Siaubo filmų žanras jau dešimtmečius yra viena pagrindinių kino pramonės šakų. Ji žavi žiūrovus šiurpą keliančiomis istorijomis ir gąsdinimais. Nors siaubo filmų tęsiniai dažnai vertinami skeptiškai, XXI a. pasirodė keli išskirtiniai filmai, kurie įrodė, kad tęsiniai gali būti tokie pat baisūs ir jaudinantys kaip ir jų pirmtakai.
Kai kurie filmų tęsiniai gali būti ne tik sėkmingi, bet net pranokti ir originalą savo išgąsčiu lygiu ir kokybe. Šie filmai liudija siaubo žanro išradingumą ir kūrybiškumą, nuolat plečia pasiekimų ribas ir verčia žiūrovus nekantriai laukti kitos dalies. Taigi, šiame straipsnyje aptarsime dešimtuką geriausių XXI a. siaubo filmų tęsinių, pabrėždami jų unikalias savybes ir indėlį į žanrą.
10. „Galutinis tikslas 5“ (Final Destination 5, 2011)
„Galutinis tikslas 5“ yra vienas iš tų retų filmų, kurių pavadinimas jau pats savaime yra sufleris kas jame vyskta. Taip, visi filme miršta, išskyrus Koronerį Bludvortą. Bet jūs tai žinojote iš ankstesnių keturių filmų. Vis sudėtingesnė užduotis filmo kūrėjams – sugalvoti vis siaubingesnius ir šiurpesnius žmonių žudymo būdus.
Režisieriaus Steveno Quale’o filmas pasakoja apie išvykos užmiestin metą, kai grupė bendradarbių patenka į nelaimingą atsitikimą – sugriūva tiltas, kuriuo važiavo jų autobusas. Laimei, prieš pat įvykstant nelaimei vienas keleivis patiria pranašišką viziją apie tilto griūtį, tad dalis keleivių išsigelbėja. Tačiau, katastrofos čia nesustoja… Likimas jiems visiems jau nulėmė mirtį, tad netikėtas išsigelbėjimas ją tik šiek tiek atitolino.
Neilgai trukus išsigelbėjusius vieną po kito ima persekioti siaubingos nelaimės. Niekur nėra saugu – net, atrodytų, nepavojinga lazerinė regos korekcija tampa pavojinga gyvybei. Greitai gyviems išlikusiems bendradarbiams paaiškėja, kas iš tikrųjų vyksta: juos persekioja Mirtis, ir tik laiko klausimas, kada ji aplankys kiekvieną išgyvenusįjį. Tačiau šie nepasiruošę pasiduoti lengvai, jie kovos.
Dar neišvydę ekrane nė vieno žmogaus veido, jau esame užpuolami iešmais, peiliais, strypais, kuolais ir stiklo šukėmis. Tai iki agresyvaus pertekliaus pakylėtas pingpongo efektas.
Aktoriai tokiame filme iš esmės atlieka produkto reklamą. Išgarsinę savo vardus ir veidus filme apie kraujo purslus, jie galbūt patrauks kastingo agento dėmesį ir gaus galimybę filmuotis padoriame filme. Jie mokėsi savo amato. Jie stengėsi ir svajojo. Jie dalyvavo daugybėje atrankų. Dabar jie pagaliau gavo vaidmenį pagrindiniame Holivudo filme.
Tiesą sakant, visi veiksmo įvykiai čia veiksmingi. Aktoriai filmui duoda daugiau nei jis jiems. Steveno Quale’o režisūra – efektyvi, o specialieji efektai puikiai atlieka galvos nukirtimo, sudeginimo, vivisekcijos, sutraiškymo ir t. t. darbus.
9. „Velnio atstumtieji“ (The Devil’s Rejects, 2005)
Tai sunkiojo roko atlikėjo Rob Zombie antrasis režisūrinis darbas, kuriame šėlsta siaubai ir baubai. Jei esate užkietėjęs siaubo filmų gerbėjas, sugebantis įvertinti meistriškumą ir sąmojingumą, pasitarnaujančius sąmoningai bjauriems dalykams, „Velnio atstumtieji“ gali turėti tam tikro keisto žavesio. Kita vertus, jei užmerkiate akis, jei scena tampa nejauki, šį filmą reikia žiūrėti užsidengus akis, nes jis prasideda nuo nejaukumo ir nesustabdomai leidžiasi žemyn per ištvirkimą ir šleikštulį iki kelių nužudytųjų apkabinimo.
„Velnio atstumtieji“ yra pirmojo filmo „1000 Negyvėlių Namas“ tęsinys. Deja, pirmasis filmas nebuvo itin sėkmingas ir patrauklus, tačiau antrasis (lyginant su antruoju) sužibėjo. Filmas ne tik bjaurus, bet ir turi požiūrį bei subversyvų humoro jausmą. Jo aktoriai ryžtasi satyrai, bet, regis, niekada nežino, kad tai juokinga ir jų nuoširdumas suteikia juokams savotišką iškilmingą žiaurumo šleikštulį.
„Velnio Atstumtieji“ , tai pasakojimas apie trijų asmenų grupelę, kuri slapstosi nuo jų ieškančių pareigūnų. Esame supažindinami su ištvirkusia masinių žudikų šeimą, pasivadinusią Groucho Marxo personažų vardais (Otis P. Driftwood‘as, Rufusas T. Firefly ir Kapitonas Spauldingas).
Filmas prasideda 1978 m., kai policija šturmuoja nuošalią sodybą, kurioje, kaip sužinome, buvo įvykdytos 75 žmogžudystės. Namo viduje ugniakuro šeima apsiginkluoja plieninėmis kaukėmis ir liemenėmis ir susišaudo su šerifu (William Forsythe). Jis – kietakaktis, kerštingas vyras, kuris linksmai informuoja savo kolegą, kad šis būtų atsargus, nes kitaip bus „šaltakraujiškai nužudytas, ir jo pirštais bus išsiųsti jo motinai plastikiniame maišelyje“.
Per reidą sugaunama motina Firefly (akt. Leslie Easterbrook), bet Otis (Bill Moseley) ir jo sesuo Baby (akt. Sheri Moon Zombie) pabėga per kanalizaciją (keistas reiškinys Teksaso dykumoje) ir susitinka su savo tėvu, kapitonu Spauldingu (akt. Sid Haig). Tai žmogus, kurio dantys tokie blogi, kad gąsdina labiau nei jo klouno makiažas. Taigi, toliau matome kaip šeima bėga slapstosi ir rengia kruvinas žudynes su niekuo nekaltais asmenimis.
Tai juosta kurioje pilna kraujų, šlykštybių ir baisybių, kurios silpnų nervų žiūrovus gali išvesti iš pusiausvyros. Nors didžiulių kritikų liaupsių šis filmas nesusilaukė, jis puikiai atspindi siaubo žanro filmų nuotaiką, kur šlykštybių mugė turi teisę būti pirmajame plane.
8. „Klyksmas 4“ (Scream 4, 2011)
Ketvirtojoje „Klyksmo“ dalyje, kaip visuomet, gausiu žymiausių Holivudo veidų ir pavardžių. Prie jau pirmosiose trilerio dalyse matytų aktorių Davido Arquette‘o, Courteney Cox, Neve Campbell prisijungia ir naujos potencialios žudiko aukos – Emma Roberts, Hayden Panettiere, Adamas Brody, Anna Paquin ir kiti.
Ankstesnėse „Klyksmo“ dalyse siaubus išgyvenusi Sydney Prescott (akt. Neve Campbell) ne sykį akis į akį susidūrė su paslaptinguoju žudiku, tačiau, palaidojusi daugybę draugų ir pažįstamų, ji vis ištrūkdavo iš mirtį sėjančių maniako gniaužtų. Kone dešimtmetį ramiai gyvenusi Sydney pagaliau patikėjo, kad šiurpūs įvykiai jau praeityje, bet… kaukėtasis žudikas nusprendė grįžti ir užbaigti tai, ko nepadarė anksčiau.
Taigi, kodėl būtent ketvirtasis frančizės filmas pats geriausias? Konkurencija neabejotinai yra didelė. „Klyksmas“ yra viena iš nuoseklesnių siaubo filmų frančizių, daugiausia dėl to, kad talentai tiek prieš kamerą, tiek už jos ribų yra nepaprastai ryškūs. Originalusis filmas yra siaubo kino orientyras, pamatinis pokytis, pakeitęs viso žanro veidą. Jo didybės negalima paneigti. Filmas „Klyksmas 2“ pakėlė kartelę ir išlieka vienu geriausių visų laikų tęsinių, o „Klyksmas 3“, nors apskritai nėra taip aukštai vertinamas kaip kiti serijos filmai, tikrai turi daug gerbėjų.
Na, vis dėlto tvirtiname, kad „Klyksmas 4“ perima visus titulus. Ir jam tai pavyksta. Filmas logiškai ir įdomiai tęsia senųjų personažų istorijas, kartu pristatydamas naujus įtikinamus veikėjus. Jame plėtojamos ankstesnių filmų temos ir mitologija, kartu pripažįstant, kad per penkiolika metų nuo originalo ir vienuolika metų nuo ankstesnio filmo daug kas pasikeitė. Taip pat pristatomas ankstesniuose filmuose nebuvęs elementas – socialinė žiniasklaida – ir, kaip paaiškėjo, labai įžvalgiai tyrinėjama jos tamsioji pusė.
Galiausiai Wesas Cravenas nuolat kėlė sau iššūkius, per keturis dešimtmečius, praleistus šioje industrijoje, augo kaip režisierius ir visas žinias bei energiją nukreipė į filmo kūrimą.
Neve Campbell, Davidas Arquette’as ir Courteney Cox sugrįžta prie savo personažų su tokiu lengvumu ir žinomumu. Dėl vienuolikos metų pertraukos tarp trečiojo ir ketvirtojo filmo jų vaidmenyse jaučiamas atsinaujinęs entuziazmas ir energija. Sidney Prescott sugrįžta kaip moteris, siekianti išsivaduoti iš amžinos aukos tapatybės ir yra parašiusi knygą šia tema. Nors Vudsboro paaugliai ją laiko „mirties angelu“, akivaizdu, kad ji yra ne tokia, o kovotoja ir išgyvenusioji. Žinoma, dabar po dešimtmečio ir žudynės turi kitas, naujas taisykles.
Džiugu matyti, kaip laikui bėgant auga šio paskutinio vieno iš tikrų siaubo meistrų filmo kultas. Praėjus dešimčiai metų nuo filmo pasirodymo, prie režisieriaus sėkmės prisidėjo jo istorijos ir temų galia bei puikus meistriškumas. Praėjus keleriems metams nuo išleidimo, „Klyksmas 4“ įrodė, kad tai – tinkamas puikios karjeros užbaigimas.
7. „Bitininkas“ (Candyman, 2021)
Siaubo filmas, režisuotas Nia DaCosta, ir nukeliantis mus į Čikagą. Jordan Peele dia padirbėjo kaip scenaristas. Filmas pasakoja apie legendomis apipintą žudiką – Bitininką, kurio vardą prieš veidrodį ištarus penkis kartus jis ateis tavęs nužudyti. Originalus filmas yra pasirodęs dar 1992-siais metais, kuriame buvo pasakojama apie absolventę, kuri rašydama disertaciją domėjosi miesto legendomis ir pagrindinį dėmesį skyrė mitais apipintam Bitininkui. Šis 2021-uju metų filmas laikomas originalaus filmo dvasiniu tęsiniu. „Bitininkas” filmą įkvėpė dar 1985-siais metais parašyta Clive Barker trumpa istorija.
Filmo pagrindinis veikėjas, tai dailininkas Anthony McCoy (vaid. Yahya Abdul-Mateen II), kuris kartu su savo mylimąja, galerijos direktore Brianna Cartwright (vaid. Teyonah Parris) atsikelia gyventi į naujai įrengtą loftą ,,Cabrini“ rajone. Anksčiau šiame rajone gyventi nebuvo saugu, nuolat vyko nusikalstama veikla. Taip pat sklandė legenda, kad šiame rajone gyveno Bitininkas, kuris vietoj vienos rankos turėjo kablį. Būdamas tylus ir baugus, Bitininkas stengėsi negąsdinti vaikų ir norėdamas jiems patikti – dalindavo saldainius. Visgi laikui einant rajone pradėjo sklisti kalbos, jog kai kuriuose saldainiuose yra paslėpti maži peiliukai. Bitininkas tapo paieškomas – suradus žiauriai nužudytas. Legenda byloja, kad dabar ištarus jo vardą penkis kartus žiūrint į veidrodį tu gali jį išsikviesti ir jis tave nužudys. Išgirdęs šią istoriją dailininkas Anthony jaučiasi jos įkvėptas ir pradeda daugiau domėtis bei narstytis po Bitininko praeitį, kuri vėliau pakeis jo ateitį.
Šis siaubo filmas beprotiškai sukausto ir neleidžia nuo jo atitraukti akių. Didžiąją laiko dalį žiūrint šį filmą nėra tiesiogiai pateikiamos siaubą keliančios scenos, bet pati istorija, jos pateikimas tave įbaugina ir už ,,kiekvieno kampo“ verčia susigūžti. ,,Bitininkas“ tarsi siaubą perteikia be siaubo. Tik įpusėjus filmą galima tikėtis šlykštesnių, baisesnių scenų, bet iki to laiko tave išlaiko nenutraukiama įtampa. Filme taip pat pasirinktas šiurpus legendos perteikimo dizainas. Kuomet pasakojama pati legenda, ekrane matome tarsi lėlių principo šešėliuotą teatrą, kuris ganėtinai tave įbaugina.
Kadangi prie šio filmo kūrimo ženkliai prisidėjo Jordan Peele, šiame filme jaučiamos rasizmo, smurto, nutaikyto prieš juodaodžius ir baltaodžių išaukštinimo temos. Ši idėja buvo įtraukta ir į 1992-ųjų metų filmą, tačiau originalioje versijoje daugiausia dėmesio buvo skirta baltaodžio veikėjo likimui, priešingai nei 2021-ųjų metų filme.
Tai puikus siaubo filmas. Bauginantis, įtraukiantis, nenuspėjamas. Čia netikėta veik kiekviena scena, juosta neblogai prikausto prie ekrano. Žiūrėdamas vis lauki tolimesnio istorijos rutuliojimosi bei nori dar ir dar. Šis siaubo trileris priverčia pačiam susimąstyti, bandyti nuspėti sekančius istorijos vingius. (Taurė Bosaitė)
6. „28 savaitės po“ (28 Weeks Later, 2007)
Originaliame, pirmajame filme „28 dienos po…“ Didžiosios Britanijos sostinėje siautėja galingas virusas. Jo plitimui pakanka menkiausio kraujo lašelio ir žmogus užsikrečia. Virusas pasireiškia žiauria neapykanta visiems, kas dar neinfekuoti. Per keturias savaites Londonas iš klestinčio miesto pavirsta išprotėjusių žmonių nusiaubta dykyne. Likę sveikieji apsisprendžia palikti namus ir mažomis grupelėmis pabėga iš viruso karalyste tapusios sostinės.
Naujoje juostoje „28 savaitės po…“ vaizduojami įvykiai prasideda praėjus maždaug septyniems mėnesiams po pirmojo filmo istorijos. Jungtinės Valstijos paskelbia, jog nugalėjo virusą, o didžiulė Amerikos karių ir medikų grupė imasi užduoties sugrąžinti gyvenimą į Didžiosios Britanijos sostinę. Tikėdamiesi vėl gyventi normalų gyvenimą, į Londoną ima grįžti pabėgėliai. Tačiau niekas nežino, kad vieno iš sugrįžtančiųjų organizme tūno mutavęs virusas. Dar galingesnis, dar klastingesnis ir pragaištingesnis. Na, tada Londono gatvėse užverda tikras pragaras…
Šiame judriame, veiksmo kupiname filme yra šiurpuliukai, jaudulys, siaubas ir daug kraujo. Jame matome mėsą ryjančius mutantus-zombius, jų grimas puikus, išvaizda gan sukrečianti ir kelianti įtampą. Siaubo akimirkos sukurtos kompaktiškai ir praeina greitai. Siaubą keliantys ir stebinantys apokaliptinių įvykių kadrai su apleistomis gatvėmis ir bauginančia Londono be žmonių nuotaika, nuteikia pasiruošti siaubams ir nemaloniems vaizdams.
Šis filmas geresnis už ankstesnį originalą, nes jame daugiau veiksmo ir kvapą gniaužiančių vaizdų. Tai tikrao geresnė nei vidutinė kino juosta. Siaubo istorija paliks jus apstulbusius. Pagirtina, tas kad retai kada pamatysi apokalipsės padarinius su tokia įdomia prielaida ir konfliktiškais veikėjais.
5. „10-oji Kloverfyldo gatvė“ (10 Cloverfield Lane, 2016)
Pamirškit 2008-tų filmą „Projektas Monstras“ („Cloverfield“). Pamirškit monstrus ir mažus ir didelius. Pamirškit, tai ką matėte praėjusiame filme, nes filmas „10-toji Kloverfyldo gatvė” („10 Cloverfield Lane“) yra visai kas kita.
Režisieriaus Matt Reeves monstro fanai tikisi, kad šis filmas yra tęsinys, bet tiesa yra paprasta – „10-toji Kloverfyldo gatvė“ yra visiškai kitas kūrinys su sava istorija. Itin įtempto siužeto trileris, išsiskiriantis puikiai suvaidintais personažais, tiesiog prikausto žiūrovus prie ekrano ir nepaleidžia iki pačios pabaigos.
Pagrindinę istorijos heroję Michellė (Mary Elizabeth Winstead) pirmiausia pamatome tuomet, kai ji staigiai kraunasi rūbus į lagaminą, palieka buto raktus, savo sužadėtuvių žiedą ir išlekia pro duris. Važiuodama atokiais keliais, ji dvejoja ar atsiliepti telefonu, kai skambina jos pamišęs sužadėtinis ar ne, tačiau įvykus avarijai ji atsiduria griovyje. Ji pabunda jau nebe savo mašinoje, o požeminiame bunkeryje su sužalota koja, prirakinta prie sienos. Greitai ji sutinka žmogų, kuris dėl viso šito atsakingas.
Filmo režisieriaus Dan Trachtenbergo filmo debiutas, kartu su scenarijaus autoriais Josh Campbell ir Mathew Stuecken (taip pat prisidėjo ir Damien Chazelle) yra puikus derinys kibirkščiuojantis įtampa ir galimybėmis. Didžioji filmo dalis vyksta ankštame bunkeryje ir režisierius pasirūpina tuo, kad mes jaustume tą erdvės trūkumą. Pavyzdžiui oro ventiliacijos scena gali sukelti jums uždaros erdvės baimę, kurios jūs nė nemanėte turįs. Mes mokomės pažinti situaciją kartu su Michelle, taip pat nemažiau svarbus yra filmo dėmesys pažįstamam garsui, kuris atkeliauja iš kitos sienų pusės.
Vaidinančių aktorių grupė maža, tačiau talentas, kurį jie demonstruoja = milžiniškas. Emmett (John Gallagher Jr.) paprasto kaimiečio įvaizdis yra labiau charakteris nei stereotipas, kuris jam labai tinka. Mary Elizabeth Wintstead visada išlieką filmo centre ir žavi savo emocinėmis savybėmis. Ji puikiai sugeba perteikti Michellės žmogiškumą nepalikdama kito pasirinkimo, kaip tik ją pamėgti ir palaikyti kiekvieną jos judesį.
Paskutinis iš šios smagiosios trijulės yra John Goodman. Jis nuginkluoja su savo šypsena ir keliais savo šokių judesiais, tačiau visąlaik savyje slepią kažkokią grėsmę. Paprasčiausia scena, kur Howardas kažką sako Michellei yra kupina gąsdinančio kiekio įniršio ir jis iškart tampa vienu iš labiausiai bauginančių žmonių-monstrų, kurie pasirodė ekranuose per pastaruosius metus.
„10-toji Kloverfyldo gatvė“ yra pasakojimas apie ilgalaikio žmogaus išnaudojimo poveikį nukentėjusiam, kaip jis sugeba su visu tuo susitvarkyti ir tai įveikti. Žmogiškumo drama ir žmonių santykiai svarbiausi šiame filme, tai tiesiog puiki, kvapą gniaužianti istorija. (Kostas Elmonas)
4. „Helovinas“ (Halloween, 2018)
1978-aisiais pasirodęs pirmasis serijos „Helovinas“ filmas tapo kultiniu, todėl režisierius Davidas Gordonas Greenas, kuriam į pagalbą atėjo pats originalios juostos kūrėjas Johnas Carpenteris 2018-aisiais metais pristatė juostos tęsinį.
Filme vaidina: Jamie Lee Curtis, Judy Greer, Will Patton, Nick Castle, Andi Matichak, Omar J. Dorsey. Siaubo trileryje pasakojama apie serijinį žudiką Maiklą Majersą, kuris ištrunka į laisvę po keturiasdešimt metų praleistų psichiatrinėje ligoninėje. Šįsyk kaukėtas žudikas nusiteikęs pabaigti pradėtą darbą ir nužudyti Lorė Stroud, kuri liko gyva per 1978 metų Helovino naktį. Mergina per šiuos metus įnirtingai ruošėsi šiam susitikimui.
Maiklo Majerso legendos perėmimas žavi savo teminiu ryšiu su Carpenterio vizija. Greenas ir McBride’as žaidžia su įdomiomis temomis, čia vaizduojama įdomi (bet nepakankamai išplėtota) moterų ilgalaikės traumos istorija. Du pagrindiniai originalo aktoriai pakartoja savo vaidmenis (nors kai kas gali teigti, kad su Majersu to negalima pasakyti dėl jo kaukės).
Gerbėjai pastebės, kad filme puoselėjamas originalas. Vienas pagrindinių dalykų filme yra tas, kad, kaip ir originale, žudikas ir pasirinkta auka nėra susiję. Nepaisant to, juos sieja ypatingas ryšys ir (arba) santykiai. Taigi vienintelis filmas, kurį reikia ir verta pažiūrėti prieš tai, yra 1978 m. originalus. Nors šio naujojo filmo pabaiga kai kam gali pasirodyti nuvilianti, bet ji yra tokia, kokia yra, ir net jei ji atrodo nuvilianti, vis tiek filmo visumoje veikia. Kalbant apie tokio tipo filmus, kuriame matome žmogžudystes kažko naujo tikėtis neturėtume, tačiau pats filmas tikrai aukštos klasės.
3. „Išvarymas 2“ (The Conjuring 2, 2016)
Šių dienų siaubo žanro genijus, režisierius, prodiuseris ir scenaristas Jamesas Wanas pagaliau, po trijų metų pertraukos nuo savo paskutinio siaubo filmo „Tūnąs tamsoje. 2 dalis“ režisavimo, grįžta į kino ekranus su baisiausio šio amžiaus filmo „Išvarymas“ tęsiniu. Paragavęs šimtamilijoninio blokbasterio sukūrimo duonos, režisierius pristato dar baisesnį, atviresnį ir žymiai originalesnį projektą, kuris žada net tik gerai išgąsdinti, bet ir savo kokybe nurungti bet kokį kitą žanro atstovą, pasirodžiusį 2016 metais.
Žymūs paranormalių reiškinių ekspertai ir tikri vaiduoklių medžiotojai, Edas ir Loreina Vorenai, gauna kvietimą į Angliją ištirti dar vieno nepaaiškinamo reiškinio. Londono priemiestyje, Enfilde, Godsonų šeimos namuose dedasi keisti dalykai. Namuose girdisi balsai, juda baldai, o taip pat karts nuo karto pasirodo ir šmėklos. Atrodo, kad Godsono šeimos gyvenamoji vieta apsėsta. Vorenai tampa vienintele šeimos viltimi atsikratyti neprašytų svečių…
Pirmosios dalies originalumas ir baisumas tapo tikru juostos koziriu, kuriuos Jamesas Wanas labai atsakingai išnaudojo kurdamas taip vadinamus „panikos šoklius“ (angl. jump scare). Antroje dalyje, kurioje tiriamas Enfildo poltergeistas, tie patys „panikos šokliai“ sudėlioti tokiose vietose, kurios išties baugina ir leidžia pajusti tikrą baimę bežiūrint į besivystančią siužetinės linijos istoriją. Svarbu ir tai, kad kino kūrėjas savo naujajame filme nepiktnaudžiauja staigiais momentais. Jis leidžia žiūrovams apsiprasti, atsipalaiduoti, įsijausti į veiksmą, ir tik po to sugeba neblogai pakratyti nervus. Tai ir yra didžiausia „Išvarymo 2“ magija. Be staigių filmo elementų taip pat matome ir išoriškai baisius juostos dalyvius, tokius kaip aplinka ar patys veikėjai. Aplinka, kuri sukuria gana baugią atmosferą, puikiai prisideda prie juostos baisiosios dalies, o ką jau kalbėti apie demonus.
„Išvarymas 2“ – savo istorija nenuviliantis, kokybiškai pastatytas ir pakankamai baisus 2013 m. pasirodžiusio režisieriaus Jameso Wano kino hito tęsinys, kuriame vėl susipažįstame su dar viena Edo ir Loreinos Vorenų byla. Filme netrūksta aštrių, itin staigių, baisių ir netikėtų akimirkų, kurias pagardina šiurpią siaubo atmosferą suteikiantis garso takelis ir nepriekaištingas kameros darbas. Be abejonės, tai baisiausias šių metų siaubo žanro projektas. (Dario Voitukevez)
2. „Daktaras miegas“ (Doctor Sleep, 2019)
Mike’o Flanagano filme „Daktaras Miegas“ susipina Stepheno Kingo ir Stanley Kubricko vizijos. Tai dažnai veiksmingas trijų kūrinių derinys paremtas „Netflix“ serialu „The Haunting of Hill House“. Flanaganui teko užduotis sukurti filmo tęsinį, kuris liktų ištikimas knygai, ignoruojančiai pirmajame filme „Švytėjimas“ padarytus pakeitimus. Tai nėra lengva. Knygos ir filmo „Švytėjimas” pabaigoje skirtingi personažai atsiduria skirtingose vietose, ir Flanaganas turi juos susieti. Pavyzdžiui, originali Kingo knyga baigiasi viešbučio „Overlook“ sprogimu, o Kubriko „Švytėjimas“ nesibaigia. Ir nors kartais galima pajusti, kad Flanaganas stengiasi įtikti ir Kingo, ir Kubriko gerbėjams, nors iš tikrųjų turėtų pasitikėti savo paties vizija.
Filme, po prologo, kuriame jaunasis Danas Torrance’as sužino, kaip valdyti savo „spindinčias“ galias ir gaudyti jį persekiojančias dvasias, vėl esame susipažindinami su suaugusiu Danu, kurį vaidina Ewanas McGregoras. Alkoholizmu jis slepia savo traumą ir pasiekia dugną, kai ima pinigus iš vienišos motinos, su kuria ką tik turėjo vienos nakties nuotykį, apsvaigęs nuo kokaino. Jis autobusu nukeliauja į Naująjį Hempšyrą, kur bando rasti stabilumą, prisijungia prie anoniminių alkoholikų klubo, susiranda draugą Bilį (Cliffas Curtisas) ir įsidarbina hospise, kur jo spindinti galia leidžia jam padėti žmonėms, atsidūrusiems ant mirties slenksčio. Šios scenos pasižymi pagarbiu iškilmingumu, kurį lemia empatiška ir emocinga Flanagano pusė. Idėją, kad žmogus, per traumą sužinojęs, jog vaiduokliai yra tikri, galėtų paguosti tuos, kurie svarsto, kas vyksta po mirties, Flanaganas priima rimtai.
Kol Danas užsitarnauja pravardę, kuria pavadintas filmas, susipažįstame su naujais veikėjais. Rožė Skrybėlė (akt. Rebecca Ferguson) vadovauja klajojančiai galingų būtybių grupei, kurios nėra visiškai nepažeidžiamos, bet rado būdą, kaip tapti nemirtingomis. Jie vadina save „Tikruoju mazgu“ ir keliauja po šalį ieškodami „švytinčių“ vaikų, vagia jų esybę ir ja maitinasi. Idėja, kad pasaulyje egzistuoja jėgos, kurios klesti iš skausmo ir kančios, savanaudiškai gyvendamos iš kitų didybės, yra Kingo kūrinys, ir Flanaganas čia nevengia šiurpumo. Vienoje iš labiausiai trikdančių filmo scenų „Tikrasis mazgas“ pagrobia berniuką (Jacob Tremblay) ir žiauriai jį nužudo – juk nuo kankinimų jo išleidžiamas garas tampa dar saldesnis.
Rožės ir Dano ryšius jungia Abra Stone (naujokė akt. Kyliegh Curran), kuri yra tokia galinga, kad tiesiogine prasme atkreipia „Tikrojo mazgo“ dėmesį ir randa būdą psichologiškai bendrauti su Danu. „Tikrasis mazgas“ gali maitintis ja ištisas kartas arba paversti ją viena iš savųjų. Abra randa kelią pas Daną, ir jie abu įtraukia Rožę ir jos komandą į galutinį susidorojimą, kuris, kaip žino kiekvienas, kada nors matęs filmą, gali įvykti tik vienoje vietoje.
1. „Tylos zona 2“ (A Quiet Place Part II, 2020)
Siaubo filmų gerbėjus pradžiugins „Tylos zonos“ tęsinys „Tylos zona 2“ (ang. „A quiet place II“). Dėl pirmosios dalies pasisekimo, filmo kūrėjai netruko pranešti ir apie antrąją filmo dalį. Režisierius John‘as Krasinski‘s užsiminė, kad filme pamatysime platesnę išgyvenusių žmonių populiaciją.
„Idėja tokia, kad visas likęs pasaulis išgyvena tą pačią patirtį“, – sakė J. Krasinski‘s. Pirmoje dalyje pabaisos pasirodydavo labai trumpam, o tai ir padėjo sukelti įtampą, sukurti siaubą. Teigiama, kad nors ir Abbott‘ų šeima grįš, antroje dalyje greičiausiai išvysime ir kitus išgyvenusius žmones. Pirmoji dalis žiūrovams paliko begalę klausimų, tikimasi, kad antroji į juos atsakys. Taip pat yra tikimybė, kad „Tylos zona 2“ turės kitokį vaizdinį stilių nei jos pirmtakas, nes už jį atsakingas kitas kinematografas. (Deimantė Nedzinskaitė)
Niekas nežinojo, ko tikėtis, kai dar 2018 metais debiutavo „A quiet place“. Prieš šį filmą Džonas Kransinskis režisavo tik dvi stipriai sukritikuotas komedijas. Anonsai buvo daug žadantys, tačiau atsižvelgiant į visas kūrėjų nesėkmes, optimistiškiems išlikti buvo išties sunku.
Laimei, „A quiet place“ visiškai pranoko lūkesčius. Atsižvelgiant į didelį projekto mastą, režisūriniai Krasinskio sugebėjimai buvo panaudoti visu pajėgumu. Tai nebuvo mažo biudžeto „indie“ komedija; tai siaubo blokbasteris su milžiniškomis pabaisomis ir sensacingais garso efektais. Be to, filmas dar ir sumani alegorija baimėms, kurios atsiranda tapus tėvais.
Atsižvelgus į kritinę ir komercinę originaliojo filmo sėkmę nebuvo sunku džiūgauti dėl „A quiet place part II“ pasirodymo. Galima ginčytis, jog tęsinys nebuvo būtinas, tačiau kol projektas patikimose rankose, galima manyti, kad viskas bus gerai.
Galutinis rezultatas ne toks jau ir stebinantis; su tęsiniu iš tiesų viskas gerai. Būtent to žmonės ir tikisi iš blokbasterio tęsinio. „A quiet place part II“ yra didesnis ir drąsesnis už savo pirmtaką. Tai filmas, kuris puikuojasi gebėjimu suteikti žmonėms kai ką daugiau. Jame yra daugiau dialogų, daugiau pabaisų, daugiau įtampos ir daugiau sprogimų. Vienintelis dalykas, kurio filme mažiau, tai subtilumas.
Tikrai atsiras žmonių, kurie ilgėsis ramesnio, tikslingesnio originalaus filmo tempo, tačiau epinės scenos atrodo tokios pat natūralios.
