertybes“. Taip pareiškė Prancūzijos teisingumo ministrė šiai šaliai uždraudžiant musulmoniškas burkas. Reikėtų pastebėti, kad labai jau silpnos tos vertybės arba labai jau jomis tie patys prancūzai nepasitiki, jei jau mano, kad turi įvesti prievarta. Čia reikėtų patikslinti: niekas nekvestionuoja valstybės teisės nustatyti bendras valstybės narių tarpusavio gyvenimo normas, nustatyti principus, kad „gera“ ir bloga, „tiesa“ ir „netiesa“. Būtų idealu, jei tuo valstybės ir apsiribotų. Deja, pernelyg dažnai politikai pasiduoda pagundai patenkinti stipriuosius silpnųjų sąskaita, net ir potencialaus žmogaus teisių pamynimo sąskaita. Būtent taip ir nutiko Prancūzijoje.
Yra tokia nebloga amerikiečių komedija „Wag the Dog“ (liet. „Uodega vizgina šunį“). Jame pasakojama, kaip į sekso skandalą įsipainiojęs JAV prezidentas stengiasi nukreipti visuomenės dėmesį neva kariaudamas su tolima ir nereikšminga šalimi – Albanija. Ir nors iš tikrųjų karas vyksta tik televizijos studijoje ir laikraščių puslapiuose, tikslas galiausiai pasiekiamas. O Prancūzijos atveju taip pat reikėtų pradėti nuo to, kad N. Sarkozy ir jo valdančioji partija turi problemų. Iš pradžių katastrofiški vietos valdžios rinkimai, kur buvo patirtas net ne tiek sutriuškinimas, kiek pažeminimas, dabar – dar ir finansavimo skandalas. Todėl, siekiant nukreipti dėmesį, sukuriamas fiktyvus priešas – islamas (kaip ir kiekviena proga pastaruoju metu – akivaizdu, kad fantazija N. Sarkozy komanda nepasižymi), o konkrečiai – prieštaringai vertinama praktika moterims nešioti visą kūną dengiančius drabužius. Čia padaryti keli simptomatiški perkeitimai. Pirmiausia – dalies suabsoliutinimas. Nedaugelio taikoma praktika pradėta pristatyti kaip visą bendruomenę, visą religiją reprezentuojanti (ir diskredituojanti) norma. Burkų paplitimą parodo statistika: nors musulmonai sudaro apie dešimtadalį visų Prancūzijos gyventojų (vadinasi, ne mažiau nei šeši milijonai šios religijos išpažinėjų), jas nešioja viso labo keli tūkstančiai moterų. Antra, klausimo, liečiančio vos kelis tūkstančius žmonių, pakėlimas į nacionalinės svarbos problemos statusą jau pats savaime yra paradoksalus. Galima netgi sakyti taip: burkos Prancūzijoje nebuvo problema – jos tapo problema politikų dėka. Ir tapo tokia problema, kad į ją turėjo įsitraukti didžioji dalis visuomenės ir žmogaus teisių gynėjai. Beje, dėl žmogaus teisių. Sakyti, kad islamas žemina moterį, yra populiaru. Taip, pagal mums įprastus standartus kai kurios praktikos gali pasirodyti keistos. Bet čia susiduriame su savos kultūros suabsoliutinimo problema, jos traktavimu kaip visų kultūrų mato. Tai pavojingas požiūris, programuojantis garantuotus konfliktus. Mes tiesiog neturime įrankių ir atskaitos sistemų vertinimui. Kita vertus, mes turime įrankius ir atskaitos sistemas savo pačių veiksmų susidūrus su kitokybe vertinimui. Ir galima sakyti, kad su minties, sąžinės ir saviraiškos teisėmis šis draudimas gerokai prasilenkia.
Tam, kad nebūtų sakoma neva viskas vien apie musulmonus, reikėtų pabrėžti panašios nuomonės būdingos ir kai kuriems pernelyg uoliems politkorektiškumo propaguotojams. Čia pirmiausia pažymėtinos nuostatos, draudžiančios bet kokių religinių simbolių kaip aprangos elementų ar papuošalų naudojimą, taip siekiant nykios vienodos prievartinai sekuliarios masės. Tai klaidinga nuostata. Aš turiu teisę tikėti ir to neslėpti, lygiai kaip turiu teisę netikėti ir tai atvirai pareikšti. Nėra prasmės slapstytis. Kita vertus, tai tiesa tik tol, kol kalbame apie asmeninį apsisprendimą – to nereikia painioti su religiniais simboliais valstybinėse institucijose ir švietimo įstaigose. Nuostata kad ten šių simbolių būti neturėtų būti, yra suprantama. Religinių simbolių demonstravimas valstybinėse institucijose pernelyg siejasi su galios santykiais ir pirmenybės demonstravimu. Jeigu mes teigiame, kad valstybė yra visų jos piliečių bendrija, tuomet vieniems iš jų neturėtų būti suteikiama pirmenybė ir simbolinis pranašumas dėl tokių su valstybės funkcionavimu nesusijusių priežasčių, kaip vienos ar kitos religijos išpažinimas. O jei valstybė ir religija yra atskirtos, tikėjimas privalo būti nesvarbus.
Apibendrinant – taip, mes privalome pasilikti teisę turėti savo nuomonę, nesutikti, ginčytis ir diskutuoti antraip rizikuotume nuslysti į visišką reliatyvizmą, tačiau vieno dalyko mes negalime tikrai – paskelbti mums nepatinkančius ar nesuprantamus už įstatymo ribų.
