Filmo "The Gentlemen" kadras

Britų kriminalinis kinas turi savas tradicijas. Juk ne šiaip sau agentas džentelmenas 007 Džeimsas Bondas gimė Didžiojoje Britanijoje ir užkariavo visą likusį pasaulį.

Savitos buvo ir „auksinių laikų“ klasikinės britų komedijos, kuriose išgarsėję aktoriai (Peteris Sellersas, Alecas Guinnessas ir kiti) vėliau buvo mielai kviečiami į Holivudą.

Dabar jau naujos kartos britų režisieriai (Guy‘us Ritchie, Danny Boyle‘as ir kt.) vysto naujas kriminalinio kino formas, kurios patinka ir žiūrovams, ir kritikams.

Primename 10 filmų, kuriuos būtina pamatyti jei jus domina britų kriminalinis kinas

10. „DŽENTELMENAI“ (The Gentlemen, 2020)

Iti šaunus režisieriaus Guy‘aus Ritchie filmas. Galima Guy‘ų Ritchie lyginti ir su patyrusiu žonglieriumi, įsigudrinančiu vienu metu sumaniai žongliruoti reikšmingomis detalėmis ir manipuliuoti begale personažų, sudarančių vienos kriminalinės teritorijos labai margą „fauną“, kurioje tai pasirodo, tai pradingsta Londono banditai, rusų oligarchai, britų piliečiais tapę kinai, Amerikos žydai, lordai ir prastuomenės atstovai (mylimiausi režisieriaus kokniai,  dialektu kalbėjo net Šerlokas Holmsas su daktaru Vatsonu). Ir tai dar toli gražu ne pilnas ekscentriškų veikėjų sąrašas.

Veiksmo vieta – vėl Londonas, kuriame savo orbitom dažnai susidurdami skrieja įvairaus plauko marginalai, o talentingas Oksfordo absolventas amerikietis Mikis Pirsonas (visą filmą galima laikyti aktoriaus Matthew McConaughey‘io benefisu) čia sugebėjo sukurti tikrą marihuanos imperiją.

Mikio sėkmės paslaptis – protingai vystyta strategija ir įžūlumas, sprendžiant netikėtai iškilusias problemas. Jis įsigudrino marihuanos plantacijas įsirengti bunkerių požemiuose, o patikimą „stogą“ rado… aristokratams priklausančiose valdose.

Natūralu, kad sėkmingas verslas gundo daugybę tiek menkesnių, tiek ir stambesnių kriminalinio pasaulio veikėjų. Tačiau nuovokus, atsargus ir ryžtingas Mikis žino, kaip išvengti problemų. Tiksliau, žinojo iki šiol.

Kad ir kaip gerai seksi, Mikis nepraranda sveiko proto ir nepamiršta svarbios kriminalinio verslo taisyklės – reikia pasitraukti anksčiau, negu aplinkybės prispirs taip, kad sausam ištrūkti nepavyks. Mikis jau brandina atsitraukimo planą, o vos tik užuominos apie tai pasklinda, tuoj pat atsiranda norinčių pasišildyti svetimos sėkmės spinduliuose.

Mikiui priklausantį kvaišalų verslą užsimojo nupirkti net kažkokie Oklahomos nusikaltėliai, vadovaujami žiauriojo „Sausaakio“ (Henry Goldingas). Tačiau geras biznis nepigiai kainuoja. Todėl reikia žūtbūt numušti kainą. O tai banditai tikrai moka daryti. Čia jau visos priemonės geros – reketas, apgulė, šantažas, grasinimai ir kitokios teroro formos. Todėl Mikiui su artimiausiais pagalbininkais tenka ginti savo tvirtovę, interesus ir gyvybę. Bet bandoma konfliktus spręsti ir taikiai, pasitelkus ištikimo Mikio parankinio Rėjaus (Charlie‘is Hunnamas) sugebėjimais.

Tuo tarpu, pajutę kraują, į ringą žengia ir kiti nusikalstamo pasaulio veikėjai. Žingsnis po žingsnio, veiksmas po veiksmo, Londone užverda tikras nesusipratimų, smurto, apgavysčių bei absurdo pragaras.

Tolimesnių siužetų peripetijų atskleisti nevalia, tik galiu informuoti, kad netikėtų posūkių, apgaulingų atomazgų ir kitokių siurprizų filme bus tikrai per akis.

Kartais sekti visas peripetijas yra sunku dar ir todėl, kad kai kurie svarbūs įvykiai atgyja ne tiesiogiai, o yra pasakojami apsukraus bulvarinio reporterio Flečerio: jį suvaidino sunkiai atpažįstamas Hugh Grantas. Nelengva atpažinti ir smarkiai išvaizdą pakeitusį Coliną Farrellą. O Charlie Hunnamas (anksčiau suvaidinęs legendinį karalių Artūrą) čia atrodo tarsi iš madingų katalogų nužengęs elegantiškumo įsikūnijimas, nežinia kokių likimo užgaidų nublokštas į kriminalinę kloaką: sceną, kurioje jis bėga Londono gatvėmis skambant devyniasdešimtųjų hitui „Shimmy Shimmy Ya“, galime vadinti geru muzikiniu klipu. Stebėtis tuo nereikia, juk karjerą kine Guy‘us Ritchie pradėjo kaip reklaminių klipų kūrėjas. O talento, kaip sakoma, nei pragersi, nei pamesi… (G.J.)

9. „PURVAS“ (Filth, 2013)

Režisierius Jon S. Bairdas – žmogus, kuris įrodo, kad dirbti reikia pamažu ir atsakingai. Padaręs net penkerių metų pertrauką ir sugrįžęs į ekranus jis taip maloniai kokčiai stebina, kad net saldžiai šlykštu. Filmas toks stulbinančiai nepriekaištingas, kad neprailgsta nei viena jo minutė, o jam pasibaigus norisi dar.

Škotija. Korumpuotas, susitepęs kiek tik įmanoma policininkas Briusas vegetuoja savo kasdienybėje. Vegetacija vyksta intensyviai ir atrodo, kad jis pats yra toli už įstatymo ribų. Vis tik šis Škotijos kirminas turi tikslą, kurio siekia bet kokia kaina – jis trokšta paaukštinimo. Supuvęs policininkas gauna progą pademonstruoti savo talentą ir pakilti pareigose….

„Purvas“ pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą, kuri šiaip jau nepasižymi niekuo ypatingu ir nėra iš tų, kurią perskaičius norisi pasidėti į lentyną nelygu trofėjų. Labai maloniai stebėtina, kad režisierius sugebėjo išspausti iš jos daugiau negu tikėtasi.

„Purvas“ esti toks netikėtai intymus ir viešas vienu metu, kad norisi jį iškelti, kaip pavyzdį taip besistengiantiems lietuvių režisieriams. Iš šio kūrinio pasimokyti tikrai yra ko, o visų pirma – subtilumo. Nors filmas slegiantis ir gniuždantis, pati istorija labiau linksmina nei liūdina. Subtilus humoras, subtilus pamišimas ir nukvaišimas daro visą kūrinį subtiliu, o ne tuo šaudančiu ir gaudančiu, rėkiančiu ir klykiančiu vaizdu.

Paskaičius filmo aprašymą tikimąsi kažko panašaus į „Blogąjį leitenantą“ su Nicol‘u Cag‘u. Tačiau, kaip maloniai nustembama filmo eigoje, pamačius, kad ši istorija esti kur kas subtilesnė ir daug labiau įtraukianti. Malonu stebėti viską. Net tai, kas mažumėlę graužia akis. Graužatis filme tokia natūrali, kad nesinori nusisukti, o tik prilipinti savo akis dar arčiau ekrano.

Tokioje pamazgų duobėje filmo režisierius sugeba iškelti ir socialines, psichologines problemas. Purvas jaučiasi visame filme, tačiau tuo pačiu metu parodoma ir kas yra „švara“. Žiūrint į šį visuomenės puvėką, kažkodėl norisi tikėti gėriu ir grožiu. Štai kuo šis filmas kelioliką didelių žingsnių pranašesnis už tėvynainių kūrybą. (R.Č.)

8. „REIKALAI BRIUGĖJE“ (In Bruges, 2008)

Jausdami žemiškojo kelio pabaigą žmonės kartais patraukia ten, kur apsilankyti svajojo visą gyvenimą. Vieni keliauja į Meką, kiti į Paryžių arba Veneciją. O trims naujo filmo personažams galutine ašarų pakalnės stotele tapo Briugė – nuostabaus grožio miestas Belgijoje.

Šiame mieste kadaise saugų prieglobstį rado du iš savo šalies ištremti britų monarchai. Dabar į Briugę iš Londono priversti pasprukti du samdomi žudikai. Vykdydamas kriminalinį užsakymą jaunas vyrukas Rėjus (aktorius Colinas Farrellas) nužudė ne tik myriop pasmerktą kunigą, bet ir atsitiktinai po ranka pasipainiojusį berniuką. Nepatenkintas tokia baigtimi bosas liepė susimovusiam žudikui kurį laiką dingti iš akiračio ir atsitokėti nuo šoko ramioje užsienio aplinkoje. O kad karštakošis dar ko nors neprognozuojamo neiškrėstų, kartu su juo į Belgiją keliauja į kriminalinį verslą Rėjų atvedęs jo vyresnis kolega Kenas (aktorius Brendanas Gleesonas).

Jau pirmieji filmo vaizdai įveda mus į viduramžių atmosferą. Atrodo, kad Briugėje laikas sustojo prieš keletą šimtmečių. Aštrūs Renesanso bažnyčių bokštai raižo dangų, o namai ir aikštės atrodo kaip Piterio Breigelio paveiksluose, tapytuose dar šešioliktame šimtmetyje. Ne miestas, o tikras tapybos muziejus po atviru dangumi. Tik Rėjui visos tos grožybės nerūpi. Kol jo partneris džiaugiasi galimybe aplankyti muziejus ir kitas įžymybes, gyvenimo džiaugsmą visai praradęs ir žiaurios depresijos apsėstas Rėjus galvoja tik apie savižudybę. Pagrindiniai filmo konfliktai, nužymėti filmo ekspozicijoje, intriguoja iš karto, o komplikuota tolesnių įvykių pynė ves siužetą į antikine lemtimi nužymėtą finalą. Staigmenų šiame kelyje bus daug.

„Reikalus Briugėje“ sukūrė Martinas McDonaghas. Tai vienas garsiausių naujosios kartos dramaturgų (gim. 1970-aisiais), dukart apdovanotas prestižine Laurence‘o Olivier premija gimtojoje Anglijoje ir nominuotas prestižiškiausioms teatrinio pasaulio premijoms už pastatymus Brodvėjuje. Įdomu, kad pirmąsias pjeses šis airių dramaturgas parašė tuomet, kai gyveno iš bedarbio pašalpos.

Nors M.McDonaghas dabar yra vienas labiausiai statomų teatro dramaturgų, mintys kurti filmus nedavė jam ramybę po to, kai jis pamatė Q.Tarantino „Bulvarinį skaitalą“, įnešusį šviežio gaivalo į tradicinį amerikietišką gangsterinį kiną ir visiškai sujaukusį seniai nusistovėjusias šio žanro taisykles.

Kai tik atsirado galimybė debiutuoti kine, M.McDonaghas ja pasinaudojo ir sukūrė pusvalandžio trukmės juodą ir kruviną airišką kriminalinę komediją „Šešios kulkos“ (2004 m.), o pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė daug kartų gangsterius britų ir airių filmuose vaidinusį B.Gleesoną, kuris dėl kino iškeitė mokytojo profesiją. „Reikaluose Briugėje“ jis persikūnijo į tikrą kriminalinio pasaulio filosofą. Jo Kenui kelių dienų atsitiktinės „atostogos“ tampa rimtu postūmiu revizuoti visą ligšiolinį savo gyvenimą ir padaryti rimtas išvadas. Blaškydamasis tarp įsipareigojimų savo šefui ir tėviškos simpatijos ant savižudybės ribos atsidūrusiam partneriui, Kenas visgi apsisprendžia išpirkti savo kaltes labai kilniu būdu. (G.J.)

Žiūrint šį Guy‘aus Ritchie filmą atrodo, kad populiarusis Bradas Pittas į „Vagišių“ filmavimo aikštelę nužengė tiesiai iš „Kovos klubo“ ir tęsia pagrindinę Davido Fincherio filmo temą. Aktorius vėl įtaigiai vaidina profesionalų mušeiką Maiką O’Nilą, boksininkų tarpe vadinamą tiesiog “Vienu smūgiu”, nes jis paprastai priešininką ant ringo grindų paguldo dar pirmajame raunde.

Bet šį neįveikiamo stipruolio įvaizdį papildo visai netikėtos kai kurios jo charakterio ypatybės: jis tiki Dievą (nebūtų airis !), daug geria (matyt, anksti pamėgo garsųjį škotišką viskį), be perstojo rūko (tai daro net per pertraukėles varžybų metu) ir margina savo raumeningą kūną visokiausiomis tatuiruotėmis (garbingiausioje jo kūno vietoje puikuojasi dainininkės Madonos (!) portretas.

Tačiau šį tikrai originalų dar vieno “kovos klubo” smogiką negailestingai išnaudoja bokso varžybų organizatoriai Turkas (Jasonas Stathamas) ir Tonis (Vinnie Jonesas), kuriuos savo ruožtu lyg marionetes už virvučių tampo gangsteris Briktopas (Alanas Fordas). Pradžioje jis liepia Maikui dalyvauti aukščiausio lygio nelegalaus bokso kovoje, o po to įsako Turkui, kad jo globotinis pasiduotų ir ketvirtajame raunde leistų save “pribaigti”.

Neįvykdyti šios sąlygos praktiškai neįmanoma, nes būtent už tokį rezultatą totalizatoriuje jau pastatyta krūva pinigų. Nepaklusti įsakymui tolygu pasmerkti save žiauriai mirčiai. Tačiau “Vagišių” autoriai nepasitenkina vien šių dramatiškų rungtynių peripetijomis. Lemiamą vakarą pogrindiniame klube atsidurs dar keli painaus trilerio herojai, kuriuos labiau už boksą domina vieno žydų rabino deimantų kolekcija. Ją kartu su savo sėbrais nori pasisavinti smarkuolis Frenkas, pramintas Keturpirščiu (Benicio Del Toro) ir dirbantis įtakingam žydų mafijozui.

Bet apie brangenybes sužino ir rusų mafijos vadas Borisas (Rade Serbedzija), kuris pasamdo tris juodaodžius žudikus atlikti visą “purviną” darbą. Žodžiu, visas šis reikalas baigiasi dideliais nesusipratimais, o pagrindiniai rizikingų akcijų dalyviai įklimpsta į tikrą mėšlą. (G.J.)

Sunku teigti, kad “Pašėlęs Maksas: Įtūžio Kelias” kažkuo tai nuviliantis, bet buvo nedidelis dilgtelėjimas, kai tapo aišku, jog nors didysis Tomas Hardis vaidina pagrindinį vaidmenį, tai nevisai jo vieno filmas. Tačiau tuo negalima skųstis kalbant apie “Legendą”. Briano Helgelando filme apie tikro gyvenimo gangsterius Redžį ir Ronį Krėjus –Hardis vaidina juos abu.

Kai atrodė, jog Hardis pasiekė savo universalumo ribas, jis paneigia tai dar kartą savo nuostabiu pasirodymu legendiniais Krėjų dvynukais gangsteriais, kurių viešpatavo 1960 metais Londone. Vienas Krėjų ilgametis bendradarbis, smogikas vardu Fredis “Brown Bred Fredas” Foremanas buvo absoliučiai priblokštas, kai pamatė britų aktorių vaidinantį Ronį. Niekas kitas kaip legendinis boksininkas Fredis Roachas buvo paprašytas padėti Hardį paruošti jo brolių vaidmenims – iš kurių abu turėjo mėgėjiškus boksavimosi pagrindus – jis buvo toks nustebęs žvaigždės įgūdžiais, kad pasakė žurnalistams, jog “jis galėtų iš tiesų įžengti į ringą.

Istorija sukasi aplink tai, kaip broliai atsikratė konkurentais ir patraukė Amerikos sindikatų dėmesį. Šie pasiūlė praplėsti verslą globaliu mastu ir paversti juos labiau teisėtais. Sunku įsivaizduoti, kaip visa tai galėtų įvykti be Hardžio, kuris itin įtikinamai įkūnija legendinį duetą. Būdamas Redžiu, jis yra nepriekaištingų manierų lipšnus operatorius, kuris supranta viešųjų ryšių svarbą, bet vis tiek ginčus sprendžia kumsčiais – arba paleisdamas savo plaktuku apsiginklavusį psichiškai nesveiką brolį.

Būdamas Roniu jis yra stebėtinai iškalbingas banditas, kuris teigia, jog – žmonės neturėtų nekęsti savęs – ir tada jis pagrindžia savo principus atvirai pripažindamas, kad yra gėjus ir nusikaltėlis. Kai abu Krėjai yra tame pačiame kambaryje, gaubiantys vienas kitą broliškos meilės ir gilios neapykantos mišiniu, “Legenda” yra tokia pat nepamirštama, kokia ir turi būti.

5. „LOK, STAUK ARBA ŠAUK“ (Lock, Stock and Two Smoking Barrels, 1998)

Tai pirmasis Guy’aus Ritchie vaidybinius filmas, kuriuo jaunas režisieriaus tarsi uraganas įsiveržė į kriminalinio kino pasaulį. Kriminalinis siužetas buvo ir jo trumpametražiame debiutiniame filme „Kietas reikalas“ (The Hard Case, 1995), iš kurio vėliau išsiplėtojo „Lok, stauk arba šauk“. Dainininkui Stingui dvidešimt minučių trunkantis „Kietas reikalas“ taip patiko, kad jis nedvejodamas sutiko filme „Lok, stauk arba šauk“ suvaidinti jauno bandito Edžio tėvą Džejų Di.

Beje, Stingas kine nebuvo naujokas. Anksčiau jis vaidino net ir didelius vaidmenis tokiuose filmuose, kaip „Nuotaka“ (The Bride, 1985), „Audringas pirmadienis“ (Stormy Monday, 1988) ar „Kopa“ (Dune, 1984, rež. Davidas Lynchas).

Apie „Kietą reikalą“ Stingas pasakė: „Buvau sužavėtas Guy‘aus energetikos. Man patinka kaip jis vaizduoja smurtą. Man nepatinka nepagrįstas žiaurumas. Manau, kad įdomiau būna tada, kai smurtas yra greičiau numanomas, negu tada, kai atvirai rodomas ekrane“.

O pats režisierius, komentuodamas „Lok, stauk arba šauk“ aiškino, kuo jo pasirinktas metodas skiriasi nuo holivudinio: „Kurdamas šį filmą stengiausi, kad jis būtų ir tikroviškas, ir tuo pat metu juokingas. Mačiau, kaip kiti bando daryti kažką panašaus, bet jų filmai būdavo pernelyg natūralistiniai arba kraujas tiško į visas puses. Aš suprantu, kad smurtas kine neišvengiamas, bet nenoriu kad viskas skęstų kraujyje. Palyginus su holivudiniais blokbasteriais mes stengiamės vengti akivaizdžių žiaurumo vaizdavimų“.

Pirmoji „Lok, stauk arba šauk“ scena buvo nufilmuota 1997 m. spalio šeštąją bokso salėje „Repton“, kurioje Edis pralošia visus savo pinigus. Vėliau filmavimo aikštelėmis po atviru stogu tapo Londono rajonas Ist Endas ir liūdną reputaciją nuo senų laikų turintis Sohas. Dizaineriai labai pasistengė, kad niūrūs skersgatviai, neoninės reklamos, mažos parduotuvėlės, apiplyšę reklaminiai plakatai ant sienų sukurtų ypatingą režisieriaus vaizduotės pagimdytą atmosferą.

Keturi draugai – Tomas (Jasonas Flemyngas), „Muilas“ (Dexteris Fletcheris), „Bekonas“ (Jasonas Stathamas), ir Edis (Nickas Moranas) ilgai taupė pinigus, kol surinko kiekvienas po 25 tūkstančius svarų. Kai sudėjo visas santaupas į krūvą, gavosi apvali šimto tūkstančių sumelė. Ir tada bičiuliai nusprendė vienu mostu padvigubinti šį banką. Paprasčiau kalbant, nutarė sulošti iš visų pinigų kortomis. Tačiau rimtai nepamąstė apie pasekmes. Ir, kaip sakoma, “liko ant ledo”, nes juos paprasčiausiai apmovė patyrę sukčiai.

Nevykėliai kortuotojai ne tik prasilošė, bet ir liko aferistams skolingi dar pusę milijono. Skolas reikia gražinti per savaitę. Jei pinigai laiku nebus sumokėti, gaujos vadas Haris, pramintas Kirviu (P.H. Moriarty), žadėjo kasdien vienam skolininkui nukirsti po pirštą.

P.S. „Bekoną“ suvaidinusiam Jasonui Stathamui tai buvo debiutas kine Režisierius jį pastebėjo džinsų „Levi‘s“ reklamoje.

4. „TRAUKINIŲ ŽYMĖJIMAS“ (Trainspotting, 1996)

1996-aisiais tarsi uraganas į pasaulio ekranus įsiveržęs jauno britų kino režisieriaus Danny Boyle‘o chuliganiškas filmas „Trainspotting“ (mūsų platintojų pavadintas „Traukinių žymėjimu“, įtvirtino naują kvaišalus reiškiantį terminą „rūgštis“, o knygos, pagal kurią filmas, autorius Irvine‘as Welshas buvo pavadintas „Cheminės kartos dainiumi“.

Jaunimo maištas – amžina žmonijos tema. Jos, turbūt, neišvengė nė vienas iš pavojingo jaunystės laikotarpio išsikapstęs žmogus. Tik vieniems paauglystės maištas būna susijęs tik su J. Kerouako ar J. Salingerio herojų iššūkiais, o kitus priverčia nepasitenkinti vien tokiu teoriniu protestu.

Būtent pastarieji pridaro daugiausia bėdų aplinkiniams ir patiems sau. Ypač tada, kai pykčio sugniaužtuose kumščiuose atsiranda švirkštai su pirmosiomis svaigalų dozėmis.

Narkomanijos tema kine ilgai buvo tabu, kol šios problemos tapo nebeįmanoma ignoruoti. Iš pradžių atsargiai, o vėliau vis drąsiau šį tarp žmonių paplitusį blogį ėmė nagrinėti ir filmų kūrėjai. Įsidrąsinę kai kurie jų elgiasi visai ne kaip narkotikų prevencijos instruktoriai, bet pateikia smagų iš koto verčiančių vizijų atrakcioną.

Panašiai elgėsi ir „Traukinių žymėjimo“ autoriai, su sveiko ciniško humoro dozėmis pavaizdavę grupę maištaujančių jaunų Edinburgo škotų, kurie pradeda vartoti heroiną, kad atsikratytų banalios kasdienybės naštos ir pakiltų į narkotinio svaigulio dausas.

Jaunas edinburgietis Markas Rentonas (akt. Ewanas McGregoras), pramintas „išnuomojamu vaikinu“ (Rent-boy), pajuto norą ištrūkti iš užburto „rūgštinės“ aplinkos rato, net kuriam laikui iš gimtojo Edinburgo pabėgo į Londoną. Bet trys užkietėję jo draugeliai – Danielis („Kauptukas“), Saimonas („Ligonis“) ir Frensis („Frankas“) – sugražina paklydėlį draugą į visiems įprastą terpę.

Kai kurias šio filmo scenas neįmanoma žiūrėti nesikvatojant, o sceną „Šlykščiausias Škotijos tualetas“ (Worst Toilet in Scotland) geriau nežiūrėti, jei prieš tai skaniai ir sočiai pavalgėte.

Nenuostabu, kad juodo humoro kupinas filmas tapo tikru XX a. pabaigos himnu jaunimui, neįsivaizduojančiam savo gyvenimo be narkotinio siautulio. Todėl mintis sukurti tęsinį ilgai nedavė ramybės kūrėjams. Įpareigojo ir gražūs finansiniai rodikliai – kuklaus biudžeto filmas atnešė dvidešimt kartų didesnį pelną. Buvo ir dar viena priežastis – noras pažiūrėti, kuo gi baigėsi beprotiški kvailos jaunystės pokštai, galintys atvesti tik į aklavietę ir mirtį, jei nebus noro stabtelėti ir neužteks jėgų kapstytis iš gilios duobės aukštyn.

Matėme ir kultinio filmo tęsinį „Traukinių žymėjimas 2“ (2017 m.) su mažai pasikeitusia aktorių komanda. Filmas pratęsia dvidešimties metų senumo draugelių nuotykius.

Sugrįžimas į savo praeitį visada gimdo liūdesį. Ne taip paprasta, kaip sako vienas herojus, būti turistu savo paties jaunystės pasaulyje. Nes tada supranti, kad už viską gyvenime tenka sumokėti. Dažniausiai kvailai praleista jaunyste. (G.J.)

3. „ROKENROLA“ (RocknRolla, 2009)

Rokenrolos“ premjerą ilgai lydėjo žiniasklaidoje su pasimėgavimu komentuojami pranešimai apie roko žvaigždės Madonnos ir jos vyro kino režisieriaus Guy‘aus Ritchie skyrybas. Pradžioje atrodė, kad tai dar viena būsimojo filmo reklaminė akcija. Bet pasirodė, kad šį kartą kinas ir asmeninis gyvenimas susieti kur kas sudėtingesniais ryšiais.

Po vedybų su Madonna režisierius G. Ritchie padarė žmonai vestuvinę dovanėlę ir specialiai jai sukūrė melodramą „Nublokšti“ (2002 m.). bet tuoj pat tapo aišku, kad melodrama – ne G. Ritchio stichija. Jam kur kas geriau sekasi kriminaliniai veiksmo trileriai. Čia vyrukas jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Neveltui jo filmai „Lok, stauk arba šauk“ (1998 m.) ir „Vagišiai“ (2000 m.) jau laikomi modernia šio žanro klasika. Kur kas prastesnis buvo jo „Revolveris“ (2005 m.), kuriame įprastas kriminalines schemas režisierius ėmė jungti su intelektualiais galvosūkiais. Deja, rizikingas eksperimentas nepasiteisino, o G.Ritchie pasimokė iš savo klaidų, kurių „Rokenroloje“ jis jau nebekartoja. Tik iš „Revolverio“ perimta šachmatinė idėja transformuojama į sudėtingą kombinaciją, pilną apgaulingų ėjimų ir sunkiai nuspėjamų siužeto posūkių.

Jau pirmieji „Rokenrolos“ kadrai ironišku užkadriniu komentaru, ritmingais muzikos garsais ir populiarių grafinių romanų stilistika pateikta užsklanda žada mums ekspresyvų kriminalinį komiksą, ir šių pradinių lūkesčių nenuvilia. Esminė šio filmo mintis nuskamba labai anksti: „Nusikaltėlių pasaulyje dažnai atsitinka sutapimai. Kai kurie jų baigiasi rimtomis problemomis“.

Rimtomis problemomis pakvimpa nuo pirmųjų kadrų, kai visą veiksmą komentuojantis balsas supažindina žiūrovus su pagrindiniais herojais. Jų charakteristikos taiklios ir negailestingos. Nes šiuolaikiniame Londono kriminaliniame pasaulyje nėra vietos šiltoms žmogiškoms emocijoms.

Kietai suręsto kriminalinio trilerio siužetas įgauna pagreitį, kai bosų bosas Lenis Koulas (akt. Tomas Wilkinsonas) – žiaurus, grubus ir klastingas nusikalstamo pasaulio valdovas, pasiryžo „išdurti“ rusą milijardierių Jurijų, futbolo komandos savininką.

Galima tik įsivaizduoti, su kokiu neslepiamu džiugesiu rusai žiūrovai šį išgalvotą personažą tapatino su realiu Čiukotkos gubernatoriumi Romanu Abramovičiumi, seniai gyvenančiu Londone ir efektingai švaistančiu savo nesunkiai sukrautą fantastišką kapitalą.

Tolimesnių filmo peripetijų atskleisti tikrai negalima. Tegu žiūrovas pats paklaidžioja po pogrindines landynes, pasimėgauja kriminalinių kombinacijų teikiamais malonumais ir pasuka galvą, mėgindamas atspėti vieną šaradą po kitos. Nuobodu tikrai nebus. Nes kiekvieną žingsnį lydės nebanalūs veiksmo posūkiai, subtili ironija ir puikus rokenrolinis muzikos takelis. (G.J.)

2. „SLUOKSNIUOTAS PYRAGAS“ (Layer Cake, 2004)

Džeimsio Bondo šlovės dar neparagavęs aktorius Danielis Craigas pirmaisiais XXI a. metais ieškojo savo vietos po Holivudo saule ir išbandė jėgas skirtinguose žanruose – veiksmo kine „Kapų plėšikė Lara Kroft“), romantinėje dramoje („Motina“), biografinėje dramoje apie poetę Silviją Plat („Silvijoje“ vaidino jos mylimąjį taip pat poetą Edvardą Hjuzą).

Tuo metu jis pasirodė ir dvejose kriminalinėse dramose: filme „Kelias į pražūtį“ (Road to Perdition, 2002, rež. Samas Mendesas) suvaidino žiaurų Čikagos mafijos boso sūnų psichopatą Konorą Runį.

O „Sluoksniuoto pyrago“ (rež. Matthew Vaughnas) veiksmas plėtojasi ne didžiosios ekonomijos depresijos laikais Amerikoje, bet dabartiniame Londone. Šį kartą Danielis Craigas vaidina čia gyvenantį nusikaltėlį, besiverčiantį kokaino prekyba ir norintis pasitraukti iš narkotikų verslo. Filme jo personažas nevadinamas jokiu vardu, o titruose pažymėtas kaip „XXXX“.

Filmo pavadinimas su kulinarija niekaip nesusijęs, o tik nurodo konkretų socialinį sluoksnį britų nusikalstamame pasaulyje.

Nors XXXX prekiauja kvaišalais, jis nekenčia smurto ir stengiasi savo darbą atlikti rūpestingai bei profesionaliai, kaip rimtas verslininkas. Pagrindiniai jo bendražygiai yra jo partneris Mortis bei airių gangsteris Genas, kuris yra jo ryšininkas su mafijos bosu Džimiu Praisu.

Tarsi nujausdamas, kad XXXX pasiruošęs pasitraukti iš nusikalstamo gyvenimo, Džimis iškviečia vyruką į susitikimą ir duoda jam dvi naujas užduotis.

Pirmiausia reikia surasti kažkur pabėgusią nuo narkotikų priklausomą vieno iš Praiso bendražygių dukrą Čarlę.

Antroji užduotis – pakontroliuoti rimtą sandėrį – milijono ekstazio tablečių pirkimą iš „kunigaikščio“, pasitikėjimo nekeliančio žemo lygio nusikaltėlio, neseniai grįžusio į Londoną iš Amsterdamo kartu su savo mergina.

Netrukus paaiškėja, kad tabletes pavogtos iš serbų karo nusikaltėlių gaujos, o tai, žinoma, nežada jokių šviesių perspektyvų. Kerštingi serbai atsiunčia žudiką Draganą, kad jis atgautų tabletes ir nubaustų vagis. Taip taikiniu tampa ir XXXX.

Nors „Sluoksniuotas pyragas“ yra pirmas savarankiškai režisieriaus Matthew Vaughno sukurtas filmas (anksčiau jis buvo G. Ritchie‘io kūrinių prodiuseris), jį smarkiai kritikuoti nėra už ką – aktoriai savo vaidmenis „atidirba“ netausodami jėgų, o fabulos vingiai valdomi patyrusia ranka, metodiškai atskiriant nuo bendro „pyrago“ atskirus sluoksnius. Viskas daroma tvirtai, profesionaliai ir efektingai. (G.J.)

1. „RYTIETIŠKI PAŽADAI“ (Eastern Promises, 2007)

Prieš gerą savaitę prancūzų kino aktorius Vincent‘as Casselis leidiniui „The Independent“ paskelbė, kad režisierius Davidas Cronenbergas turi puikų „Rytietiškų pažadų“ tęsinio scenarijų ir išreiškė viltį, kad toks filmas bus sukurtas.

O kol taip atsitiks, galime prisiminti jau seniai pripažintą šio režisieriaus filmą, pasaulio ekranuose pasirodžiusį 2007-aisiais.

Rytietiški pažadai“ tarsi pratęsia ankstesnį D. Cronenbergo darbą „Smurto istorija“, kuriame pagrindinį vaidmenį taip pat suvaidino Viggo Mortensenas.

Iš tikrųjų, „Rytietiški pažadai“ – dar viena smurto istorija, tik veiksmas rutuliuojasi ne Amerikoje, o dabartiniame Londone. Veiksmo vieta, tikriausiai, pasirinkta ne atsitiktinai. Dabar Didžiosios Britanijos sostinėje gyvena keli šimtai tūkstančių rusų, čia atsikraustę po jų šalyje įvykusios „didžiosios kriminalinės revoliucijos“ (taip rusų režisierius Stanislavas Govoruchinas praminė Boriso Jelcino valdymo laikotarpį). Ir panašu, kad ne visi rusai svečioje šalyje dirba tik tai, ką leidžia vietiniai įstatymai.

Tačiau pogrindyje veikiantis rusų kriminalinis gaivalas, jei tikėsime D. Cronenbergo filmu, Didžiosios Britanijos sostinėje jaučiasi saugiai ir užtikrintai.

Danų kilmės aktoriaus Viggo Mortenseno vaidinamas Nikolajus patiria sudėtingą metamorfozę, kai susipažįsta su ruse akušere Ana. Kai Kalėdų išvakarėse gimdydama mirė jauna rusaitė, tarp jos daiktų Ana randa dienoraštį ir ryžtasi surasti velionės paauglės šeimą. Painūs pėdsakai ir atveda merginą į rusų mafijos irštvą. O jai padėti norintis psichopatas Nikolajus net ryžtasi nusižengti nerašytoms kriminalinio pasaulio taisyklėms.

Norėdamas kuo labiau įsijausti į rusų gangsterio kailį ir geriau pažinti paslaptingą slavišką sielą, V. Mortensenas ilgokai inkognito keliavo per Rusiją, aplankė ir Sankt Peterburgą, ir mažus provincijos miestelius prie Uralo.

Aktoriaus populiarumas leido jam gauti leidimą pabendrauti rusiškuose kalėjimuose su užkietėjusiais recidyvistais, iš kurių jis sužinojo daug įdomaus apie rusų nusikaltėlių tradicijas ir tatuiruočių simboliką. Gal todėl rusiškai keiktis pramokęs ir net 43 tatuiruotėmis pasipuošęs V. Mortenseno Nikolajus filme tikrai panašus į rusą. Kaip ir jo kolega prancūzų aktorius Vincent‘as Casselis, vaidinantis cinišką rusų banditą Kirilą. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Raminta Česnaitė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: