TOP 10 naujausių laikų kino filmų

Paskelbė: Data: 2015-05-20 10:33

Spausdinti | Komentarai

Kino filmo "Her" kadras

Kiekvienais metais sukuriama labai daug filmų, kaip nepasimesti kino džiunglėse ir nuspręsti, ką verta žiūrėti? Mes, Jums padėsime, atrinkome 10 pačių naujausių filmų, kurie prikaustys jus prie ekranų ir nepaliks abejingų.

10. Ji (Her, 2013) – netradiciniu požiūriu į aplinkinį pasaulį garsėjantis „Makso ir maksimonstrų”, „Adaptacijos” bei „Būti Džonu Malkovičiumi” filmų režisierius Spike’as Jonze’as pristato fantastinę žmogaus ir kompiuterio meilės istoriją. Filmas „Ji” yra ir 44-erių metų S. Jonez’o, kaip scenaristo, debiutas. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį. Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves.  Galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. Teodoras (aktorius Joaquin’as Phoenix’as) pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba. Netikėtai nutrūkus ilgiems santykiams su mergina, Teodoras puola į neviltį. Tačiau po kiek laiko jo dėmesį patraukia ir suintriguoja itin pažangi žaviu moterišku (akt. Scarlett Johansson) balsu kalbanti ir į kiekvieną „šeimininko” norą reaguojanti kompiuterio operacinė sistema, tobulėjanti ir besikeičianti priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės. Naująją savo draugę Teodoras pavadina Samanta ir sulig kiekviena diena vis labiau žavisi jos giliamintiškumu, jautrumu ir humoro jausmu. Ko gero, kitaip ir negali būti – juk operacinė sistema evoliucionuoja prisitaikydama prie „šeimininko”. Ilgainiui jų draugystė perauga į kažką daugiau. Ar tai galima vadinti meile? „Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų.

9. Medžioklė (The Hunt,2012) – drąsus ir aitrus savo autentiškumu nepriklausomas Danijos ir Švedijos filmas, paremtas tikrais įvykiais, privers susimąstyti ne vieną apie išankstinės nuostatos galią, žmonių santykius bei atsakomybę. „Medžioklė“ – tai subtili, tačiau psichologiškai įtempta, emocinga drama apie šiuolaikinę raganų medžioklę bei apie žodžio galią formuoti ir keisti tapatybę. Filmo “Medžioklė” režisierius Th.Vinterbergas teigė, kad kurdamas vadovaujasi svarbiausia kino formule: gera drama gimsta tuomet, kai teisingas ir teisingumu tikintis žmogus tampa neteisingumo auka. Šioje istorijoje ribos tarp tiesos, fantazijos ir melo vis labiau nyksta, nes pramanais patikima kaip nepaneigiama tiesa. „Kai augau aštuntajame dešimtmetyje, visi miestelio bendruomenės vaikai lakstė nuogi, ir niekas nebuvo tvirkinamas. Aš galėjau sėdėti ant nuogo suaugusiojo kelių ir niekam į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad kažkas yra negerai. Dabar dėl pagrįstų priežasčių pasaulis yra stingdomas baimės, nerimo ir įtarumo“, – sakė kino kūrėjas Th.Vinterbergas. “Nors filmo “Medžioklėje” siužetas nebuvo lengvas ir iš visų reikalavo daug pastangų, ji parašyta nepriekaištingai, todėl nebuvo sunku suprasti savo vaidmenį”, – sakė aktorius M.Mikkelsenas. Kino juostos scenarijaus autorius yra pats režisierius Th.Vinterbergas. Jis sukūrė įtikinamą istoriją. Po sunkių skyrybų atsigaunantis keturiasdešimtmetis Lukas (Mads Mikkelsen) turi naują merginą, naują darbą vaikų darželyje, daug draugų glaudžioje bendruomenėje ir stengiasi pataisyti santykius su paaugliu sūnumi Markusu. Tačiau dėl netikėtų kaltinimų viskas ima žlugti. Iškritus sniegui ir įsižiebus kalėdinėms lemputėms, gandai paplinta kaip virusas. Viskas ima slysti iš rankų, nedidelėje bendruomenėje sklinda nepasitikėjimas ir isterija, o Lukas lieka vienas kovoti už savo gyvenimą ir orumą. Aktoriaus nepaprasta vaidyba emociškai palies ir prikaustys kiekvieną žiūrovą. Turbūt ne kartą paklausite savęs, o kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje? Tad neretai tampa sunku priimti ar sutikti su pagrindinio veikėjo veiksmais, bet stebėti būtina, nes filme daug kadrų, kuriuose daugiau pasakoma žvilgsniu, mimika nei pačiais dialogais. Fizinis filmo grožis tarsi paneigia siužete slypintį blogį. Pastebėkite, kaip talentingai nufilmuota besikeičianti natūrali šviesa atspindi vaikų emocijas darželyje. Kai jie apsupti meile, vaikai švyti, spalvų paletė šilta, kviečianti prisijungti žaidimui. Kylant baimei, vaikų darželis atsiranda šešėlyje, vaizdai tamsėja kaip ir pati istorija.

8. Viešbutis ,,Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel, 2014) – ironiškų, kino gurmanams skirtų filmų kūrėjas W.Andersenas liko ištikimas savo stiliui. Stilinga, šmaikšti ir intelektuali komedija žiūrovus nukelia į tarpukario Vengriją. Šįkart kino genijaus akiratyje – prabangaus legendinio „Didžiojo Budapešto“ viešbučio intrigos ir paslaptys. Kažkur Europos viduryje, Zubrovkos šalyje, kalnų fone stovi didžiulis rausvas, apsilaupęs viešbutis „Didysis Budapeštas“. 1968-ieji jam ne patys geriausi laikai. Šiame viešbutyje apsistoja garsus rašytojas, kurio smalsumas prie vakarienės stalo išprovokuoja administratorių Gustavą prisiminti viešbučio klestėjimo laikus. Ponas Gustavas dėl svečių galėjo padaryti viską. Nepriekaištingo aptarnavimo reikalavo ir iš kitų. Taip viešbučio šeimininkas ne tik užsitarnavo darbuotojų pagarbą ir svečių prielankumą, bet net sulaukė buvusios viešnios palikimo – Renesanso laikų paveikslo. Tačiau jo gviešiasi ir velionės giminaičiai. Rodos, Gustavo gyvenimas gražus, kaip niekad, bet… koks gi prabangus viešbutis be paslaptingų piktadarių ir intrigų? Budapešto viešbučio ramybę sudrumsčia brangaus Renesanso epochos paveikslo vagystė, tad Gustavas priverstas pasiraitoti išlygintas savo rankoves ir kibti į kovą už garbę. Viešbutis „Didysis Budapeštas“ – tai naujausias trims „Oskarams“ nominuoto režisieriaus Weso Andersono („Mėnesienos karalystė“, „Kelyje su Daržylingu“, „Tenenbaumų šeima“) darbas. Tarpukario metų Europos estetika ir mados, užburiantis kompozitoriaus Alexandre Desplat garso takelis (jo kūriniai skamba ir „Mėnesienos karalystėje“), sarkastiški dialogai ir, žinoma, tradiciškai gausus būrys ryškiausių Holivudo žvaigždžių, tapusių nuolatiniais W. Andersono bendražygiais – Bill Murray, Edward Norton, Owen Wilson, Ralph Fiennes, Adrien Brod, Willem Dafoe, Tilda Swinton, Harvey Kietel, Jason Schwartzman, taip pat Jude Law, Saoirse Ronan ir Léa Seydoux. Aktoriai puikiai atliko savo vaidmenis, istorija perteikiama originaliai. Šis filmas lengvas,  su humoru, subtilus ir tikrai ne visiems skirtas, nėra lėkštų akivaizdžių paprastų juokelių,  išsiskiriantis iš kitų filmų, savo dvasia ir mintimi.

7. Negarbingi šunsnukiai (The Inglorious Bastards, 2009) –  genialiausias kino tinginys, „vaikščiojančia enciklopedija” pravardžiuojamas sinefilas ir savamokslis režisierius Quentinas Tarantino apie šį filmą maniakiškai kliedėjo daugiau nei 5 metus. Jis svajojo sukurti legendinio italo Enzo Castellari režisuotos 1967 m. karinės veiksmo dramos ,,Negarbingi šunsnukiai” perdirbinį, kai tik iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo kultinius senuosius itališkus vesternus. ,,Bulvarinio skaitalo” vunderkindas perrašinėjo scenarijų nesuskaičiuojamą gausybę kartų ir viešai fantazavo kaip šauniai atrodytų filmas, kuriame nacius medžioja Sylvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris, Eddie Murphy, Robas Schneideris ir Michaelas Madsenas. Jis vis žadėjo griebti ,,šunsnukius”, bet niekaip neapsispręsdavo dėl kūrinio formos (vienu momentu jis planavo idėjų fontaną išskaidyti net į 3 skirtingus filmus), nesugebėdavo pradėti ir vėl užleisdavo ramybėje nepaliekančią idėją. Filme, kurio veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių okupuotoje Prancūzijoje, rengiami du sąmokslai prieš nacistinės Vokietijos lyderius. Vieną sąmokslą kuria jauna žydė kino teatro savininkė, o kitą – amerikiečių karių komanda, pasivadinusi šunsnukiais. Veiksmas: scenų ritmika turi savo specifiką. Lėtai besikeičiančius vaizdus pakeičia tikras „epizodų apšaudymas” (vaizdas keičiasi greitai, tarsi tai būtų bandymas sušaudyti žiūrovus). Įdomus sprendimas sukurti veiksmą, o momentais net išgąsdinti auditoriją. Po tokių kelių įtemptų minučių vėl įsivyrauja ramuma, ir tik tada žiūrovas susigaudo, kas čia realiai įvyko. Žiaurumo lygis yra gana aukštas. Kai kurie vaizdai gali net šokiruoti (šunsnukių juodieji darbeliai). Juodas humoras yra pagrindinis varomasis elementas, užleidžiantis vietą tik dialogams. Jo buvimas pagyvina atmosferą po gilių minčių kratinių. Apie dialogus galima kalbėti daug ir įdomiai, tiesiog pripažinsime, kad šioje srityje Tarantinas yra meistras su šėtoniška šypsena. Pagrindinis aktorius Bred’as Pitt’as atsiskleidžia visiškai kitame vaidmenyje negu esame įpratę jį matyti. Ar kada nors prieš tai, teko matyti Pitą  kalbantį, vakarų Amerikos gyventojo, akcentu ir tuo pačiu bandant išspausti porą žodžių itališkai? Tai tikrai atrodo įspūdingai.

