(c) KaunoZinios.lt archyvo nuotr.
Andrius Zalieska-Zala

– Domai, Dariau, o kur mes važiuojam?
– O koks Tau skirtumas…

Įsivaizduokite vieno pilko daugiaaukščio namo butą. To buto virtuvę, pilną įvairiausių rakandų. Pasodinkite joje tris draugus, duokite jiems gitarą, keisčiausių barškalų, šio bei to suvilgyti stygoms… Tada šitą vaizdą paimkite ir perkelkite ant mažytės scenos Povilo Stulgos lietuvių liaudies instrumentų muziejaus kieme. Ir gausite pirminį vaizdą to, ką trečią kartą šią vasarą padovanojo Senamiesčio žiogas ir jo svečiai – grupė „Dharmos Whalkatos“.

Teisingai, visiškai užpildę šį mažą, bet labai jaukų kiemelį ir pasigrožėję Ugnės Karaliūtės, Linos Odzevičiūtės, Astos Didžiokaitės bei Justės Šuminaitės grafikos darbų paroda, žiūrovai iš pradžių galėjo nesuprasti, ką prie scenos veikia mažas staliukas, o pačioje scenoje drabužių pakaba ir senutėlis radiatorius. Tačiau, pasirodžius Andriui Zalieskai, Domantui Razauskui ir Dariui Žvirbliui, tiesos ilgai laukti neteko: „Dainuosim ratu, kaip virtuvėje – tam čia tas staliukas. Įsivaizduokit seną rusišką dujinę. Štai – šalia šaldytuvas, radiatorius. Todėl mes dainuosim po dainą ratu, kad tai būtų virtuvinė seno gero susibūrimo vieta. Todėl nesijauskit koncerte – jauskitės virtuvėj.“

Šioje „virtuvėje“ apsilankę žiūrovai gavo tai, ko nelabai pamatysi eiliniame koncerte. Jau nekalbant apie pakartojimą. „Mes repetavom vieną kartą. Prieš pusantros valandos čia.“ – teigė muzikantai, todėl improvizacijos laisvė buvo begalinė – muzikos instrumentu tapo net scenoje stovinti drabužių kabykla. Šie trys iš pažiūros gana skirtingi žmonės – nebijantys traukti vienas kitą per dantį Andrius ir Domantas bei tylesniojo vaidmenį užėmęs Darius – nesusikūrė sau jokių rėmų: pokalbiai apie save ir kitus, žmones ir kultūrą ar ką tik nori, dainų komentarai, muzika, kuri net nesistengiama sutalpinti į kažkokį žanrą. O ir nereikia. Viskas tikra, kuriama čia ir dabar.

Neilgai trukus ant scenos atkeliavo pilna lapelių nedidelė žalia dėžutė, ant kurios užrašyta „Klausimai. Atsakymai“. Tačiau klausimų ten buvo mažai: „Pirmą kartą esu dainuojamosios poezijos koncerte. Jau dabar žinau, kad nepaskutinį. Ačiū!“, „Žinot, šitu savo pasirodymu nunešėt net Metallica.“. Daugybė komplimentų, prašymų pagroti dainas ir keletas klausimų – dėžutė beveik niekada nebuvo tuščia.

Taip, debesims išsisklaidžius, vakaro sutemoms besileidžiant ant Kauno senamiesčio, nenumaldomai artėjo ir viso to, kas čia dėjosi beveik tris valandas, pabaiga. Dariui pradėjus dainuoti: „Viso gero, mažas krokodiliuk…“, likę whalkatos lenkėsi žiūrovams, šypsojosi gausiai susirinkusiems fotografams. Pasibaigus dainai, žiūrovai akimirksniu atsistojo ir negailėjo gausių aplodismentų muzikantams.

Kaip dažnai nutinka, susirinkusieji nepaleido atlikėjų ir šie sugrįžę sugrojo dar vieną dainą. Turbūt nebūtų „II dalis“ pasibaigusi taip greit, jeigu ne laiko tėkmė – 22 valandą koncertas tiesiog privalėjo būti pabaigtas. Tad, vis dar stovintiems žiūrovams dar kartą apdovanojus atlikėjus gausiais aplodismentais ir šypsenomis, vis dar beskambant ką tik girdėtoms improvizacijoms, teko skirstytis išsinešant dalelę energijos ir tikrumo jausmo. Tikėkimės, neilgam…

Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: