Filmo "Murder on the Orient Express" kadras7

Pasaulinis kinas su traukiniais susijęs nuo pačių pirmųjų seansų. Visiems žinoma, kad viename pirmųjų brolių Lumiere‘ų filme buvo parodytas iš kadro gilumos į pirmąjį planą link kameros judantis traukinys, ir šis vaizdas salėje sukėlė tikrą paniką. Įspūdis, kad po kelių akimirkų traukinys sutraiškys pirmose eilėse sėdinčius žiūrovus buvo toks stiprus, kad vieni žiūrovai puolė bėgti prie išėjimo durų, o kiti sėdėjo iš baimės bijodami net krustelėti.

Ko gero visą Prancūzijos (ir ne tik jos) kino istoriją galima papasakoti vien cituojant legendinius filmus, kurių veiksmas tiesiogiai susijęs su geležinkelio bėgiais. Ir šiuose filmuose traukinys yra ne vien greita transporto priemonė. Kur kas dažniau filmų dėka traukinys suvokiamas platesniuose kontekstuose – kaip gyvenimo, svajonių, progreso ir, žinoma, galingos grėsmės simbolis. (G,J.)

Primename 10 naujų ir senesnių filmų, kuriuose veiksmas vyksta traukinyje.

10. „ŽMOGŽUDYSTĖ RYTŲ EKSPRESE” (Murder on the Orient Express, 2017)

Detektyvų karaliene tituluojama Agatha Christie prirašė begalę detektyvinių romanų, kurių pagrindinis herojus – ekscentriškos išvaizdos belgų seklys Erkiulio Puaro išsiskiria ne tik neįsivaizduojamu pedantiškumu bei į viršų užriestais smailais ūsais, bet ir neįtikėtinais sugebėjimais atsekti smulkiausias nusikaltimų detales, o finale visus piktadarius demaskuoti.

Šį personažą detektyvų klasikės ekranizacijose vaidino daug puikių aktorių, bet ko gero labiausiai šis personažas žiūrovų tapatinamas su britų aktoriumi Davidu Suchet (Deividu Sušė), kuris Erkiulį Puaro vaidino net ir Lietuvoje keletą metų rodytame TV serialo 70-tyje filmų.

Konkuruoti su juo neįmanoma. Tai suprato net britų teatro bei kino grandas Peteris Ustinovas, filmuose Erkiulį Puaro suvaidinęs šešis kartus.

Ne taip seniai pasigalynėti su A. Christie suktomis istorijomis panūdo dar vienas britų teatro bei kino grandas Kennethas Branagh. Pirmą kartą jis garsų belgų detektyvą suvaidino filme „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (2017 m.), kurį pats ir režisavo.

Anot „7 meno dienų“ apžvalgininko Jono Ūbio, „šis Puaro ne tik pasižymi iki tol ekrane neregėtais vešliais ūsais, bet, regis, ir pabrėžia visus senų laikų stereotipus: lyriškai kalbasi su mylimosios nuotrauka, yra atlaidus žmonių silpnybėms, bet visiškai nepakantus blogiui bei melui. Kita vertus, šis Puaro ne tik liūdnesnis, bet ir žmogiškesnis, filosofiškesnis. Atrodo, jam svarbiau ne demaskuoti meluojančius bendrakeleivius ir rasti žudiką, o išsaugoti pasaulio pusiausvyrą, kuri bus pažeista, jei blogis liks nenubaustas“.

Žiūrovams patiko ir toks Erkiulis Puaro, ir tai, kad „Žmogžudystėje Rytų eksprese“ vaidino ištisas kino garsenybių žvaigždynas – Johnny Deppas, Penélope Cruz, Michelle Pfeiffer, Willemas Dafoe, Judi Dench, Derekas Jacobi, net Putino veidą ant krūtinės išsitatuiravęs rusas „balerūnas“ Sergejus Poluninas.

Iš pradžių tai atrodo kaip tobula žmogžudystė – jokių įkalčių ir jokių liudininkų. Tačiau akylasis seklys mato tai, ko nepastebi kiti. Žingsnelis po žingsnelio Puaro artėja prie paslaptingo nusikaltimo išaiškinimo… Detalių neatskleisime. (G.J.)

9.„SLAPTAS KELEIVIS“ (The Commuter, 2018)

Barselonoje gimęs ispanų režisierius Jaume Collet-Serra šiandien jau vadinamas vienu stipriausių profesionalų Holivude. Naujausiam fantastiniam nuotykių filmui „Juodasis Adomas“ (Black Adam, 2022) jis gavo 195 mln. dolerių biudžetą (jis jau beveik atsipirko, rodant šį filmą tik Jungtinėse valstijose ir Kanadoje) bei didžiausius honorarus gaunančią veiksmo kino žvaigždę Dwayne‘ą Johnsoną, žinomą kaip „Uola“ (The Rock).

Pradėjęs nuo muzikinių klipų Enrique‘ui Iglesiasui, režisierius netrukus išgarsėjo ir mūsų ekranuose sėkmingai rodytu siaubo trileriu „Našlaitė“ (Orphan, 2009 m.), kuriame įvaikinta devynerių metų mergaitė neseniai dar negimusio kūdikio netekusių sutuoktinių gyvenimą paverčia košmaru.

O tuoj po šio filmo prasidėjo ilgai trukusi režisieriaus ir aktoriaus Liamo Neesono sėkmingas bendradarbiavimas. Pirmame jųdviejų veiksmo trileryje „Nežinomas“ (Unknown, 2011 m.) atmintį praradęs L. Neesonas herojus bandė suprasti, kas iš tikrųjų esąs, ir kodėl jį vaikosi žudikai, su kuriais Martinas susidorodavo ne prasčiau kaip tikri veiksmo kino supermenai.

Žiūrovams toks receptas patiko, todėl panašūs filmai sekė vienas paskui kitą: trileryje „Non stop“ (2014 m.) L. Neesono herojus Federalinis oro pajėgų maršalas Bilas Marksas skrydžio metu iš Niujorko į Londoną susiduria su viskam pasiryžusiu teroristu.

Filme „Bėgte visą naktį“ (Run All Night, 2015 m.) suvaidinusį L. Neesoną „Oskarų“ ceremonijoje vakaro vedėjas publikai pristatė tokiais žodžiais: „Jis suras jus ir nužudys, kur bebūtumėte“. Iš tikrųjų, aktorius čia suvaidino Duobkasiu vadinamą Džimį Konloną, kuris jau tris dešimtmečius dirba samdomu žudiku.

Slaptas keleivis“ – jau ketvirtasis sėkmingo tandemo bendras darbas – iš esmės mažai kuo skiriasi nuo pirmų trijų. Šio filmo siužetas akivaizdžiai primeną ankstesnį „Non stop“. Abiejų filmų scenaristas Ryanas Engle‘as pernelyg negudraudamas vėl renkasi panašias siužeto aplinkybes. Argi žiūrovui taip svarbu, kad pirmajame filme veiksmas plėtojasi skrendančiame lėktuve, o dabar – važiuojančiame traukinyje? Svarbu, kad abu kartus L. Neesono herojus (šį kartą buvęs policininkas Maiklas Makolis) tarp lėktuvo ir traukinio keleivių privalo surasti žmogų, kurio čia neturėtų būti.

Filme „Non stop“ tai buvo pavojingas teroristas, pasiryžęs susprogdinti lėktuvą su keleiviais. „Slaptajame keleivyje“ Maiklas Makolis iš jokios grėsmės (iš pirmo žvilgsnio) nekeliančios nepažįstamosios (akt. Vera Farmiga) gauna keistą užduotį. Prisistačiusi psichologe, studijuojančia žmonių elgseną, Džoana įtraukia Maiklą į eksperimentą: pasiūlo jam surasti traukinyje žmogų, kurio neturėtų čia būti.

Iš pradžių galvojęs, jog tai kažkoks nevykęs pokštas, netrukus Maiklas pakeičia nuomonę. Vadovaudamasis moters instrukcijomis ir tualete radęs žadėtus 75 tūkstančius dolerių, vyras įsitikina, kad reikalas labai rimtas, ir jei nori gauti tuos pinigus, užduotį jis turi atlikti prieš traukiniui pasiekiant paskutinę stotelę.

Traukiniui nenumaldomai artėjant kelionės galo link, viena užuomina veda prie kitos ir netrukus vyras suvokia, jog tai, kas prasidėjo kaip nekaltas eksperimentas, iš tiesų yra šaltakraujiškas ir negailestingas planas, kuriame jam numatytas pagrindinis vaidmuo ir dabar tik nuo Martino sprendimų priklausys ne tik jo paties, bet ir visų traukinio keleivių likimas. (G.J.)

8. „KELYJE SU „DARDŽILINGU“ (The Darjeeling Limited, 2007)

JAV režisierius Wesas Andersonas (g. 1969 m.) priklauso tiems kino kūrėjams, kurių darbus galima atpažinti iš karto. Jiems būdingas lyrizmas, sentimentali ironija, o vizualinėse išraiškos priemonėse dominuoja pastelinės spalvos.

Wesas baigė privačią Saint Johno mokyklą Hjustone, kuri vėliau tapo jo filmo „Rašmoro koledžas“ (1998) filmavimo aikštele. Teksaso universitete studijuodamas filosofiją Wesas susipažino su Owenu Wilsonu. Drauge jie parašė scenarijų ir susuko trumpametražę kriminalinę komediją „Butelinė raketa“ (1993): filmas pateko į Sandenso nepriklausomųjų filmų festivalį, kur jį pastebėjęs režisierius bei prodiuseris Jamesas L. Brooksas padėjo jaunuoliams patekti į didįjį kiną. Taip Wesas Andersonas tapo profesionaliu režisieriumi, o Owenas Wilsonas – populiariu aktoriumi, be kurio sunku įsivaizduoti daugumą Weso Andersono filmų.

Vėliau prie pastovios „Andersono gaujos“ prisijungė kiti ištikimi bendradarbiai – scenaristas Noah Baumbachas, aktoriai Billas Murray‘us, Jasonas Schwartzmanas, Oweno brolis Luke‘as ir kiti.

Beveik visus Weso Anderseno filmus savo kino teatruose matėme – ir šeimyninę komediją „Tenenbaumai“ (2001 m.), ir „Šaunųjį poną Lapiną“ (2009 m.), ir „Mėnesienos karalystę“ (2012 m.), ir „Viešbutį „Grand Budapest“ (2014 m.), ir „Šunų salą“ (2018), ir pernai mūsų ekranuose viešėjusias „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“.

Belieka prie šios šaunių filmų galerijos pridėti dar vieną ne mažiau „kreizišką Weso Anderseno komediją „Kelyje su „Dardžilingu“.

Pradėkime nuo enciklopedinės žinutės: Dardžilingas – tai miestas Indijoje, Vakarų Bengalijos valstijoje (2185 m virš jūros lygio, išsidėstęs priešakiniuose Himalajuose tarp Nepalo ir Butano).

Čia traukiniu per visą Indiją keliauja trys broliai Vaitmanai – Frensis (Owenas Wilsonas), Piteris (Adrienas Brody) ir Džekas (Jasonas Schwartzmanas). Jie daugybę metų nebendravo. Tačiau vieną dieną, pamiršę visus vaidus ir nuoskaudas, jie ryžtasi atnaujinti savo broliškus ryšius. Ilga ir varginanti kelionė traukiniu per visą Indiją – pats tinkamiausias būdas užgydyti visas praeities žaizdas. Nes niekas taip nestiprina tvirtos draugystės, kaip kartu patiriami sunkumai.

Kaip tarė, taip ir padarė! Deja, režisūros nemėgstantis gyvenimas stipriai pakoreguoja trijulės planus. Dvasios stiprybę turėjusi užgrūdinti dvasinė kelionė vos nesibaigia tikra katastrofa. Nesusipratimų ilgai laukti neteks. Bet tikras cirkas prasideda tuomet, kai broliukai atsiduria Indijos dykumoje su vienuolika lagaminų, spausdintuvu ir laminavimo aparatu…

Kiekvienas iš broliukų yra tikrai originalus eksponatas. Frensis stengiasi dominuoti ir begėdiškai manipuliuoja broliais, dėl ko gimsta begalė nesusipratimų. Piteris – melancholiškas neurastenikas, pabėgęs nuo savo gimdančios draugės, o kuklios išvaizdos Džekas, pasirodo esąs ne tik širdžių ėdikas, bet ir grafomanas, svajojantis parašyti amžiaus romaną.

Belieka čia pridėti dar broliukų mamytę (ją tikriausiai ne atsitiktinai suvaidino Anjelica Huston, žinoma kaip klasikinės „Adamsų šeimynėlės“ motina).

Argi filmas su tokių aktorių „kastingu“ gali būti neįdomus? Ne, ne ir dar kartą NE! (G.J.)

7.BĖGLIŲ TRAUKINYS“ (Runaway Train, 1985)

Šio Amerikoje sukurto filmo genezė tikrai įspūdinga. Pakanka pasakyti, kad jis sukurtas pagal japonų klasiko Akiros Kurosawos siužetą. Jau pripažintas klasiku ir pavadintas garsiausiu XX a. Tekančios šalies kino režisieriumi japonų kino patriarchas, išvargintas nuolatinės kovos su gimtosios šalies cenzoriais, septintojo dešimtmečio antroje pusėje išvyko į Ameriką ieškoti kūrybinės laisvės, kurią jam turėjo garantuoti solidi reputacija ir garsių filmų bagažas. Deja, trumpas flirtas su Holivudu baigėsi visišku fiasko.

Pirmą A. Kurosawos amerikietišką scenarijų „Traukinys-bėglys“ tik 1985 metais realizuos į Jungtines Valstijas emigravęs rusų režisierius Andrejus Končalovskis. Dar vienas A. Kurosawos projektas „Pati sunkiausia diena“ nesusilaukė jokio Holivudo studijų bosų dėmesio. Galiausiai jam nebuvo patikėta vadovauti ir karo veiksmų teatrui filme „Tora! Tora! Tora!“. Tokiais šūksniais japonų medžiotojai nuo seno baidė tigrus džiunglėse. Bendromis JAV ir Japonijos kinematografininkų pastangomis sukurtas filmas (1970 m.) pasakojo apie tai, kaip ankstų sekmadienio rytą 1941 metų gruodžio 7 dieną japonai užpuolė amerikiečių karinę bazę Pearl Harbore ir ją subombardavo.

Tačiau pasirodė, kad A. Kurosawos pateikta šių istorinių realijų versija amerikiečiams buvo neparanki, todėl nufilmavus vos kelias filmo scenas režisieriui teko iš vienų asfalto džiunglių sugrįžti į kitas, tik širdžiai artimesnes.

Galiausiai tik 1985-aisiais A. s Končalovskio sukurtas filmas „Bėglių traukinys“ pasakoja apie drąsų pabėgimą iš Amerikos kalėjimo. Šiam įžūliam žygiui ryžosi itin pavojingas nusikaltėlis Oskaras Manheimas, visų vadinamas Maniu (jį netausodamas jėgų suvaidino Jonas Voightas, dabar geriau žinomas kaip Angelinos Jolie tėtis). Taip jis meta iššūkį kalėjimo direktoriui – tikram maniakui ir sadistui Rankenui (akt. Johnas P. Ryanas). Kartu su Maniu iš šio pragaro ištrūksta jaunas vaikinas Bakas (Eric’as Robertsas, kadaise populiarus, o dabar dažniau linksniuojamas kaip Julijos Roberts brolis). Tolimesni dramatiški įvykiai rutuliuosis nuo stabdžių nutrūkusiame traukinyje, kurį režisierius pavertė beatodairiško veržimosį į laisvę simboliu.

Pabėgimas iš kalėjimo yra viena svarbiausių temų daugelio šalių kine. Bet, ko gero, amerikiečiai ją nuo seno naudoja dažniausiai. Vien apie pabėgimus iš Pelikanų saloje esančio Alkatraso kalėjimo susuktos kelios dešimtys įtemto veiksmo trilerių.

Filme „Bėglių traukinys“ kalėjimo tema išlieka svarbiausia net ir tada, kai bėgliai atsiduria laisvėje ir tuoj pat patenka į kitą kalėjimą – atsiduria į pražūtį lekiančiame traukinyje. Kad Manis su Baku yra pasmerkti, abejonių nekyla gana anksti. Bet dar didesnio dramatizmo siužetui suteikia bėglių nenumatyta aplinkybė – traukinyje yra geležinkelio darbuotoja Sara (Rebecca De Mornay). Visi trys bejėgiai pasipriešinti lemčiai, kurią dar labiau pabrėžia negailestingas ledinis vėjas ir sniego pūga.

P.S. „Bėglių traukinys“ debiutavo dabar labai garsus veiksmo filmų aktorius Danny Trejo. Jaunystėje jis vertėsi smulkiais gatvių nusikaltimais, treniravosi ir ketino tapti boksininku. Bet už banditizmą vienuolikai metų pakliuvo į kalėjimą, kuriame tęsė bokso treniruotes ir net tapo Pensilvanijos čempionu lengvo ir vidutinio svorio kategorijose. Kurdamas „Bėglių traukinį“ režisierius A. Končalovskis būtent jį buvo pasamdęs kaip kalėjimo reikalus puikiai išmanantį konsultantą. Kadangi jis filmavimo aikštelėje buvo natūraliausias iš visų kaliniais apsimetančių aktorių, tai režisierius įtikino prodiuserius, kad šis tikromis zeko tatuiruotėmis išmargintas vyrukas būtinai pasirodytų filme (jis ne kartą šmėsteli kadre, o vienoje scenoje net kaunasi su aktoriumi Ericu Robertsu). G.J.

6. „STAUGIMAS“ (Howl, 2015)

Holivude seniai gyvuoja anekdotas apie pačią trumpiausią pasaulyje kino recenziją: vienas kritikas, pažiūrėjęs filmą, kuris vadinosi „Siaubinga naktis“, recenzijoje tesugebėjo parašyti vienintelį žodį: „Tikrai!“.

Staugimo“ recenzija nebus tokia lakoniška, bet ir ilgai tuščiažodžiauti nesinori. Nes ypatingu originalumu šis siaubo trileris tikrai nepasižymi, bet pažiūrėti jį bus įdomu tiems, kam patinka filmai apie vilkolakius.

Filmų apie vilkolakius matėme įvairių – ir dramatiškų su filosofinėmis aliuzijomis („Vilkas“, 1994 m. su Jacku Nicholsonu), ir komiškus (Jacko Landiso „Amerikietis vilkolakis Londone“, 1981 m.), ir net melodramatiškų („Saulėlydžio“ sagoje dėl gražuolės Belos širdies varžosi vampyras ir vilkolakis!).

O siaubo filmų žanrą pamėgęs režisierius Paulas Hyettas (visi keturi jo filmai būtent tokie) gražina vilkolakiams jų pirmapradį pavidalą. Čia šiuos šlykščius padarus filmo autoriai nesistengia užmaskuoti kokiais nors „kilnesniais“ pavidalais.

Filmas prasideda kaip socialinė drama (britai tokias mėgsta kurti). Keleivių palydovu traukiniuose dirbantis Džo Grifinas (akt. Edas Speleersas) sužino, kad jo kandidatūra į viršininko poziciją yra atmesta. Bet bėda, kaip sakoma, nevaikščioja viena. Dar vyras sužino, kad skubiai teks pavaduoti kolega naktinėje pamainoje (per pilnatį – labai svarbi aplinkybė!).

Bet ir to dar negana. Į Londoną vykstantis traukinys sugenda važiuodamas per mišką. Pirmąja dar nežinomos grėsmės auka tampa mašinistas, o netrukus ir likusiems traukinio keleiviams prasideda siaubo naktis. Filmo veikėjams ji bus labai ilga, bet tokį kiną mėgstantiems žiūrovams seansas neturėtų prailgti…. (G.J.)

5. „KUPĖ NR. 6“ (Купе номер 6/ Hytti nro 6, 2021)

Šis Rusijos ir Suomijos bendros gamybos filmas buvo apdovanotas Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu ir Suomijos iškeltas kandidatu siekti Oskaro.

Tai dar vienas metaforiškų apibendrinimų siekiantis filmas, pabandęs prisiminti trisdešimties metų senumo Rusijos realijas. Tokio kino šiais laikais turime nemažai. Bet jaunas režisierius, 1979 metais gimęs režisierius Juho Kuosmanenas, vengia plataus žvilgsnio ir pasitenkina ribotomis erdvėmis – prabangiu Maskvos butu, o vėliau – siaurais tolimojo reiso traukinio koridoriais ir ankštais kupė.

Pradžioje Maskvos bute, kuriame gyvena suomė archeologijos studentė Laura (Seidi Haarla) ir jos draugė Irina (Dinara Drukarova), kas vakarą vykstančiuose vakarėliuose inteligentiškas jaunimas postringauja apie patriotizmą, praeitį bei ateitį, ginčijasi dėl kontraversiškų madingo rašytojo Pelevino knygų. Kad galėtų daugiau laiko praleisti kartu, Laura pasiūlo Irinai drauge važiuoti į Murmanską. Taip toli (į pasaulio kraštą!) belstis Laura sumano ne šiaip sau: ten mergina ketina patyrinėti petroglifus – neolito ar vėlyvojo paleolito piešinius uolose ir ant urvų sienų.

Deja, darbo reikalai neleidžia Irinai ilgam pradingti, todėl Laurai tenka keliauti vienai ir į savo portatyvinę vaizdo kamerą filmuoti pro šalį bėgančius bekraštės Rusijos vaizdus bei ryškesnius kelionės momentus. Bet ir jų kaip tyčia visai nedaug.

Panašių siužetų monotoniją paprastai išblaško atsitiktinės pažintys, o kartais net ir audringi kelioniniai meilės romanai. Panaši pažintis užsimezga ir šį kartą. Bet iš pirmo žvilgsnio bukokos išvaizdos pakeleivis „proletaras“ Liocha (vėl Jura Borisovas!) mažai panašus į romantiško meilės nuotykio herojus. Kaip ir dauguma jo aplinkos žmonių Liocha mėgsta išgerti (jo kišenėje visada pūpso degtinės butelis ir kelioninė stiklinė), o ir manieros jo taip pat „proletariškos“.

Sužinojęs, kad jo naujoji pakeleivė yra suomė, vaikinas tuoj pat paprašo ją pasakyti, kaip suomiškai skamba svarbiausios bendravimo frazės: „Labas“, „Iki“ ir, žinoma, „Aš tave myliu“.

Regis, nieko ypatingo filme ir neįvyksta – tik monotoniškai ilga kelionė po Rusiją – klasikinis rusiškas siužetas, greičiau panašus ne į stebuklingų atradimų kupiną kelionę N. Gogolio „Mirusiose sielose“, bet veikiau į A. Radiščevo „Kelionę iš Peterburgo į Maskvą“, tik šį kartą maršrutas gerokai ilgesnis.

O jau iš daugelio „kelio filmų“ žinome, kad niekas taip gerai nesuartina žmonių, kaip bendra kelionė ir joje patirti sunkumai.

Taip atsitinka ir šį kartą. Pradinį bendravimo šaltį pamažu ima tirpdyti vis labiau šiltėjančios intonacijos, kol išryškėja tikroji žmonių esmė ir amžinas vienišų žmonių troškimas sutikti pagaliau giminingą sielą.

Captain Colter Stevens Source Code (2011)

Kapitonas Kolteris Stivensas, prabunda važiuojančiame traukinyje, šalia pirmą kartą matomos merginos. Keisčiausia, kad ji vadina vyrą visiškai kitu vardu ir elgiasi taip, lyg jie būtų pažįstami. Visiškai sutrikęs, Kolteris lange pastebi, kad jo atvaizdas taip pat kitoks, nei turėtų būti. Išsigandęs ir nieko nesuprasdamas, jis blaškos po vagoną, o tuomet traukinys tiesiog sprogsta.

Kapitonas vėl pabunda savo kūne. Paaiškėja, kad jis dalyvauja eksperimente „Išeities Kodas“, kurio metu, vaikinas perkeliamas į svetimo žmogaus, važiuojančio traukiniu kūną likus vos 8 minutėms iki sprogimo. Per tą laiką, Kolteris privalo išsiaiškinti kas ir kur padėjo bombą, pražudžiusią visus traukinio keleivius tam, kad užkirstų kelią kitam sprogdintojo taikiniui – Čikagos centrui.

Taigi, vaikinas vėl ir vėl sugrįžta į nepažįstamojo kūną ir po truputį renka įkalčius, vis iš naujo išgyvendamas traukinio sprogimą. Jaudinanti mokslinės fantastikos drama įtrauks ne tik įtemptu siužetu, bet ir dviejų, atsitiktinai susipažinusių žmonių meilės istorija.

3. „TTRAUKINYS Į BUSANĄ“ (Train to Busan, 2016)

Pietų Korėjos režisieriaus Sang-ho Yeon sukurtas zombių veiksmo filmas – kiek kitoks kūrinys itin populiaria zombių tematika. Nors pastarieji neretai tampa banalių siaubo filmų arba komedijų atributu, tačiau šioje kino juostoje jie puikiai dera su režisieriaus sumanymais ir norima perduoti žinute. „Traukinys į Busaną“ debiutavo Kanų kino festivalyje, tačiau nesivaržė dėl jokių nominacijų. To užteko – kino juosta netruko išpopuliarėti ir sulaukti pripažinimo. Tais pačiais metais režisierius Sang-ho Yeon pristatė ir animacinį filmą panašia tematika, o šiandien jis jau laikomas kone geriausiu zombių režisieriumi Pietų Korėjoje.

Filmas pradedamas scena, kurioje – karantino zona. Dėl esą nedidelio pavojingų medžiagų nutekėjimo žmonės neįleidžiami į teritoriją, dėl to skubąs sunkvežimio vairuotojas, vykdamas aplink, nepastebi ir partrenkia stirną. Ją, nerodančią jokių gyvybės ženklų, palieka tįsoti ant kelio, ir jam nuvažiavus, stirna pabalusiomis akimis pašoka ir pasileidžia tolyn…

Siužeto centre – savanaudis darboholikas Seok-woo (akt. Yoo Gongas), dirbantis finansų sferoje. Išsiskyręs su žmona, jis augina jųdviejų dukrą Su-an (akt. Kim Su-an), tačiau šiai beveik neskiria dėmesio, pastovų savo laiko trūkumą bando atpirkti dovanomis, kurios pradeda kartotis, mergaitę prižiūri jo motina. Savo gimimo dienos proga dukra nori praleisti dieną su mama, kuri gyvena Busano mieste. Seok-woo teigia, kad turi daugybę darbo, o išleisti dukros vienos nenori, tad pažada, kad vyks kitą dieną. Jiems vis tik susiruošus į kelionę, kuri greituoju traukiniu turėjo trukti tik apie valandą, pakeliui į stotį pro juos pralekia keletas ugniagesių brigadų – netoliese užsiliepsnojo dangoraižis. Įsėdus į traukinį, tėvas užmiega, o geležinkelio darbuotojai susirūpina galimai be bilieto keliaujančiu apskretėliu, nekreipdami dėmesio į merginą su žaizda kojoje. Užsikrėtusi mergina užpuola ją pastebėjusią darbuotoją, ir taip prasideda traukinyje esančiųjų kova už būvį…

2. „SNIEGO TRUKINYS“ (Snowpiercer, 2013)

Režisierius Bong Joon-ho pateikia įtaigią gyvenimo traukinio metaforą. Tiesa, ko gero tik Rytų pasaulio režisieriai sugeba taip miglotai kalbėti apie aiškius ir paprastus dalykus.

Retai kada mokslinė fantastika sugeba taip neblogai pasiknaisioti po žmogaus vidurius, norus, troškimus ir siekius. Filmo scenarijus leidžia režisieriui pajungti visas fantazijos atsargas, malonu, kad jis su tuo nepersistengia ir „Sniego traukinys“ nevirsta totalia mokslinės fantastikos parodija, tačiau primityvus menas kartkartėmis sukelia ironišką šypsnį.

Filmo veiksmas vyksta 2031 – siais, po to kai praėjo jau septyniolika metų nuo to laiko kai žlugo paskutinis bandymas sustabdyti globalinį klimato atšilimą. Žemės planetą sustingdęs ledynmetis išnaikino visą žmoniją. Liko gyvi tik tie, kurie spėjo nusipirkti bilietą ar kitaip patekti į traukinį. Milijardierius pramoninkas Vilfordas (Edas Harris) vienintelis numatė, kad miestus sugriaus ir užšaldys sniegas. Todėl jis nutiesė milžinišką geležinkelį ir sukonstravo traukinį, kuris privalo judėti be sustojimų, nes kitaip varikliai neteks energijos. Per kiekvienus metus traukinys apvažiuoja vieną ratą aplink pasaulį. Jame apsigyvenusi visuomenė pasiskirstė pagal socialines klases: vargingiausieji keleiviai apgailėtinomis sąlygomis tūno keliuose paskutiniuose vagonuose ir tarnauja turtingiesiems, o pasiturintys asmenys įsikūrė prabangiai įrengtose kajutėse arčiau lokomotyvo. Nenuostabu, kad neapsieinama be nesutarimų ir pagiežos, tad traukinyje bręsta revoliucija. Norint ją laimėti, reikia užgrobti lokomotyvą ir perimti variklių kontrolę.

Kitaip sakant, pasaulis kitas – problemos tos pačios. Nors žmonija ties išnykimo riba, batas tebėra batas. Kaip ir visais laikais reikia žinoti savo vietą. O kai pamiršti kur ta tavo vieta ar ne pagal paskirtį naudoji batą – susilauki bausmės. Bausmės irgi nelabai keičiasi. Gal tik jų vykdymo metodai tobulėja. Kadaise Soboro teisynas už vagystes baudė nukirsdamas rankas, vėliau tai propagavo ir fašistinės Vokietijos lyderis, na štai tolimoje ateityje rankos neteksime, jei ne pagal tiesioginę paskirtį naudosime batus. Tad visais laikais pravartu žinoti, kur tavo ir tavo batų vieta. (R.Č.)

 

1. „KULKŲ EKSPRESAS“ (Bullet Train, 2022)

Kulkų ekspresas“ nuotaikingas veiksmo filmas, kuriame ryškų pagrindinį vaidmenį atlieką kino žvaigždė Bredas Pitas. Filmas turėtų patikti tiems, kurie yra legendinių filmų kūrėjų Gajaus Ričio ir Kventino Tarantino gerbėjai, nes „Kulkų ekspreso“ filmo stilistika yra panaši į tokius filmus kaip „Lok, stok arba šauk“ bei „Nužudyti Bilą“.

Tai tradicinis veiksmo filmas, kuris turi protagonistą, kuris savo kelionės metu susiduria su pavojais ir jam sutrukdyti bandančiais priešais. Tiesa, šis filmas lengvai balansuoja ties komedijos žanro riba, todėl scenų, kurios privers nusijuokt ar bent nusišypsot taip pat netrūksta. Juosta sukurta remiantis japonų rašytojo Kotaro Isaka novele, todėl filme yra sodrų japoniškų akcentų. Tiesa, kūrėjai susilaukė kritikos dėl per mažo azijiečių aktorių skaičiaus, nes novelėje dauguma personažų yra japonai.

Visas filmo veiksmas, kaip sufleruoja jo pavadinimas, vyksta super-greitajame traukinyje. Nors pagrindinis veiksmas visą laiką vyksta vienoje vietoje, įvykių čia tikrai netrūksta. „Kulkų ekspresas“, kaip ir kiekvienas geras veiksmo filmas, turi daug puikių kovų scenų, kurias atlieka aktoriai išpildo nepriekaištingai.

Pagrindinį filmo veikėją balansuojanti ties sekmės ir nesėkmes riba mums serviruoja visų žinomas ir mylimas Bredas Pitas. Naują slapyvardį „boružėlė“ gavęs samdomas žudikas sugrįžta į jį varginantį darbą. Užduoties metu jam talkina sumanioji koordinatorė Marie Beetle. Misija labai paprasta – pavogti lagaminą traukinyje. Tačiau viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pat pradžių. Lagamino reikia ne tik „boružėlei“, tačiau ir kitiems traukinio keleiviams. „Boružėlės“ laukia ilga ir sunki bei pavojinga kelionė. Į jo gyvybę kėsinsis ne vienas samdomas žudikas, o dėl lagamino traukinyje virs tikros kovos. Filmo pabaigoje pasakojimo nuotaikos tampa daug rimtesnės ir mes gauname atsakymus į visus klausimus.

Kaip ir minėjau įžangoje, „Kulkų ekspresas“ savo stilistika ir pobūdžiu yra panašus į tokius kultinius filmus kaip „Nužudyti Bilą“ ar „Lok, stok arba šauk“ netgi „Bulvarinis skaitalas“. Visuose šiuose filmuose įdomų veiksmą ir kovos scenas tarp veikėjų pagyvina humoras ir unikalūs dialogai tarp aktorių. Personažų vaizdavimas taip pat turi panašumų, ypač su filmo „Lok, stok arba šauk“ filmu. Pavyzdžiui, abiejuose filmuose veikėjai nėra skirstomi į geriečius ar blogiečius, nes kiekvienas jų turi savo motyvacijas ir kovoja dėl savęs. Filmo metu scenų nuotaikos ir tonai skiriasi, tačiau ilgainiui tai sudaro vientisą pasakojimą.

Šioje istorijoje susipažįstame su daug spalvingų veikėjų. Dažniausiai veiksmo filmuose mes įsimylime protagonistus, tačiau „Kulkų eksprese“ įdomių veikėjų pasirinkimo apstu. Visi svarbius vaidmenis atliekantys personažai yra išsiskiriantys ir padeda veiksmui judėti į priekį. (D.R.)

Gediminas Jankauskas, Donatas rusinas, Raminta Česnaitė

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: