XXI amžiuje sukurta daug kino filmų, bet ne visi jie atnešė aktoriams išskirtinę šlovę. Todėl pristatome 10 filmų su įspūdingiausiais aktorių pasirodymais. Yra tokių aktorių, kuriuos pamačius filmo aprašyme žinai, kad tuoj praleisi 2 valandas su tobulu kinu.
Atrinkome 10 išties išskirtinius naujojo šimtmečio filmus, kurie ilgam prikaustys prie ekranų ir garantuotai nepaliks abejingų.
10. „Monstrų puota” (Monster’s Ball, 2001) – Halle Berry
Smurtas, skausmas, vienatvė, seksas, neapykanta ir laimės paieškos. Tai sudedamosios „Monstrų puotos“ dalys. Iš to susideda gyvenimas. Giliai pasikapsčius tai istorija apie meilę. Apie du vienišus žmones, kurie taip ilgai buvo vieni, kad jau bene pamiršo, kad toks jausmas, kaip meilė egzistuoja. Šios dvi vienišos sielos atrado viena kitą ir nusprendė būti kartu nepaisant akivaizdžių ženklų, kurie pranašavo, kad to daryti nederėtų. Gražuolė juodaodė Leticija ir rasistinių pažiūrų, baltųjų rasės atstovas Henkas netikėtai atranda vienas kitą ir scena po scenos aiškėja, kad jie turi daugiau bendro nei buvo galima pagalvoti iš pradžių. Bet vis tik jų odos spalva nesupanašėja… Bėda veja bėdą, o visas filmas kuria niūrią nuotaiką ne tik aplinkui, bet ir viduje kažkas apsitraukia pilka plėve. Vienok, „Monstrų puotai“ pasibaigus kažkaip imi tikėti, kad visada yra viltis ir, kad viskas bus gerai. Tai neabejotinai vienas geriausių Halle Berry pasirodymų. Ji pasirodo ekrane tarsi ugnis ir liepsnoja iki pat filmo pabaigos. Jos nepakeliamas skausmas, vaikiškas džiaugsmas ir kaitinantis geismas ekraną užpildo taip ryškiai, kad nelieka klausimų kas šios puotos žvaigždė. (R.Č.)
9. „Monstras” (Monster, 2003) – Charlize Theron
Daug triukšmo 2003-aisiais metais kilo, kai ekranuose pasirodė filmas „Monstras“ (rež. Patty Jenkins). Nes autoriai tradicinius žudikus ir jų aukas sukeitė vietomis. Padėjo jiems nesenos realijos – 1989 metais Amerikoje mirties bausmė buvo įvykdyta pirmai Jungtinėse Valstijose žudikei. Kinas tokio įvykio nepastebėti tiesiog neturėjo teisės. Rezultatas pateisino lūkesčius. Auksinio gaublio premiją ir Oskarą pelnė pagrindinio vaidmens atlikėja Charlize Theron. Apie ją buvo rašoma tikrai labai daug. Ir visi stebėjosi, kaip Holivudo grimuotojai tokią gražuolę sugebėjo paversti tikra pabaisa. Toks persikūnijimas tikrai daro stiprų įspūdį. Pats filmas – taip pat.
8. „Rėjus” (Ray, 2004) – Jamie Foxx
Dėl vaidmens biografiniame filme „Rėjus“ (angl. Ray, 2004 m.) Jamie Foxx’as susitiko su legendiniu dainininku ir pianistu Ray Charles’ u. Aktorius yra pianistas, todėl nesunkiai gavo muzikanto pritarimą. Foxx’as numetė 30 kilogramų, kad būtų panašesnis į Charles’ą, o jo komedijinė patirtis padėjo jam imituoti dainininko elgesį.
Filmas sulaukė itin teigiamų kritikų atsiliepimų, ypač buvo giriama Foxx‘o vaidyba. Filmas taip pat buvo komerciškai sėkmingas, visame pasaulyje uždirbo 124,7 mln. dolerių, o jo gamybos biudžetas siekė 40 mln. dolerių.
Tačiau didžiausias sunkumas aktoriui buvo aklumo vaizdavimas. Režisierius pasiūlė Foxx’ui laikinai tapti „aklu“. 14 valandų per dieną aktoriaus vokai buvo klijuojami. Iš pradžių Foxx’as paniškai bijojo ir jautė klaustrofobiją, bet ilgainiui priprato.
Filmas „Rėjus“ sulaukė daugybės apdovanojimų ir nominacijų, o 77-ojoje „Oskarų“ ceremonijoje buvo nominuotas šešiose kategorijose. Už šį vaidmenį Foxx‘as laimėjo „Oskarą“ kaip geriausias aktorius, taip pat „Auksinį gaublį“, BAFTA, Ekrano aktorių gildijos ir Kritikų pasirinkimo apdovanojimus, tapdamas antruoju aktoriumi, laimėjusiu visus penkis pagrindinius pagrindinio vaidmens atlikėjo apdovanojimus už tą patį vaidmenį, ir vieninteliu aktoriumi, laimėjusiu „Auksinį gaublį“ ne dramos, o miuziklo ar komedijos kategorijoje.
7. „Kapotė” (Capote, 2005) – Philip Seymour Hoffman
Tai biografinis pasakojimas apie trumpą, bet įspūdingą šlovę išgyvenusį JAV rašytoją Trumaną Kapotę. Kartą 1959 metais jis perskaitė pranešimą laikraštyje apie Kanzaso valstijoje įvykdytą vienos pasiturinčio JAV fermerio ir trijų jo šeimos narių žiaurų nužudymą. Netrukus rašytojas nuvyksta į kruvinojo nusikaltimo vietą ir užmezga pažintį su dvejais jaunais vyrais, kuriems buvo pareikšti įtarimai dėl šaltakraujiškų žudynių. Homoseksualas rašytojas per apsilankymus kalėjime pradeda jausti ypatingus jausmus vienam iš dviejų nusikaltimo vykdytojų. Jie vis dažniau susitikinėja kalėjime, bendrauja įvairiausiomis temomis. Bet ateina diena, kai abiems žudikams yra įvykdoma mirties bausmė pakariant. Galiausiai per minėtus atvirus pokalbius kalėjime T. Kapotė per šešerius metus parašė tikrais įvykiais paremtą ir bene labiausiai jį išgarsinusį romaną „Šaltakraujiškai“. Ši 1996 metais lietuvių kalboje išleista knyga – vienas visų laikų garsiausių JAV literatūros šedevrų. Po milžiniškos šios knygos sėkmės T. Kapotė tapo milijonieriumi, bet jokie pinigai negalėjo jo apsaugoti nuo vidinės tuštumos ir naujos knygos baimės, kuri, jo manymu, turėjo būti geresnė. Būtent šis filmas pasakoja apie T. Kapotės kasdienybę, gyvenimą rašant garsiausią jo biografijos kūrinį. Knygos „Šaltakraujiškai“ rašymas autorių smarkiai paveikė. Jis vis dažniau ėmė išgėrinėti, vartoti narkotikus, o galiausiai ir numirė nuo alkoholio, cigarečių, neaiškios kilmės vaistų sukeltų sveikatos problemų. Nors prieš mirtį rašytojas buvo pradėjęs rašyti naują romaną, bet nespėjo užbaigti. Per savo veiklos metus T. Kapotė yra parašęs tik dvi didelio skaitytojų dėmesio sulakusias knygas („Šaltakraujiškai“ ir klasikos hitu vadinamą „Pusryčiai pas Tifanį“), tačiau naudojantis jo istorijomis, trumpomis novelėmis bei scenarijais buvo sukurta bent 20 kino filmų ir televizijos serialų.
Įdomus bei keistas sutapimas: vieną iškiliausių ir tragiškiausių JAV rašytojų T. Kapotę šiame filme meistriškai suvaidino talentingasis Philipas Seymouras Hoffmanas. Už minėtą vaidmenį aktorius pelnė „Oskarą“. Tačiau jo gyvenimo baigtis stebėtinai primena T. Kapotės egzistencijos finalą. 2014 – ųjų vasarį aktorius buvo aptiktas negyvas nuo narkotikų perdozavimo, savo bute Niujorke. Pasakojama, kad garsiuose Holivudo filmuose ne vieną įsimintiną vaidmenį atlikęs ir režisierių itin vertinamas aktorius kažkodėl prieš mirtį jautėsi ypatingai vienišas, atsiskyręs ir dėl nežinomų priežasčių po ilgos pertraukos vėl įjunko vartoti mirtį nešantį heroiną. Kai kas netgi vėliau prašneko, kad kažkuo ypatingai prislėgtas Holivudo talentas tokiu drastišku būdu netgi nusprendė pasitraukti iš šio varginančio pasaulio. (D.D.)
6. „Bus kraujo” (There Will Be Blood, 2007) – Daniel Day-Lewis
Paulo Thomaso Andersono kūrybos vertintojai visada pastebi šio jauno režisieriaus filmuose senųjų ir šiais laikais klasikais virtusių meistrų įtaką. Su genialiuoju Orsonu Wellesu jį sieja polinkis į epinius apibendrinimus ir tai, kad abu dar iki savo trisdešimtojo gimtadienio išsikovojo išskirtinę vietą JAV kino olimpe. Kaip Jeanas Renoiras ar Max‘as Ophülsas, Paulas Thomas Andersonas mėgsta, kad kamera kuo daugiau judėtų. Su prancūzų „Naujosios bangos“ atstovais ar amerikiečio Martino Scorsese bendraminčiais jį sieja „sinefiliška“ meilė kino klasikai. Kaip Roberto Altmano filmuose, P.T. Andersono kūriniuose taip pat regime gausius aukšto lygio aktorių ansamblius, kuriuose atskiri ryškūs benefisai niekad nesugriauna bendros visumos. Visomis šiomis savybėmis pasižymi ir tuoj po premjeros modernaus kino šedevru pavadintas filmas „Bus kraujo“, sukurtas pagal JAV literatūros realisto Uptono Sinclairo romaną „Nafta“. Matyt, neveltui savo filmo pavadinime juoduoju Žemės auksu dažnai vadinamą purviną skystį režisierius keičia visai kita substancija, pulsuojančia žmonių gyslose. Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju. Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“. Bet „Bus kraujo“ yra visai ne stulbinamos sėkmės istorija. Tiksliau sakant, ne vien sėkmės istorija. Kaip tik tada, kai naujakuriams ėmė sektis, prasidėjo didelės problemos, o staiga iš žemės gelmių pradėję trykšti naftos fontanai stulbinamu greičiu ėmė keisti Danielio charakterį ir jo ankstesnes vertybes – pasakiški turtai pavertė jį arogantišku magnatu. Bet už godumą visais laikais reikia mokėti labai brangią kainą. Tai savo metu puikiai parodė JAV kino klasikos šedevras „Milžinas“ (The Giant, 1956 m.): šiame filme pokario jaunimo idealus įkūnijęs aktorius Jamesas Deanas suvaidino kaubojų Džetą Rinką, kurį jo žemėje aptikta nafta ir jos atnešti turtai nužudo jame visas teigiamas savybes. Panašią transformacija patiria ir Danielis Pleinvju. Filmas apdovanotas dviem Oskarais: jais buvo apdovanoti operatorius Robertas Elswitas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Danielis Day-Lewisas. (G.J.)
5. „Tamsos riteris” (The Dark Knight, 2008) – Heath Ledger
Britų režisierius, rašytojas ir prodiuseris Christopheris Nolanas, savo neprilygstamu Tamsos riteriu, superherojų pasaulyje užkėlė labai aukštą kartelę. Viskas, ką mes turime žinoti apie Betmeną, yra būtent šiame tamsiame ir labai realistiškame trileryje. Kritikų ir žiūrovų tarpe šis filmas laikomas geriausiu DC komiksų ekranizacijų istorijoje. Nors niekas geriau už aktorių Christian Bale nesuvaidintų Betmeno, šiame filme visą dėmesį prikausto Heath Ledger ir jo įkūnijamas maniakas, chaoso veidas Džokeris. Režisierius visiškai pakeičia nusistovėjusią nuomonę apie paprastus vagis ir nusikaltėlius paversdamas Džokerį neeiliniu personažu – jis netrokšta svetimo turto ar pinigų, vienintelis jo siekis yra sukelti aplink save chaosą ir sunaikinti Betmeną, kaip žmogų ir asmenybę. Ankstesniuose filmuose kiekvienai rolei buvo rimtai ruošiamos atrankos ir svarstoma kandidatūra iš gausybės aktorių. Šiame filme režisierius Christopher Nolan buvo užtikrintas – Heath Ledger yra tas, kuris turi vaidinti Džokerį ir jis buvo vienintelis režisieriaus aktorių sąraše. Šis filmas yra geriausias DC ir Warner Bros. kūrinys. Kai 2008 metų sausį pasaulį apskriejo žinia, kad Heath Ledger mirė, filmas gerbėjų tarpe tapo tik dar labiau mistiškas. Vien faktas, kad Heath viso filmavimo laikotarpiu rašė Džokerio dienoraštį, kuriame rašė žymias frazes, piešė iliustracijas ir perrašinėjo scenarijaus eilutes, viso filmo atmosferą ir Džokerio personažą padaro dar labiau tikrovišku ir paslaptingu. Christopher Nolan sukurtas Betmenas yra daugiausiai pasisekimo sulaukęs herojus, tačiau daugiausiai pagyrų sulaukė ir superblogiuko ikona tapo Heath Ledger Džokeris. Tamsos riteris peržengia visas žanro ribas ir yra tikrai vienas geriausių superherojaus veiksmo filmų.
4. „Negarbingi šunsnukiai” (Inglourious Basterds, 2009) – Christoph Waltz
Christoph Waltz gimė 1956 m. Vienoje, Austrijoje. Nepaisant to, kad gimė ne Vokietijoje, visą gyvenimą turi Vokietijos pilietybę. Vyras gimė ir užaugo teatro šeimoje ir aplinkoje. Jo mama – austrė kostiumų dizainerė Elisabeth Urbancic, tėvas – vokietis scenografas Johannes Waltz, seneliai – aktoriai Vienos teatre. Baigęs teatro akademiją, Christoph išvyko toliau mokytis į Niujorką. Ten sutikęs savo žmoną, jis grįžo į Vieną, tada persikraustė į Londoną. 80-aisiais aktorius daugiausiai gyveno tarp dviejų šalių – gyveno Londone, dirbo Vokietijos teatruose. Po truputėlį pradėjo gauti vaidmenų ir TV filmuose bei serialuose, tačiau bandymai „išplaukti“ į anglakalbę auditoriją buvo nesėkmingi. Pats Christoph tuo metu sakė, kad yra laimingas, galėdamas iš aktorystės išlaikyti šeimą ir toliau nepavargdamas dirbo. Taip tęsėsi iki tol, kol jis sutiko Kventiną Tarantino. Tuomet jo karjera Holivude tiesiog šovė į viršų. Colonel Hans vaidmuo filme „Inglourious Basterds“ jį visam laikui transformavo iš vokiečių televizijos aktoriaus į aukščiausius laimėjimus skinančią žvaigždę. Nors jis yra nuostabus aktorius, Christophas Waltzas ilgą laikotarpį nebuvo įžymus, ir pats aktorius tikriausiai nesitikėjo sulaukti tiek daug dėmesio, kai nusifilmavo Kventino Tarantino filme “Negarbingi šunsnukiai”. Filme pasakojama išgalvota istorija apie grupę žydų ir amerikiečių kareivių, kurie okupuotoje Prancūzijoje žudo nacius Antrojo Pasaulinio karo metu. Šioje kino juostoje Christopho Waltzo vaidmuo yra šaltakraujis SS (sukarinta nacistinė organizacija) karininkas – Colonel’is Hans’as Landa. 2010 metais aktorius laimėjo Oskarą už vaidmenį filme „Negarbingi šunsnukiai“, taip pat Auksinio Gaublio ir Britų Akademijos kino apdovanojimus. Už šį vaidmenį aktorius susirinko net 27 svarbius apdovanojimus, įskaitant ir 2009 metais Tarptautiniame Kanų Kino festivalyje gautą nominaciją kaip geriausio antro plano aktoriaus. Niekas netikėjo, kad po 30 metų, praleistų vaidinant, Christoph Waltz užsitikrins vietą Holivude. Tuo netikėjo ir pats aktorius. Jis, kalbėdamas Vokietijos įžymybių žurnalui, teigė: “Žinoma, aš nesitikėjau, kad mano vaidmuo sukels tokį sąmyšį, šiaip ar taip, aš esu Christophs Waltzas, o ne Lady Gaga”. (M.L.)
3. „Nakties klajūnas” (Nightcrawler, 2014) – Jake Gyllenhall
Dano Gilroy režisūrinis debiutas „Nakties klajūnas“ buvo daugiau nei sėkmingas – sulaukęs kritikų ir žiūrovų liaupsių, filmas nominuotas prestižiniams kino pasaulio apdovanojimas. Iki tol kinomanams Dano Gilroy pavardė nebuvo girdėta – vyras buvo labiausiai žinomas kaip garsios aktorės Rene Russo vyras, o didžiausi jo karjeros pasiekimai buvo bendradarbiavimas su kitais kino kūrėjais rašant scenarijus filmams „Grūdintas plienas“ ir „Bornas. Palikimas“. Tačiau po neo-noirstiliaus trilerio „Nakties klajūnas“ situacija pasikeitė – filmas kritikų vadinamas moderniu šedevru. „Nakties klajūnas“ pasakoja apie galo su galu nesuduriantį į sociopatiją linkusį vyruką Lou, kuris, po ilgų ir nesėkmingų darbo paieškų, tampa laisvai samdomu nusikaltimų ir nelaimių vietas filmuojančiu operatoriumi. Lou pavyksta parduoti vieną reportažą televizijos žinioms, todėl, įžvelgęs potencialą užsidirbti, vyras kasnakt traukia į gatves medžioti sensacingų kadrų. Ilgainiui Lou ambicijos pradeda imti viršų ir jau nebelieka nieko, ko jis nepadarytų dėl gero reportažo. Nors Lou vaidinantis aktorius Jake‘as Gyllenhaalas įdėjo daug pastangų, kad suvaidintų, ko gero, vieną nemaloniausių tipų pasaulyje, galima drąsiai teigti, jog šis vaidmuo – bene stipriausias jo karjeroje. Filmas turėtų būti itin aktualus dirbantiems žiniasklaidos sferoje, ar norintiems daugiau apie ją sužinoti. Jame atskleidžiama tamsioji žurnalistikos pusė, keliami klausimai apie darbo etiką. Kiek gali sau leisti reporteris? Žinoma, tai numatyta teisės aktuose, tačiau jų ne visada paisoma. Svarbiausia televizijoje – reitingai. Kaip toli galima dėl jų eiti? Ką galima rodyti, o ką demonstruoti jau būtų per daug? Filmo veikėjai veikia be jokių skrupulų ir, kaip neretai pasitaiko, lieka už tai nenubausti, sėkmingai įgyvendina savo tikslus. Filmo moralas gana ironiškas: lipk kitiems per galvas ir tau pasiseks. Ekrane žiūrovai mato ambicingo sociopato sėkmės istoriją, kurios eigoje – ne vienas lavonas, šantažas ir išdavystė. Pasirinkdamas tokį kūrybinį sprendimą, režisierius rizikavo, tačiau jo idėjos – labai paveikios, filmas kelia daug klausimų. Danas Gilroy žiniasklaidos veikimo būdų nevertina, jis tik interpretuoja, o nuspręsti, išteisinti herojus ar nuteisti, paliekama žiūrovui. (J.M.)
2. „Džokeris” (Joker, 2019) – Joaquin Phoenix
Pagrindiniu Venecijos kino festivalio prizu apdovanotas režisieriaus Toddo Phillipso „Džokeris“, be abejonės, yra labiausiai aptarinėjamas 2019-ųjų metų filmas. Tai netikėtas kūrinys iš serijos kino komiksų apie Žmogų šikšnosparnį. Tik šį kartą svarbiausias personažas yra ne Betmenas, o jo amžinas priešininkas Gothemo miestą terorizuojantis piktadarys Džokeris. Šio personažo evoliuciją kine puikiai aprašė kolegė Izolda Keidošiūtė, kurios didelį straipsnį „Ar tau teko šokti su šėtonu mėnesienoje?“ su paantrašte „Ekraninės Džokerio metamorfozės“ naujausiame žurnalo „Kinas“ numeryje visiems nuoširdžiai rekomenduoju. Pirmiausiai, reikia pabrėžti, kad Toddo Phillipso „Džokeris“ neturi nieko bendra su tradiciniais kino komiksais. Svarbiausias Betmeno priešininkas Džokeris DC Comics (Detective Comics) leidiniuose atsirado dar 1940 m. Egzistuoja skirtingos šio herojaus priešistorijos versijos: nuo gangsterio iki nevykėlio komedianto. Pagal kanoninę Alano Moore‘o versiją Džokeris savo specifinę išvaizdą įgavo po to, kai bėgdamas nuo persekiotojų įkrito į rūgšties rezervuarą. Pagrindiniai jo išvaizdos skiriamieji bruožai – išblyškęs veidas, žalios spalvos plaukai (anot vieno stilisto, „brokolių spalvos“), raudonu lūpdažiu paryškinta sustingusi plati šypsena ir violetinės spalvos kostiumas (Žr. „Betmeną“ (1989) su Jacku Nicholsonu). Heathas Ledgeris Džokerį vaidino kaip gailesčio nežinantį anarchistą, kurio rafinuoti nusikaltimai Gotemo miestą skandino į dar didesnį chaosą. Toddas Phillipsas, aiškindamas kodėl „Džokerio“ veiksmą patalpino į 1981-uosius metus, sakė, kad buvo įkvėptas JAV „naujosios bangos“, visų pirma Martino Scorsese‘s „Taksistu“ ir kitais filmais. „Džokeris“ taip nutolo nuo kino komikso stilistikos, kad žiūrovai jį suvokia kaip absoliučiai realistinį ir aktualų filmą. Amerikiečiai dabar pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni mano, kad filmas yra kairiosios politikos ir kapitalizmo kritikos propaganda, kiti jį vadina rasistiniu kūriniu, iliustruojančiu prezidento Donaldo Trampo vykdomą politiką. (G.J.)
1. „Banginis” (The Whale, 2022) – Brendan Fraser
Trilerio elementų esama ir kol kas naujausiame D. Aronofsky filme „Banginis“, kurį visų pirma galima drąsiai vadinti aktoriaus Brendano Fraserio benefisu. Žiūrovų, labiausiai šį aktorių pažįstančių iš televizijų dažnai kartojamų „Mumijų“, laukia šokiruojantis siurprizas – neišpasakytai pasikeitusi aktoriaus išvaizda. Už šį vaidmenį Fraseris pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimus ” Oskarą”, “Kritikų pasirinkimo” ir Ekrano aktorių gildijos apdovanojimus, buvo nominuotas “Auksinio gaublio” ir Britų kino akademijos apdovanojimuose. Filmas taip pat pelnė “Oskarą” už geriausią grimą ir šukuoseną, o Chau buvo nominuota už geriausią antraplanį vaidmenį, taip pat gavo Amerikos prodiuserių gildijos apdovanojimą už geriausią teatrinį filmą.
„Banginis“ – tai kamerinės Samuelio D. Hunterio pjesės ekranizacija, tad ir filmui režisierius pasirinko, anot vieno lenkų kino kritiko, „už pragaro vartų“ esantį butą, kuris neišsiskiria nei ypatingu dizainu, nei įmantriomis komforto detalėmis, kokiomis taip mėgsta pasigirti šiuolaikinių lietuviškų komedijų kūrėjai. Tai savotiška „žemiškoji bedugnė“, kurioje gyvena (jeigu taip galima pavadinti skaudžią egzistenciją) pagrindinis filmo herojus Čarlis, kenčiantis nuo kritinio viršsvorio ir emociškai palūžęs asmeninių dramų: artimiausias draugas mirė, ryšiai su buvusia žmona ir paaugle dukra praktiškai nutrūko, vienintelė parama buvo jį lankiusi slaugytoja. Čarlis taip gėdijasi savo kūno, kad bendraudamas su internetinio rašymo kurso studentais niekada neįsijungia internetinės kameros. Negana to, Čarlio sveikata sparčiai prastėja ir reikalauja brangaus gydymo. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Milda Lileikaitė, Dailius Dargis, Raminta Česnaitė, Justė Meištaitė