6. Neliečiamieji (The Intouchables, 2011) – kino juostoje pasakojama istorija kaip  nelaimingo įvykio metu tapęs neįgaliu ir atsidūręs invalido vežimėlyje,turtingasis aristokratas Filipas samdo slaugą, kuris, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, visiškai netinkamas tokiam darbui – tai neturintis tokio darbo patirties  Drisas, neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Tačiau Drisas sugeba praskaidrinti paralyžiuoto Filipo gyvenimą, bei suteikti jam nuotykių skonį. „Neliečiamuosiuose“ priešpriešinamos dviem skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių gyvenimo realijos, tačiau dviejų vyrų draugystė, vienas kito supratimas, išnaikina šias socialines ribas. Filmas pavergia aktorių meistriškumu. O ir vaidmenys jiems paskirti ne menki. Filipas nekelia nei mažiausio gailesčio, jis žavus, gražios išvaizdos, priešingai nei įsivaizduotume, gerbia savo pavaldinius, jų nešokdina. Turbūt nelengva suvaidinti vyrą, netekusį ne tik savo gyvenimo meilės, naktimis kaustomą skausmų, negalintį savimi pasirūpinti ir vis tiek sugebantį šypsotis, kurti eiles, domėtis muzika. Juosta žavi savo optimizmu, humoro jausmu, jausmingumu. Realybė čia rodoma be tragedijos, skausmo atspalvių. Tai iš tų filmų, kuriuos žiūrint nesinori kad baigtųsi, o pasibaigus nusprendi jog būtinai dar kartą pažiūrėsi. Kodėl verta žiūrėti filmą? Priežasčių daug – puiki Francois Cluzeto, Omar‘o Sy vaidyba, garso takelis, humoras… Trumpai pakalbėkim apie jį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tai turėtų būti labai rimta drama, su daugybe emocijų ir išgyvenimų, tačiau filme apstu komiškų situacijų – smagi scena galerijoje ir dialogas apie meną, kadrai, kuriuose Drisas šukuoja Filipą, lenktynės su policininkais ir daugelis kitų epizodų. Drisas mokina Filipą gyventi iš naujo. Įdomu, jog pats Philippe`as Pozzo di Borgo primygtinai prašė į filmą įtraukti humoro elementų, jis nenorėjo, kad juosta žiūrovams atrodytų pernelyg dramatiška, nenorėjo, kad istorija būtų persmelkta kančios ir gailesčio. Be viso to, gera pasibaigus filmui išvysti užrašą, kad ši istorija paremta tikrais faktais. Pasirodo, ir realiame gyvenime taip būna.

5. Volstryto vilkas (The Wolf of Wall Street, 2013) – ar kada nors svajojote pasimylėti ant krūvos naujutėlaičių dolerių? Jei niekada neturėjote tokių keistų fantazijų Martinas Skorsezė su deramu įžūlumu parodys žmones, kurie jų turi ir, svarbiausia, gali sau tai leisti, o Leonardas DiCaprio pasistengs suvaidinti taip, kad pasigirstų kabos apie dar vieną Oskaro nominaciją šiam puikiam aktoriui. „Volstryto Vilkas“ yra penktasis režisierius Martino Scorsese‘s filmas, kuriame jis tęsia bendradarbiavimą su Leonardu DiCaprio. Garsių filmo vardų gretas papildo ir scenarijaus autorius Terence‘as Winteris, žinomas kaip „Sopranų“ scenaristas. Scenarijus ir režisūra užtikrintai sulydo chaotišką personažo kasdienybę su nepaprastai puikiai atliktu pinigų ir sėkmės išlepinto ekscentriško jauno vyro vaidmeniu. Volstrytas – vieta Niujorke, kurioje finansų srautai, patekę į malonumų maniako rankas, blyksteli neribota prabanga ir nepamatuota arogancija. „Volstryto vilkas“ – tai tikra istorija paremtas filmas, pasakojantis apie mitais apipintą dešimtojo dešimtmečio Amerikos finansų išsišokėlį Džordaną Belfortą (akt. Leonardas DiCaprio), kuris pagarsėjo ne tik gebėjimu greitai uždirbti didžiules sumas, bet ir ne ką menkesniais gabumais jas iššvaistyti. Vakarėliai, narkotikai ir moterys – pinigų leidimo būdai nesvetimi filmo herojui, tačiau jis žinojo ir labiau pakvaišusių grynųjų deginimo metodų: sėkmingo sandėrio proga biure surengti tikriausią striptizo šokėjų paradą, bernvakarį už kelis milijonus dolerių ar tiesiog paleisti šimtines plazdėti pavėjui nuo savo prabangios jachtos denio. Tačiau iš finansinių aukštumų ir nesibaigiančių linksmybių tenka nusileisti į ne tokią svetingą tikrovę. Joje nelegaliais Džordano Belforto sandėriais pradeda domėtis vyriausybinės organizacijos, tad artėjantis kritimas paverčia Džordaną absoliučiai neprognozuojamu. Atsižvelgiant į visą režisieriaus Martino Scorsese’s filmografiją, tai pats grubiausias ir pats iškrypėliškiausias jo karjeros darbas. Nuostabu, kai tokio amžiaus kino kūrėjas sugeba taip dinamiškai, jaunatviškai ir nenuobodžiai pateikti tokia subtilią temą. Iš filmo padaroma ne drama, o juoda komedija, kurios metu bandoma atpasakoti visą Džordano kelionę nuo skurdžios pradžios iki prabangaus finalo. Siužetinės linijos dėka filmas tampa tikra trijų valandų trukmės pramoga, kuriai pasibaigus norima dar kartą nulėkti į sekantį seansą ir iš naujo žiūrėti sukčiaus gyvenimo peripetijas.

4. Dalaso klubas (Dallas Buyers Club, 2013) – tai pagal tikrus įvykius pastatyta kino juosta, pasakojanti apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, paprastą darbininkų klasės amerikietį, kuris stojo į kovą su medicinos įstaigomis ir farmacininkų kompanijomis. Po to, kai daktarai diagnozavo, jog Ronas serga ŽIV, jam buvo išpranašauta, kad gyventi liko vos 30 dienų. Kai JAV dar buvo draudžiami ŽIV numalšinti galintys vaistai, o šalis vis ieškojo būdų pažaboti šį virusą, Ronas, tiek legaliais, tiek nelegaliais būdais ieškojo nekenksmingų, virusą nugalėti galinčių alternatyvų. Radęs, jis įkūrė “pirkėjų klubą”, kurio pagalba rastais neišbandytais ir nepatvirtintais vaistais dalijosi su kitais, nešiojančiais tą patį virusą. Paprastam žiūrovui siužetas gali pasirodyti neįdomus ir sietis su nuobodokais bylinėjimaisis teismuose, tačiau jis yra vienas kertinių elementų. Jame paliečiamos žmogaus teisių, žvelgiant iš „sistemos“ pusės, atskirties bei bandymo pažinti kitą žmogų, žiūrint iš atskirų individų perspektyvos, problemos. Rono transformavimasis įtikina dėl fantastiškos aktorių vaidybos. Matthew McConaughey puikiai įkūnija mačio homofobo personažą ir keliais veido krustelėjimais atspindi tiek Rono pasišlykštėjimą homoseksualais, tiek staiga iškylantį rūpestį ir baimę dėl ateities. „Žmonės ateina, žmonės išeina, kai kurie juda greitai, kai kurie – lėti“, – girdimas Marco Bolano balsas patvirtina, jog režisieriui rūpi žmonių įvairovė bei netikėtas skirtingų asmenybių gyvenimų susikirtimas. Režisierius Jean-Marcas Vallée (lietuviams žiūrovams žinomas ir iš ankstesnių „Kino pavasaryje“ rodytų filmų „C.R.A.Z.Y.“ (2005) bei nemažo populiarumo sulaukusio „Café de Flore“ (2011)), nors ir vėl bando susieti kino vaizdus su garso takeliu, tačiau šįkart kiek nutolsta nuo savo braižo. Juostoje laikotarpio atmosfera kuriama grojant tuo metu populiarią grupę „T. Rex“, tačiau  kitaip nei minėtuose Vallée darbuose, išskirtinis dėmesys garsui suteikiamas vos keliose scenose, o likusiame garso takelyje dominuoja, nors ir filmui tinkančios, bet jau šių laikų dainos. Filmas sukurtas  puikiai – išskirtinis aktorių darbas ir jautri siužeto linija leis ne tik mėgautis reginiu, bet ir iš naujo permąstyti šalia mūsų esančių nematomų žmonių likimus.

3. 12 Vergovės metų (12 Years A Slave, 2013) – Niujorko valstijos Saratogos miestelyje su šeima laimingai gyvenęs Solomon Northup buvo nagingas dailidė, laisvalaikiu mėgęs groti smuiku. Vieną 1841-ųjų dieną du nepažįstami vyrai pasiūlė jam laikiną darbą – groti smuiku keliaujančiame cirke. Kadangi papildomi pinigai kišenių neplėšo, vyras su pasiūlymu sutiko. Po vieno iš pasirodymų S. Northup prisėdo atšvęsti pasisekusio vakaro su savo laikinaisiais darbdaviais. Po keliolikos valandų jis atsipeikėjo prirakintas prie grindų ir buvo priverstas keliauti į Luizianą – Amerikos vergijos sostinę. Ten pagrobėjai pardavė belaisvį vergijon, iš kurios jam pavyko pabėgti tik po dvylikos metų. Filmą pagal šią nepaprastą istoriją režisavo britų kino kūrėjas Steve McQueen, prodiusavo Brad Pitt. Juostoje vaidina visas būrys Holivudo žvaigždžių: tas pats B. Pitt, Michael Fassbender, Benedict Cumberbatch, Paul Dano, Paul Giamatti. Tačiau pagrindinių ir didžiausių pagyrų nusipelno pagrindinį herojų suvaidinęs britas Chiwetel Ejiofor. Taip natūraliai ir įtaigiai suvaidintos nevilties, sumišusios su ryžtu ir užsispyrimu kine jau seniai nebuvo. Filmas tampa labai stipriu psichologiniu darbu, jau nuo pat pradžios laiko žiūrovą įtampoje ir leidžia psichologiniu būdu pajusti visą Solomono ir jo bendražygių patyčias, skausmą ir neviltį dėl šviesesnio rytojaus. Drama su psichologiniu kontekstu, tai vienas stipriausių žanro reiškinių, kuris tiesiog meistriškai pateikiamas šioje juostoje. Filmas tampa ne tik išgyvenimo drama, jis tampa puikiu istoriniu šaltiniu, kuriame labai kruopščiai parodomi vergvaldžių namai ir jų gyvenimo būdas. Filme nemažai smurto, labai sunkių ir itin stipriai paveikiančių scenų. Pats pasakojimo modelis sugeba visą filmo rodymo laiką graudinančiai stebėti siužetinės linijos pateikimą. Filmas priverčia apsiverkti, bet ne dėl to, kad ekrane kankinami juodaodžiai, o dėl to, jog kiti žmonės elgiasi neleistinai. To siekė filmo režisierius. Jis norėjo, kad mes iš šono pamatytume, kokie esame. Lyg gyvuliai, kuriems tampa lengviau nuo to, jog šalia mūsų esantis žmogus kenčia. Šiuolaikinėje visuomenėje tokie reiškiniai pasitaiko vis dažniau, todėl filmą reikia priimti kaip apeliaciją prieš humaniškumo nepraradimą. Jautriausią filmo pusę papildė ir vieno geriausių pasaulio kompozitorių, Hanso Zimmero, muzika, kuri sudarė labai stiprų pamatą pasakojamai istorijai. Kiekvienas muzikinis kūrinys meistriškai perteikė scenose vyraujančią atmosferą ir taip pat padarė nemažai įtakos bendram juostos kontekstui pabrėžti. „12 vergovės metų“ – tai vienas stipriausių ir dramatiškiausių 2013 metų kino juostų, pasakojantis apie žmogaus išgyvenimo dramą sunkiausiu jo šalies laikotarpiu, kai vergovė klestėjo, o žmogiškumas su kiekviena akimirka geso ir stingdė kraują.

2. Žmogus paukštis (Birdman, 2014) – „Žmogus paukštis“ – tai netipinio super didvyrio pateikimas, kurio metu žiūrovui leidžiama pažinti paslaptingus teatro užkulisius, pasimėgauti puikia aktorių vaidyba, suprasti visą šou verslo purviną pusę bei įdėmiai stebėti vieno nelaimingo ir vergovėje gyvenančio žmogaus, sergančio šizofrenija, pasaulį. Kadaise buvęs populiarus kino aktorius Riganas Tomsonas, visiems puikiai žinomas iš super didvyrio „Žmogaus paukščio“ vaidmens, žūtbūt nori atstatyti savo buvusią šlovę. Jis imasi populiaraus Brodvėjaus spektaklio, kurio sėkmė nulems jo tolimesnę karjeros raidą. Surinkęs puikią aktorių komandą, Riganas pradeda intensyvias repeticijas, kurių metu kiekvienas iš trupės dalyvių parodo tik savo aroganciją, norą išsiskirti bei tingumą. Tokie komandos veiksmai priverčia savo lyderį atskleisti jo neįprastas, užslėptas galias ir paversti jį į „Žmogų paukštį“. Filmo istorija ir tema taip pat įtraukia: kokia yra šių dienų popkultūra? Ar įmanoma joje išlikti? Ar visas popkultūros egzistavimas paremtas socialine medija? Ar verta kurti ką nors prasmingo, ar geriau pasiduoti pigiam ir greitam būdui išpopuliarėti? Filmas priverčia mus pasijusti lyg teatre ar, tiksliau, jo užkulisiuose, nes siužetas rutuliojasi lyg nesibaigiantis vienas kadras. Scenos trukdavo iki šešių minučių, kiekvienas netinkamas žvilgsnis ir galvos pasukimas galėjo nulemti scenos filmavimą iš pradžių, tad režisierius ir aktoriai buvo priversti padirbėti iš peties. Filmas buvo išbrauktas iš „Oskaro“ nominacijos už garso takelį, nes beveik visą filmą buvo girdėti tik būgnai. Kaip ir kiekviename Alejandro filme, didelis dėmesys skiriamas daiktų ir vietų detalumui, todėl ir šis darbas netampa išimtimi. Ypatingai vaizdingai apčiuopiamos scenos leidžia pajausti visą juostoje skleidžiamą teatro dvasią. Taip pat ir patys aktoriai pateikiami iš įdomių rakursų. Tai leido jiems dar geriau atskleisti savo personažų gilumą. Filme taip pat dominuoja ir vizualus grožis, kuris leidžia atsidurti visiškai kitame pasaulyje – teatro pasaulio užkulisiuose. Puikūs kostiumai, pritaikyti kiekvieno herojaus charakteriui pabrėžti, o kartu ir įmantriai panaudotos dekoracijos, leidžiančios pamatyti sceninį filmo grožį. Tai puiki kelionė į paslaptingą ir menininkams priklausantį pasaulį, kuris atveria durys ir eiliniam žiūrovui.

 1. Nakties klajūnas (Nightcrawler, 2014) – scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį. Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus. Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu. Įspūdingai atrodo ne tik juostos turinys bei puikiai parašytas scenarijus, bet dar ir stipriai atrodantys vaizdai, kuriuos puikiai puošia tamsi ir užburianti spalvų paletė. Oskaro laureatas, operatorius Robertas Elswitas pasidarbavo iš peties. Jis sugebėjo mus priartinti kaip įmanoma labiau prie to intriguojančio naktinio pasaulio. Kameros darbas tiksliai apčiuopia visas svarbias šio pasakojimo detales ir neleidžia atitraukt akių nuo prasmingų personažų dialogų, jų veiksmų ir žiauriai atrodančios išorės, pagražintos kraujyje besimaudančiais lavonais. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso takelį, kurį paruošė aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas. Yra filmai, kuriuose nemažas būrys aktorių sukelią pasitenkinimo ir nuostabos jausmą, tačiau būna ir tokie, kai juostoje pasirodo dešimtys žmonių, tačiau pagrindinio veikėjo charizma yra tokia didelė, jog visi jie tiesiog nustoja egzistuoti, nes peržiūros metu didžiausias dėmesys prikaustomas būtent prie vedančio aktoriaus pasirodymo. Šis yra būtent toks, kuriame vyksta vieno aktoriaus šou.

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI amžiaus aktorių vyrų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt