Viva Riva! (2010)

Geras trileris iš esmės turi būti paslaptingas ir įtemptas: jame turi būti kažkas, ką reikia išspręsti, o žiūrovai turi būti būtent tie, kurie viską ir išsiaiškina (žinoma, su puikių aktorių, vizualinių efektų ir kinematografijos pagalba). Puikus trileris gali priklausyti net kelioms žanro kategorijoms, pavyzdžiui, veiksmo, dramos ar net siaubo ir pasakoti itin skirtingas istorijas, sukurtas visiškai skirtingose kultūrose gyvenančių režisierių. Trileris taip pat yra puikus pasirinkimas niūriam, lietingam vakarui, jeigu norite šiokios tokios įtampos, bet ne tokios gąsdinančios kaip kruvinas siaubo filmas.

Režisieriai kasmet suteikia mums ne vieną progą pasimėgauti gerais trileriais, tačiau nevalia pamiršti ir senesnių žanro filmų, kurių galbūt dar net nesate matę. O kad išsirinkti iš tokios galybės būtų paprasčiau, mes sudarėme jums sąrašą puikių trilerių, kurių tikriausiai dar nematėte, pradedant puikiu korėjiečių draminiu trileriu apie vis dar pasaulyje vyraujančią lyčių nelygybę, lenkų režisieriaus kino kūriniu, atskleidžiančiu kokie pavojai slypi interneto platybėse ir baigiant psichologine ispanų drama, kurioje aiškinamasi žmogaus prigimtis ir jos sąsaja su gamta.

„Viva Riva!“ (2010)

Jau pačioje režisieriaus Djo Tunda Mungos filmo „Viva Riva!“ pradžioje puikaus montažo dėka sukuriama tam tikra nuotaika: šurmuliuojanti afrikiečių gatvė; rankose šlamantys pinigų pluoštai; benzino pylimas į laikinas talpas – ir viskas užlieta stipriu nerimu ir net apčiuopiamu beviltiškumu. Tuomet matome priartintą vaizdą lūpų, per guminę šlangutę traukiančių kurą, kuris traukimo dėka pradeda bėgti į didelį plastikinį kanistrą. Šis skystis toks vertingas, jog vyriškis į burną patekusius kuro likučius išspjauna į tą patį kanistrą. Nerimastingoji kamera juda toliau, sklęsdama virš atvirų automobilių kuro pylimo angų, o tuomet viskas aptemsta. Laikas susipažinti su pagrindiniu veikėju.

Filmo veiksmas vyksta Kongo Demokratinės Respublikos sostinėje Kinaše, o siužetas sukasi aplink žavų ir ambicingą vyrą Rivą (Patsha Bay‘us) – žmogų, kuris dėl stygiaus tiesiog klesti: jis gabena nelegalų kurą, o vieną dieną Riva kartu su savo bendru sukurpia planą, kaip pasisavinti slaptoje talpykloje laikomas daugybę kuro statinių, kurias jie galėtų pelningai parduoti ir taip atranda tikrą aukso gyslą – kuri, žinoma, tampa tikra parako statine ir užverda kovą tarp gangsterių. Šių statinių nori visi – negailestingas užsienietis Cezaris, policija ir net bažnyčia pasiryžusi prieštarauti savo principams dėl dalelės šio brangaus skysčio. Tačiau pagrindinis Rivos priešas yra Azoras (Diplome‘as Amekindra), klasikinio stiliaus nusikaltimų bosas: didelis, dekadentiškas, žiaurus, o žodžiui „negailestingas“ suteikiantis visai kitokią prasmę. Su tokiu vyruku verčiau neprasidėti, tačiau jo mergina Nora (Manie Malone) tikriausiai yra labiausiai viliojanti visos Kongo Respublikos moteris, o kai jis pamato ją šokančią naktiniame klube, jo troškimas turėti šią moterį tik sustiprėja, o tai kovoje dėl kuro ir pinigų įžiebia tik dar didesnę ugnį.

Filme sukuriama itin įtikinanti ir autentiška atmosfera. Filmų apie Kongo Respubliką bei jos kultūrą yra išties mažai, todėl norint pamatyti su kokiais sunkumais susiduria šios šalies gyventojai, rekomenduojama pažiūrėti šį filmą. Veikėjai įtikinamai atlieka savo vaidmenis, kiekvienas gyvendamas savitame, mums nepažįstamame, tačiau realistiškame, pasaulyje. Tačiau pažiūrėjus filmą „Viva Riva!“ vargu ar greitu metu norėsis aplankyti Kongo Respublikos sostinę Kinašą realiame gyvenime.

„Savižudžių kambarys“ (2011) / „Suicide Room“

Turbūt nedažnai žiūrime užsienio šalių filmus (neskaitant Amerikos), tačiau šis lenkų režisieriaus Jano Komasos filmas „Suicide Room“ tikrai vertas jūsų dėmesio. Jame vaidina išties puikūs lenkų aktoriai, tokie kaip Jakubas Gierszałas, Roma Gąsiorowska, Agata Kulesza, Filipas Bobekas ir kiti, kurie įtikinamai įkūnija savo veikėjus ir perteikia jų paaugliškas gyvenimo problemas.

Filme pasakojama apie paprastą vaikiną Dominiką (Jakubas Gierszałas). Jis turi daugybę draugų, karščiausią mokykloje merginą, turtingus tėvus ir daugybę pinigų, kuriuos gali leisti prabangiems, firminiams drabužiams. Tačiau vienas nekaltas bučinys su draugu viską apverčia aukštyn kojomis. Jis pradeda užsisklęsti savyje ir atsiriboti nuo išorinio pasaulio, visą laiką praleisdamas prie kompiuterio. Ten jis susipažįsta su anonimine mergina, kuri supažindina jį su „savižudžių kambariu“ – vieta, iš kurios neįmanoma pabėgti. Įstrigęs savo paties emocijų suregztuose spąstuose Dominikas įsipainioja į intrigų tinklą ir palaipsniui praranda viską, ką labiausiai brangina.

Filmas pasižymi nuostabiu kino operatoriaus darbu, kurio išskirtinis stilius ir tonai matomi kiekviename kadre. Jame vaizduojamos dvi realybės – viena tikrame gyvenime, kita kompiuterinėje programoje, leidžiančioje savižudžių kambario nariams gyventi jiems labiau patinkantį ir stebuklingesnį gyvenimą. Ši problema tarp realybės ir virtualios realybės aktualia tapo nuo tos dienos, kai kompiuteriai įsiviešpatavo visų namuose. Žinių portaluose dažnai pasirodo vienoki ar kitoki pranešimai apie įvairius tinklapius, ypač pavojingus vaikams ir paaugliams, kurie įvilioja jaunuolius į savo pinkles gražiais pažadais ir pridaro daugybę problemų, kartais net neatitaisomų. Šiais laikais, kuomet socialiniai tinklai apskritai valdo visą pasaulį, pavojų internete tik dar daugiau: įvairios aferos, apgaulės, asmeninių duomenų pasisavinimai ir nutekinimai, milijonas galimybių susekti žmogų, stebėti jį ir jo artimųjų gyvenimus ir būtent todėl šis filmas, nors išleistas 2011 metai, yra aktualus ir dabar, ir išliks tokiu dar daugybę metų.

„Proxy“ (2013)

Režisieriaus Zacko Parkerio sudėtingo, bet įtraukiančio siužeto filmas „Proxy“ prasideda žiauriu, tragišku nutikimu. Vieniša ir nėščia Estera (Alexia Rasmussen), likus vos dviem savaitėms iki vaikelio gimimo termino dienos, gatvėje žiauriai užpuolama. Užpuolikas daužo ją iki sąmonės netekimo, pavagia pinigus ir – visų žiauriausia – daugybę kartų trenkia jai į pilvą su plyta, tokiu būdu nužudydamas dar negimusį kūdikį. Po šio protu nesuvokiamo įvykio Estera nori susitvarkyti savo gyvenimą, todėl prisijungia prie paramos grupės, kurioje susipažįsta su Melane (Alexa Havins), kurios vyras ir jaunesnis sūnus žuvo automobilio avarijoje. Emociškai sužlugdytai Esterai, ryžtinga ir optimistiška Melanė suteikia priežastį judėti pirmyn. Tačiau stebėdama savo naująją draugę prekybos centre už rankos laikančią sūnų, kuris, pasak jos, žuvo avarijoje, Estera pradeda įtarinėti Melanę ir abejoti ja.

„Proxy“ yra lėto tempo, palengva įtampą ir sumaišty žiūrovų galvose sukeliantis trileris. Filme didžiausias dėmesys skiriamas dialogams ir aktoriams, kurie ir sukuria tą įtampą ir tam tikrą nuotaiką. Laimei, aktorių komanda šiam tikslui parinkta tikrai puiki ir savo vaidmenis jie atlieka išties puikiai bei įtikinamai. Nei vienas iš veikėjų nėra sveiko proto, todėl filmas pasineria į pačius giliausius žmonių ištvirkimo ir pagedimo vandenis, o ypač aiškiai pateikia apgaulę ir dėmesio troškimą. Siužetas pilnas įvairių istorijos vingių ir turi Hičkokiško filmo prieskonių. „Proxy“ tikrai gerai parašytas filmas ir dar geriau surežisuotas, o pabaigoje žiūrovai tikrai pajus visą emocijų amplitudę bei nepasitikėjimą pačiais artimiausiais žmonėmis. Tai tikrai nėra toks filmas, kurį žiūrėsite tam, kad smagiai praleistumėte laiką ir tikrai nepatariama žiūrėti per daug jautriems žmonėms, kadangi jame iš tamsiosios pusės vaizduojama žmonių psichologija ir moralės stoka.

„They Have Escaped“ (2014)

Suomių režisieriaus J-P Valkeapää‘os filmas „They Have Escaped“ iš pradžių atrodo, jog žengia į gan pažįstamą teritoriją, tačiau ši istorija apie dviejų jaunų sumanių pabėgėlių porelę yra kur kas tamsesnė, nei buvo tikėtasi ir tampa kiek trikdančia, tačiau įtraukiančia istorija apie problematiškus paauglius bei jų santykius tiek tarpusavyje, tiek su juos supančiu pasauliu. Ir nors filmas yra mažo biudžeto, o jame vaidina ne itin žymūs aktoriai, tačiau puikūs atsiliepimai perduodami iš lūpų į lūpas įrodo, kad geram filmui sukurti nebūtinas aukso puodas ar Holivudo žvaigždės.

Jonis (Teppas Manneras) yra švelnaus būdo mikčiojantis 19-metis, kuris po to, kai pasislepia, norėdamas išvengti privalomos karinės tarnybos, išsiunčiamas į namus, skirtus nepaklusniam jaunimui. Ten jis sutinka maištingąją 17-metę Raisą (Roosa Söderholm), kuri beprotiškai trokšta iš tų namų pabėgti. Toliau matome, kaip jaunuoliams sekasi išgyventi suaugusiųjų, kurie netoleruoja jų elgesio, pasaulyje, o vaizdai, kurie gali reikšti jų prisiminimus iš praeities ar pačius blogiausius košmarus, perteikia jaunuolių emocijas ir išgyvenimus.

Gan ramios, įprastos pradžios peržengimas į tamsiąją pusę puikiai pagyvinamas nerimą keliančiu garso takeliu ir keistais, nei iš šio nei iš to pasirodančiais, anksčiau minėtais košmarų ar prisiminimų vaizdais, dėl kurių filmo atmosfera tampa neįprasta, bet kažkuo ypatinga. Režisierius jaunuolių porai tarytum sukuria siurrealistišką pasaulį, į kurį jie galėtų pabėgti, o nuostabiai įtaigūs kinematografo Pietario Peltolos vaizdai puikiai jį papildo.

„The Strange Color of Your Body’s Tears“ (2013)

„The Strange Color of Your Body‘s Tears“ filmas iškelia klausimą, kuris meno ir populiariosios kultūros pasaulyje dažnai įžiebia rimtas diskusijas: ar galima kritikuoti menininką už pasikartojimą, kai pirmasis jo darbas buvo išties puikus? Kino kūrėjai Hélène Cattet ir Brunas Forzanis keleri metai prieš išleidžiant šį filmą, sujaudino kultinio kino mėgėjus su kitu savo kūriniu, pusiau eksperimentiniu vaidybiniu filmu „Amer“, kuriam panaudojo 1970-ųjų itališkojo „giallo“ trilerio vaizdinius bei muziką. Vėliau režisierių pora sukūrė antrą panašaus pobūdžio impresionistinį, stulbinančių, besikeičiančių vaizdų kupiną filmą „The Strange Colour of Your Body‘s Tears“.

Filmo siužete pasakojama (jei šiame filme apskritai įmanoma ką nors aiškiai papasakoti) apie vyriškį vardu Danas (Klausas Tange‘as), kuris porą dienų bei naktų praleidžia klajodamas aplink savo belgišką, įmantrų butų pastatą, ieškodamas dingusios žmonos. Vyrui pradėjus šniukštinėti ir atsakinėti į smalsaus policininko klausimus, jis atranda (o galbūt įsivaizduoja) kaimynus, kuriems galimai gresia pavojus bei viliojančią moterį ir išgirsta daugybę anekdotų apie keistus seksualinius nutikimus. Suprantama, kad siužetas nei šioks, nei toks, tačiau nupasakoti jo paprasčiausiai neįmanoma, kadangi Cattet ir Forzanis labiau koncentruojasi į filmo vaizdus ir tekstūras, būdingas „giallo“ (itališkas terminas žymintis mistinius išgalvotus filmus bei trilerius) stiliui, o ne į rišlų istorijos dėstymą. Iš tikrųjų jie netgi vengia rišlaus pasakojimo ir pasitelkia tokį filmavimo būdą, jog mes matome daugybę skirtingų, užburiančių ir gąsdinančių vaizdų, kurie, regis, vienas su kitu niekaip nesusiję, o kartais kaip tik turi daug bendro. Tokią greitai besikeičiančių vaizdų karuselę būtų išties sunku žiūrėti, jei ji nebūtų tokia beprotiškai viliojanti. Cattet ir Frozanis į kiekvieną kadrą vienaip ar kitaip įdeda seksualumo ir aistros, ir net pačios keisčiausios, iš pirmo žvilgsnio visai su seksualumu nieko bendro neturinčios scenos, skleidžia stiprų aistros ir geidulio pojūtį.

Vargu ar žiūrovams pavyks sudėlioti ar užčiuopti tam tikrą aiškų filmo siužetą. Filmas labiau panašus į meninę instaliaciją ir atrodo, kad būtų toks pats įspūdingas, net jei vaizdai būtų bet kaip sukeisti vietomis. Tačiau už šio filmo slypi viena paslaptėlė, kurią siaubo filmai atskleidžia itin retai: didžiausia baimė priklauso nuo režisieriaus, kuris yra pagrindinis kūrėjas. Nesvarbu kokie saugūs gali atrodyti veikėjai, už ekrano juos valdo nematoma ranka, pasiruošusi manipuliuoti ir sunaikinti juos bei perkurti realybę, su kuria jau apsipratote. Bet kokiu atveju, šį filmą pažiūrėti tikrai vertai, jau vien dėl meniškumo ir įspūdingų kadrų.

„Spausk gaiduką!“ (2016) / „Free Fire“

Vienas produktyviausių ir sumaniausių Jungtinės Karalystės kino kūrėjų Denas Wheatley‘is su filmu „Aukšta klasė“ įrodė, jog gali sukurti išties puikų siaubo trilerį ir 2016 metų projekte „Spausk gaiduką!“ subūrė didžiulį rimtų ginklų arsenalą, įskaitant Brie Larson ir Cillianą Murphį pagrindiniuose vaidmenyse bei Martiną Scorsesę vykdomojo prodiuserio pozicijoje. Wheatley‘io istorijos dėstymas šiame filme išties įspūdingas. Filme yra dešimt pagrindinių veikėjų ir bent jau keturios iš jų susidariusios grupelės, tačiau jų asmenybės ir tarpusavio santykiai taip greitai išvystomi, jog kai po pirmų 20 filmo minučių pradeda švilpauti kulkos, mes jau galime nuspėti, į ką kiekvienas asmuo taikysis ir ką stengsis apsaugoti. O tiksliau, žinant Weatley‘į, bent jau manome, kad galime tai nuspėti. Be to, turbūt neįmanoma nepastebėti palyginimų su „Pasiutusiais šunimis“, kadangi filmo veiksmas vyksta apleistame sandėlyje, jam yra gausybė ginklų, o kiekviena dialogo eilutė verta citavimo, tačiau šis filmas yra kur kas žiauresnis.

Filmo siužetas gana paprastas, Stivas (Samas Riley‘is), Bernis (Enzo Cilentis), Krisas (Cillianas Murphy‘is) ir Frankas (Michaelis Smiley‘as) vyksta į Bostono sandėlį įsigyti ginklų. Prie sandėlio jie susitinka su tarpininke Justina (Brie Larson), o vėliau atvažiuoja atstovas Ordas (Armie‘is Hammeris), kuris palydi juos vidun. Grupelė atvyko nusipirkti iš anksto užsakytų ginklų iš ginklais prekiaujančio Vernono (Sharlto Copley‘is) ir jo bendrų Martino (Babou Ceesay‘us), Hario (Jackas Reynoras) bei Gordono (Noah Tayloras). Deja, išsiaiškinus, jog buvo pristatyti ne tie ginklai, kuriuos pirkėjai užsakė, dvi gaujos pradeda svaidytis kulkomis ir paprastas sandoris virsta žiauria išgyvenimo kova.

Iš tikrųjų pagrindinis „Spausk gaiduką!“ malonumas yra stebėti ne patį susišaudymą, o tai kaip veikėjai svaidosi sumaniais ir įžeidžiais sąmojais, kurie žeidžia ne ką mažiau nei pirmyn ir atgal skraidančios kulkos. Filmo veiksmas daugiausiai laiko vyksta vienoje vietoje, todėl gali kiek prailgti, tačiau jau vien filmo dialogai verti jūsų dėmesio, o ir veiksmo filme tikrai netrūksta.

„Wrath of Silence“ (2017)

„Wrath of Silence“ yra įtraukiantis režisieriaus Xino Yukuno veiksmo filmas, kurio centre matome vyrą, neturintį ko prarasti, apsuptą įspūdingų efektų. Pagrindinės filmo temos nagrinėjamos labai aiškiai, tačiau kartais būtent to ir reikia, jog žmonės suprastų, kad reikalingi išties svarbūs pokyčiai. Šis filmas puikus pavyzdys, parodantis, kokie universalūs yra jausmai bei reakcijos.

Filmo „Wrath of Silence“ siužetas sukasi aplink nebylį angliakasį Baominą (Songas Yangas), kuris sugrįžta į savo namus, kad surastų dingusį sūnų. Netrukus jis pradeda įtarti, kad Vanijanas (Jiangas Wu), oportunistinis kasyklų magnatas, gali būti kažkaip susijęs su šia situacija. Bandydamas išsiaiškinti kas slypi už sūnaus dingimo, jis susiduria su Vanijano teisininku (Yuanas Wenkangas), kurio duktė irgi pagrobta.

Su kiekvienu veikėju filmas atspindi pagrindines Kinijos socioekonomines klases. Kartais toks itin aiškus problemų aptarimo būdas gali pasirodyti valdingas ir netgi satyriškas. Šiek tiek gangsteriškas kapitalistas Vanijanas dėl savo traukiamų cigarų ir prabangios aplinkos, kartais atrodo lyg karikatūriškas blogietis. Tačiau kiekvienam veikėjui skiriama pakankamai laiko, jog žiūrovai galėtų juos pažinti ir suprasti jų ketinimus bei požiūrį į vienokias ar kitokias problemas. Turbūt pagrindinė filmo tema yra parodyti kaip viduriniosios klasės už pinigus turtingiesiems suteikiama pagalba neigiamai veikia nepasiturinčiųjų klasę. Pagrindinis veikėjas Baominas, nužudydamas ne vieną piktadarį banditą, išsireiškimui „veiksmai kalba garsiau už žodžius“ suteikia visai kitokią reikšmę.

„O Beautiful Night“ (2019)

Debiutinėje savo psichologinėje dramoje, jaunas vokiečių animatorius Xaveras Böhmas pakviečia mus į naktinę, tačiau itin ryškiai apšviestą, kelionę. Neabejotinai filosofiška didaktinė alegorija apie meilę bei mirtį, kurias supa ryški neoninė atmosfera, „O Beautiful Night“ atspindi 1980 metų „cinéma du look“ žvilgesį. Taip pat įkvėpimo filmas semiasi iš meno istorijos, perteikdamas ją savo šviesomis bei spalvomis, kurios primena 17-ojo amžiaus paveikslus. Barokiniai natiurmortai ir ryškūs gėlių raštai puikiai įsipina į istoriją ir padeda padalinti filmą į keletą skyrių. Simbolinė šio meniško stiliaus reikšmė labai aiški ir suprantama: iš gyvenimo reikia pasiimti viską, kas įmanoma, kadangi visi žinome, jog viskas yra laikinas.

Filmo pradžioje metome protagonistą Jurį (Noah Saavedras), kuris sapnuoja košmarą, kuriame varnas kapoja jo širdį. Sužinome, kad Juris jaučia didelį nerimą ir greičiausiai serga kažkokia mirtina liga. Visos jo problemos prasideda vieną neono pritvindytą naktį, kuomet jis nueina į apleistą kazino, kuriame jį užkalbina liesas, besišypsantis, paltu apsivilkęs vyriškis ir paduoda Juriui taro kortą, vaizduojančią Mirtį. Šis liesas vyrukas (Markas Mandićas) iš tiesų yra pati Giltinė, arba bent jau tvirtinta ja esąs, ir panašu, kad ta naktis Juriui bus paskutinioji, tačiau Mirtis pasiūlo pirmiau truputį pagyventi. Jis įpainioja Jurį į galybę keblių situacijų, įskaitant automobilių vagystes, Rusiškos ruletės žaidimą ir begalę kitų. Taip pat Mirtis nusiveda Jurį į Korėjos žolininko irštvą, kur jis susipažįsta su jauna moterimi vardu Nina (Vanessa Loibl). Tarp jų užsimezga artumo ryšys, kuris abiem veikėjams turi itin didelę reikšmę, galinčią įveikti net patį likimą.

Su šiuo filmu Böhmas sukūrė romantišką pasakėčią, kurioje meilė nugali viską. Jis aptaria tokias temas kaip reinkarnacija, sielos begalybė ir Byronizmas, dialogas tarp puikiai savo veikėjus įkūnijančių aktorių itin sumanus ir tikslus, o Mirtis pateikiama tokiu būdu, jog sunku jos nepamėgti. Rezultate gaunasi įtemptas filmas, skleidžiantis drąsą bei atgaivą, kurį tikrai verta pažiūrėti.

„Bedevilled“ (2010)

„Bedevilled“ yra debiutinis režisieriaus Jango Chul-Soo filmas, išleistas 2010 metais. Tai trileris apie kerštą, tačiau ne nuo pat pradžių, o tik trečdalyje filmo. Likęs filmas yra puikiai susukta drama, vaizduojanti kelią, kuris priveda pagrindinę filmo veikėją iki beprotybės. „Bedevilled“ yra išties jaudinantis ir sumanus filmas. Jo maža, tačiau neįtikėtinai talentinga aktorių komanda, taip puikiai įkūnija savo veikėjus, jog net ir tokiose scenose, kuriose visai atvirai liejasi kraujas bei smurtas, žiūrovams nesunku pateisinti veikėjų veiksmus ir netgi juos užjausti. Ir nors filme tikrai netrūksta seksualinių ir smurto kupinų epizodų, jis aiškiai perteikia pagrindinę savo mintį.

Filme pasakojama apie Hae-won (Ji Seong-Won), kuri dirba banke ir nesirūpina kitų žmonių problemoms. Ji šalta ir nerūpestinga, ir net nepasivargina paliudyti policijai po to, kai savo akimis pamato merginos užpuolimą. Galiausiai dėl darbe patiriamos įtampos moteris pratrūksta ir susikivirčija su savo darbuotojais ir dėl to jai liepiama pasiimti kelias laisvas dienas bei pailsėti. Savo laisvą laiką moteris nusprendžia praleisti nuošalioje saloje esančiame gimtajame savo kaime. Ji nustemba supratusi, koks atsilikęs vis dar yra kaimo gyvenimas, tačiau susitinka su sena vaikystės drauge Bok-nam (Seo Yeong-hee), kuri nuoširdžiai ir maloniai ja rūpinasi. Tačiau po kurio laiko Hae-won suvokia, kad su drauge jos vyras ir kiti kaimo gyventojai elgiasi išties nedraugiškai ir netgi žiauriai. Bok-nam jau kartą bandė pabėgti nuo tokio gyvenimo, tačiau nesėkmingai. Kadangi ji turi pasirūpinti maža savo dukrele, o laivas, kurio vairuotoją kaime visi gerai pažįsta, į salą atplaukia tik kas kelias dienas, moteriai tenka susitaikyti su žiauriu savo likimu. Tačiau vienas nelaimingas nutikimas viską apverčia aukštyn kojomis ir Bok-nam pradeda keršyti visiems, kas pavertė jos gyvenimą pragaru.

Pirmiausia žiūrovų akis patraukia itin puiki kinematografija. Filme režisierius atšiauraus pasaulio atmosferą sukuria gan inovatyviai, pasitelkdamas dvi veikėjas, atspindinčias skirtingus pasaulius. Hae-won yra šaltos širdies verslininkė, nesirūpinanti kitų žmonių jausmais ir todėl ji įkūnija miesto žmogų. Ji neturi jokios pilietinės drąsos, yra vieniša ir, regis, neturi net draugų. Šis šaltas ir tamsus gamtos paveikslas įgauna spalvų, kai Hae-won sugrįžta į savo kaimą. Gamtos vaizdai tiesiog užburiantys, o žiūrovas beveik gali pasijusti lyg šios nuostabios, nuošalios salos turistas. Be to, filme nagrinėjama ir lyčių nelygybės bei senų stereotipų Korėjos visuomenėje tema ir iškeliamas klausimas, kas priverčia žmones tapti tokiais necivilizuotais. O atsakymas filme pateikiamas visai aiškiai: kitų žmonių kančių ignoravimas ir pilietinės drąsos bei atsakomybės trūkumas. Šiame režisieriaus Jango Chul-Soo debiutiniame filme kiekvienas atras kažką įdomaus, nesvarbu ko beieškotų.

„Fire Will Come“ (2019)

Ši dievobaiminga, kosminė ispanų drama „Fire Will Come“, tai iš esmės alegorija apie atleidimą (bei gėdą ir abejones), kadangi filme koncentruojamasi į tai, kas vyksta droviam buvusiam kaliniui iš kalėjimo sugrįžus į gimtuosius namus Ispanijos Galisijos regione. Nuteistas padegėjas Amadoras (Amadoras Ariasas) gyvena su savo motina Benedikta (Benedicta Sanchez), kuri irgi yra atsiskyrėlė ir supranta bei bando gerbti Amadoro atsiskyrėlišką prigimtį. Bet kartais net ir ši nerimastinga šeimos dinamika atskleidžia solipsistinį režisieriaus Oliverio Laxe‘o ir bendraautoriaus Santiago Fillolo požiūrį į atpirkimą: jei tai ir įvyks, tai įvyks nepriklausomai nuo mūsų gerų ketinimų, planų ar elgesio.

Vidiniai Amadoro ir jo kitų protagonistų gyvenimai neretai uždengiami itin Galisijoje dažnų (ir dažniausiai žmogaus sukeltų) gamtos gaisrų šešėlio. „Fire Will Come“ prasideda su itin meniška, Vivaldiškos muzikos garsų pripildyta ir dialogų nesuteršta scena, kurioje trys statybinės transporto priemonės stumiasi pro Eukaliptų medžius. Šakos garsiai lūžta  – sodraus filmo dizaino dėka sukeldamos šiurpą keliančią atmosferą – ir nukrenta kažkur už kadro ribų. Būtent į tokią košmarišką realybę po kalėjimo sugrįžta Amadoras: aplinkinė žemė tokia neįveikiama, kad jūs, kaip ir tų transporto priemonių vairuotojai, turite stengtis iš visų jėgų prasimušti ir pajudėti į priekį.

Deja, Amadoro istorija nėra tokia emocionaliai patraukli ar sudėtinga, kaip kad pirmoji filmo scena. Jo kaimynai kalba apie jį su įprastu abejingumu ir net Elena (Elena Mar Fernández), vietinė veterinarė ir galima romantinė simpatija, arba nenori, arba jai tiesiog nerūpi sužinoti, kas vyksta Amadoro gyvenime. Ji paklausia, kodėl nematė jo anksčiau, o jis atsako, kad buvo išvykęs. Filme „Fire Will Come“ visi vaizduojami kaip užsispyrę, bet tai tikriausiai suprantama kaip dalis žmogaus prigimties. Fillolo ir Laxe‘o simpatija Amadorui apribota gynybinio poreikio laikyti žiūrovus nuo jo atokiau, kad tos akimirkos, kai jis šiek tiek atsiskleidžia ir iškiša galvą iš savo kiauto, būtų stebinančios ir žavinčios. Istorijos moralas gali būti suprastas taip: galima manyti, jog žinai koks yra vienas ar kitas žmogus, tačiau nuo to tavo paties kančios prasmingesnės nepasidaro. Filmas išties gilus ir filosofinis, todėl tikrai neskirtas visiems žiūrovams, bet pamėginti jį pažiūrėti ir įvertinti patiems tikrai verta.

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: