Kaip greitai pralekia vasara, taip greitai pralekia ir dainuojamosios poezijos festivalis „Senamiesčio žiogas“. O atrodo, net dangus nenorėjo su tuo sutikti vis apraudodamas šią pabaigą. Tačiau tai vėl nesulaikė gausaus būrio žiūrovų. Kas užsiklojęs, kas tiesiog sugulęs ant pilką miesto asfaltą nusėdusių pledų, kas besislepiantis lietpaltyje ar po skėčiu, o kas su fotoaparatu rankose – kiekvienas nenorintis praleisti paskutinio šiais metais šio žanro koncerto po atviru dangumi rado, kaip geriausiai pasinerti į garsų pasaulį. Garsai rugsėjo 10-osios dienos vakarą visiškai pripildė Kauno Ryšių istorijos muziejaus kiemelį ir nepaliko nei vieno abejingo šiam įvykiui.
Koncerto pradžioje pirmą kartą per ketverius metus į sceną pakilo tie žmonės, kurie stengiasi, kad Kauną šildytų šio muzika, bet dažniausiai lieka „už kadro“. Darius Krasauskas, Giedrė Klimavičiūtė bei Judita Mackevičiūtė ir yra tie žmonės. Jie dėkojo festivalio draugams-rėmėjams, savanoriams ir visiems, be kurių Senamiesčio Žiogas negalėtų egzistuoti.
Tradiciškai po įžanginio žodžio scenoje pasirodė jauniausia renginio dalyvė Justina Kaminskaitė. Techniniai nesklandumai neleido merginai prarasti geros nuotaikos ir, išsprendus visas problemas, pianino garsai, eilės ir švelnus atlikėjos balsas pasklido ore. Nuoširdžiai atliktos dainos sugriovė visas sienas tarp merginos ir žiūrovų.
Šią jaunąją atlikėją scenoje pakeitė svečias iš tolimosios Portugalijos, „The Uniform Lounge“. Vaikinas mielai bendravo su publika, papasakojo apie dainas, bei bandė prabilti lietuviškai: „Su pergale and good luck tomorrow with USA.“ („Su pergale ir sėkmės rytoj su JAV rinktine.“ – red.) Supažindinęs žiūrovus su tradicišku portugališku muzikos stiliumi fadu bei pasidalinęs dar keliomis dainomis savo pasirodymą jis baigė tardamas „I‘m in love with Lithuania already“ („Aš jau įsimylėjau Lietuvą“ – red.).
Toliau koncertą tęsė naujas, tačiau kartu ir gerai žinomas projektas „Saulės broliai“. Tai jau ketvirtą vasarą Senamiesčio žioge pasirodantis Saulius Petreikis su broliu Donatu Petreikiu, bei Ignu Juzoku (kontrabosas) ir Gediminu Mačiulskiu (perkusija). Instrumentais iš viso pasaulio grojantis ir garsus kolekcionuojantis atlikėjas su visais muzikantais atvežė sielą gydančios muzikos, kuri šildė ir neleido vėl pravirkti dangui.
Pertraukos metu buvo puiki proga apžiūrėti fotomenininkų ir neretai koncertų fotografų Ugnės Karaliūtės, Dainiaus Ščiukos, Bertos Stubraitės Bocullo, Pijaus Vyčo ir Žygimanto Amelyno darbų paroda. Tai gana skirtingi fotografai, tačiau juos jungia vienas dalykas – noras fiksuoti akimirkas. Tad parodoje netrūko žanrų ir atlikimo technikos įvairovės.
Antrąją renginio dalį pradėjo Senamiesčio žiogo senbuvis, ne pirmą kartą pasirodantis būtent uždaromajame koncerte, aktorius bei režisierius Aidas Giniotis. Jo programoje vėl buvo ir gerai žinomų, ir mažai girdėtų dainų, tačiau stipri energetika, sklindanti nuo atlikėjo, prikaustė dėmesį ir vertė ploti į taktą.
O vakaro „vinimi“ tapo grupės „Stipriai kitaip“ pasirodymas. Charizmatiškieji Ainis Storpirštis, Vidas Bareikis bei Pranas Dapšauskas nepabijojo griauti dainuojamosios poezijos rėmų. Užvedančios dainos, foto aparato atėmimas, kaltinimai fotografams, taip ir nepabaigta istorija apie koncertą VDU salėje, dėmesys krepšinio pergalėms – visa tai nepaliko abejingų ir spaudė šypseną.
Taip sušilus širdims ir lūpose žaidžiant šypsenoms, netruko ateiti ir šio, paskutinio šį sezoną, koncerto pabaiga. Nakties sutemoms visiškai apgaubus Kauno senamiesčio gatves Žiogas nuliuoksėjo slėptis nuo rudens darganų bei žiemos šalčių. Tačiau tai nereiškia, kad jis negali pakviesti pasisvečiuoti ir šaltuoju metų laiku – šis Žiogas nenuspėjamas. Tad belieka laukti ir dairytis, kada jis vėl netikėtai pasirodys vienoje ar kitoje Senamiesčio vietoje.