Šių metų kovo 12 dieną, kai bus ką tik praėjusi Lietuvos valstybingumo šventė, Los Andžele vyks dar vienas svarbus įvykis – 95-oji Oskarų teikimo ceremonija, kurioje bus apdovanoti geriausių 2022-ųjų metų filmų kūrėjai. Viena iš nominacijų, turbūt pati svarbiausia, – tai geriausias metų filmas. Į nominantų sąrašą įeina dešimt kino juostų, daugelį iš jų jau galėjote pamatyti Lietuvos kino teatruose. Tarp kūrėjų tokios garsios pavardės kaip Bazas Lurmanas, Stivenas Spilbergas, Džeimsas Kameronas, Martinas Makdonagas ir kiti, o tarp aktorių puikuojasi visiems gerai pažįstamos bei ką tik sužibėjusios žvaigždės. Žanrų paletė taip pat plati – nuo veiksmo bei nuotykių filmų iki miuziklų ir satyrų. Kai kurie filmai liko ne visų suprasti, tačiau visi, paminėti šiame sąraše, neabejotinai turi aukštą meninę vertę arba bent jau pasižymi neįtikėtomis pastatymo aplinkybėmis. Jei dar nematėte kurios nors iš šių kino juostų, rekomenduojame jas pažiūrėti.
„Elvis“ (Elvis)
Muzikalus, dramatiškas, įtaigus, dinamiškas – taip keliais žodžiais galima apibūdinti Bazo Lurmano režisuotą ir tik ką išleistą filmą apie daugiausiai istorijoje solo albumų pardavusį muzikos atlikėją Elvį Preslį. Jo aistra muzikai buvo stipresnė už patį gyvenimą. Niekas nežino, kas jį pražudė – ar pernelyg intensyvūs, varginantys pasirodymai, ar psichotropiniai vaistai, ar blogi žmonės, kurie ji supo, tačiau Elvis gyveno kaip kino filme, kurį žiūrovai vasarą galėjo išvysti didžiuosiuose ekranuose.
Žinoma, ir anksčiau buvo sukurta filmų apie Elvį Preslį. Iš viso jų yra penkiolika, taigi nelengva išsiskirti tarp tokios daugybės. Tačiau šį kartą pasakojama ne tik apie garsųjį muzikantą, bet ir apie jo liūdnai pagarsėjusį vadybinką pulkininką Tomą Parkerį, kurį vaidina filme į save nepanašus Tomas Henksas. Praėjus keleriems metams po Elvio mirties išaiškėjo, kad pulkininkas Parkeris nuplėšdavo 50 proc. atlikėjo pelno ir pasilikdavo sau. Nors šeima jį padavė į teismą, jam pavyko susitarti ir iki pat mirties lobistas gyveno prabangiai, švaistydamas savo turtus bei lošdamas kazino. Kai kas kaltina, kad pulkininkas buvo kaltas ir dėl Elvio mirties, nes visiškai sugadino atlikėjo sveikatą versdamas jį be proto koncertuoti. Scenarijaus autoriai ne tik pasirinko jį pristatyti kaip vieną iš filmo veikėjų, tačiau ir pavertė jį pasakotoju, kuris pateikia savo įdomų, suktą, iškreiptą požiūrį į tai, kas nutiko Elviui.
Galimas daiktas, kad taip norėta pabrėžti vieną iš temų, kuri dažnai pasitaiko menininkų gyvenime, t. y. artisto ir pasaulio priešprieša. Viena vertus, yra Elvis, kuris atsiduoda muzikai visu kūnu ir siela, švytėte švyti šventąja kūrybos ugnimi ir, kaip jo mama sakė, turi Dievo dovaną, kurią šis apreiškė pasauliui per Elvį, ir kita vertus, yra pulkininkas Parkeris – sukčius, lobistas, gudreiva, verslininkų verslininkas, kuriam akys sužiba velniškomis ugnelėmis pamačius pinigą; kitaip tariant, jis tikras velnio advokatas. Deja, dažnai pasitaiko, kad artistas būna naivus ir tampa lengvu grobiu tokiems verteivoms. Būtent taip nutiko ir Elviui. Pulkininkas Parkeris, pasinaudodamas visa savo sukta išmintimi, sugebėjo prikalbinti atlikėją tarnauti jo įnoriams.
Australų kino režisierius Bazas Lurmanas taip pat režisavo tokius filmus kaip „Mulen Ružas“ (2001), „Didysis Getsbis“ (2013), “Romeo ir Džiulieja“ (1996), “Australija“ (2008). Šios garsios kino juostos nestokoja dramos elementų, o „Elvis“ nėra Lurmano pirmas miuziklas. Lurmanas yra žinomiausias ir daugiausiai sėkmės susilaukęs australų režisierius, kuris yra linkęs dalyvauti visuose filmo kūrimo etapuose – ir rašyme, ir režisavime, ir parenkant muziką, todėl paprastai yra laikomas vienvaldžiu savo filmų autoriumi. (Dora Žibaitė)
„Asai 2” (Top Gun: Maverick)
Bėgant metams Tomo Kruzo reputacija svyravo nuo herojaus iki piktadario. Sulaukus beveik 60-ties metų, galima būtų įsivaizduoti, kad jis, galima sakyti, pabaigė savo karjerą. Tačiau toks įsivaizdavimas visiškai neatitinka realybės. Jaunatviškai atrodantis Tomas Kruzas sužibėjo 170 mln. dolerių vertės veiksmo filme, kuris atidarymo savaitgalį sumušė JAV rekordus.
Filme „Top Gun: Maverick“ Tomas Kruzas dar kartą grįžta į kapitono Pyto Mičelo, „Mavericko“, vaidmenį, kuris kariniame jūrų laivyne rado savo nišą kaip pilotas – bandytojas, peržengdamas naujų orlaivių valdymo ribas. Kai jo draugas ir buvęs varžovas admirolas Tomas Kazanskis (Kazansky) (aktorius: Val‘as Kilmeris) paskiria Maverick‘ą apmokyti naują „Asų“ (Top Gun) absolventų grupę itin rizikingai misijai, o pats tuo tarpu turi grįžti į Miramarą. Tačiau sužinojęs, kad klasėje yra leitenantas Bredlis „Roosteris“ Bredšo (aktorius: Mailsas Teleris), velionio geriausio Maveriko draugo sūnus, jis turi rasti būdą, kaip išspręsti praeities konfliktą – vardan Rūsterio ateities.
Originalus „Top Gun“ buvo išleistas 1986 m., o tęsinio kūrėjai giliai pasinėrė į nostalgiją, atnaujindami naikintuvus ir įgulą, tačiau surindami visas žiūrovams patikusias detales iš originalo. Čia yra viskas, nuo aštrių žodžių, įtampos ekrane iki akrobatinių naikintuvų triukų bei stulbinančiai gerų, fotogeniškų kadrų: aptempti balti marškinėliai, aviatoriaus akiniai ir kt. Dėl viso to ir jaudulio stebint F-18 kovą dėl neįvardytos priešo teritorijos, „Top Gun: Maverick“ atidarymo savaitgalį JAV kasose pasiekė 160 mln. dolerių. (Gediminas Jankauskas)
„Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet on the Western Front)
„Netflix” platformoje TOP10 žiūrimiausių filmų Lietuvoje sąrašą papildė vokiečių epinis antikarinis filmas „Vakarų fronte nieko naujo” (angl. All Quiet on the Western Front, vok. Im Westen nichts Neues, 2022). Edwardo Bergerio režisuotas filmas paremtas 1929 metais Ericho Marijos Remarko parašytu to paties pavadinimo romanu. Jame galima išvysti puikiai savo pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius Danieli Bruhlį, Felixą Kammererį, Albrechtą Schuchą, Moritzą Klausą ir Aaroną Hilmerį.
Ar šis kūrinys patiks žiūrovui, priklauso nuo to, ar žiūrovas tikisi tikslios knygos adaptacijos, ar paprasčiausiai pamatyti filmą pirmojo pasaulinio karo tema. Šie lūkesčiai, ko gero, daro didelę įtaką pozicijai, kurią pasirinks ir kino kritikas, peržiūrėjęs šį kūrinį. Istorija pasakojama septyniolikmečio Pauliaus Baumerio, nusprendusio kovoti už savo šalį Pirmajame pasauliniame kare,akimis Sprendimą eiti savanoriu jaunuolis priėma skatinamas propagandos apie karą ir šlovę, kuri lauks kariams sugrįžus namo. Taigi, siužetas leidžia pažvelgti į Didįjį karą ir iš paprasto vokiečių kareivio pusės, ką retai matome medijose.
Jau nuo pat filmo pradžios žiūrovas yra nukeliamas į chaotišką mūšio lauką, kuriame sekame kario, kuris tuojau pat žūva, paskutiniąsias akimirkas – nesėkmingą priešo linijų apkasų puolimą. Šia brutalia įžangine scena nustatomas filmo tonas, kuris mus lydi visą likusį filmą – slegiantis karo beprasmiškumo suvokimas. Įspūdį sustiprina pastarojo kario uniformos kelias į kito kario rankas, naujajam savininkui net nenutuokiant, jog su ja dar visai neseniai žuvo karys. Jau kūrinio pradžioje galima suprasti, kad kino kūrėjai nesiruošia nuolaidžiauti žiūrovui ir privers įsilieti į žiaurią karo realybę.
Panašu, kad „Vakarų fronte nieko naujo” ekranizacija siekiama pakartoti 2019 metais išleisto karo filmo „1917” sėkmę ir galbūt tai lėmė faktą, kad kūrinyje itin koncentruojamasi į įvykius fronto linijose, atsisakant daugumos romantizuotų ir su civilių gyvenimu bei vidiniais kario išgyvenimais susijusių detalių, esančių knygoje. Kitaip tariant – mažiau kalbų, daugiau darbų. (Deimantė Baubkutė)
„Įsikūnijimas: vandens kelias“ (Avatar: The Way of Water)
Greičiausiai daugiausiai žiūrovų į kino sales sutraukęs Džeimso Kamerono filmas „Įsikūnijimas: vandens kelias“, Lietuvoje pasirodęs prieš pat Kalėdas, – didžiausias praėjusių metų įvykis Holivude, mat režisierius antrą „Avataro“ dalį kūrė daugiau nei dešimt metų, o mums daugiau nei dešimt metų reikėjo laukti, kol vėl išvysime mėlynus žmogeliukus ir sužinosime, kas toliau jiems nutiko. Kameronas, kaip tikras savo srities amatininkas, statydamas šį filmą kartu išradinėjo ir naujas kompiuterinės grafikos technikas, kol galiausiai mes turime tai, ką turime, – nepaprasto grožio vaizdų rinkinį, bėgantį prieš mūsų akis bent tris valandas.
Filmas neabejotinai užima tarpinę stotelę tarp viso pasakojimo pradžios ir kulminacijos, mat jame Džeiko, buvusio JAV armijos kario, dabar gyvenančio tolimoje Pandoros planetoje, šeima (taip, dabar jis jau turi visą navių šeimą – žmoną, du sūnus ir dukrą) daugelį metų laimingai kartu leidžia savo dienas miškuose. Džeikas moko vaikus medžioti ir žvejoti, suprasti miško paslaptis. Taip pat jis vadovauja šiokiam tokiam navių kariniui padaliniui, kuris puldinėja atėjūnų iš Žemės erdvėlaivius. Jiems sekasi puikiai. Deja, gyvenimas negali būti tik rožėmis klotas, mat horizonte pasirodo iš mirties gniaužtų išsivadavęs senas Džeiko priešas pulkininkas Kvaričas. Jo vienintelis tikslas ir troškimas – atkeršyti Džeikui už tai, kad bandė jį nužudyti ir sugadino jo misiją. Kvaričas, susikūręs savo navio avatarą, su būreliu karių įsiveržia į taikų navių pasaulį ir priverčia Džeiką su šeima bėgti į vandenų gentį… Būtent ten mums ir atsiveria gražiausi filmo vaizdai.
Kino juosta trunka netrumpai – jame daug veiksmo ir kitokių scenų, kuriose veikėjai dramatiškai bando išnarplioti savo gyvenimo peripetijas. Atrodo, kad filme galima rasti net kelias pabaigas, nors iš tikrųjų tikrosios pabaigos dar neišvystame, – net neskaitęs internete gali aiškiai suprasti, kad mūsų laukia dar ir trečia „Įsikūnijimo“ dalis, mat Džeko ir Kvaričo reikalai lieka vis dar nesuvesti, o tikroji kova – vis dar neprasidėjusi. (D.Ž.)
„Fabelmanai“ (The Fabelmans)
2022 metais Styvenas Spilbergas pristatė dar vieną kino perlą, tačiau šįkart jis kitoks – gerokai asmeniškesnis ir sentimentalesnis. Nėra tiek daug specialiųjų efektų ir veiksmo scenų, tačiau vis dar pilna dramos. Mat kino juosta „Fabelmanai“ vaizduoja ne ką kitą, o Spilbergo vaikystę ir paauglystę: nuo ko jis pradėjo kurti filmus, kokia buvo santykių dinamika jo šeimoje ir kaip filmai jam padėjo geriau suprasti pasaulį. „Fabelmanai“ nėra dokumentinė juosta, taigi preciziško tikslumo laukti neverta, tačiau filmavimo aikštelėje būta ir ašarų, ir autentikos, ir dalinimosi prisiminimais, o tai sujaudino kiekvieną filmo kūrimo procese dalyvavusį asmenį.
Spilbergas pirmą kartą užsiminė, kad norėtų sukurti kino juostą apie savo vaikystę, dar 1999 metais. Tuomet būsimam filmui scenarijų parašė jo sesuo Anė Spilberg, pavadinusi jį „I’ll Be Home“. Vis dėlto režisierius pabijojo papiktinti savo tėvus, nuogąstavo, kad jie įsižeis dėl to, kaip jis juos vaizduoja, ir atidėjo šį projektą vėlesniam laikui. Prie jo sugrįžo kiek daugiau nei po 20 metų, 2020-aisiais, kai tėvai buvo ką tik mirę, o Tonis Kašneris (Tony Kushner), kaip scenaristas išgarsėjęs dėl tokių darbų kaip „Linkolnas“ (Lincoln), „Vest Saido istorija“ (West Side Story) ir „Miunichas“ (Munich), pradėjo rašyti „Fabelmanų“ scenarijų. Spilbergas norėjo atskleisti, kaip augdamas jis po truputį išvydo savo tėvus ne kaip dievus, ne kaip angelus, ne kaip kokius savo asmenybės tęsinio be vaikų neturinčius asmenis, bet kaip gyvus, jaučiančius žmones.
„Fabelmanai“ neabejotinai yra kitoks filmas nei mes esame pratę matyti su Spilbergo pavarde, tačiau jame išlieka tas pats braižas – režisierius laikosi Holivudo tradicijų ir pasitelkia tradicines pasakojimo priemones, kad padarytų efektą, t. y. filme blogiui lemta žlugti, o gėriui laimėti. Jame yra ir dramos, ir idealų, netgi tragedijos – kiekvienam sava tragedija yra baisiausia. „Filmai yra sapnai“, – sako Mitsė Fabelman (Michelle Williams) savo sūnui Semiui (Gabriel LaBelle). Būtent taip ir atrodo naujausias Spilbergo filmas. Bet apie viską nuo pradžių.
Veiksmas prasideda 1952 metais, kai Semis Fabelmanas, dar mažas berniukas, su savo mama Mitse ir tėčiu Burtu Fabelmanu (Paul Dano) išsiruošia pirmą kartą žiūrėti filmo kino salėje. Jis jaudinasi ir bijo, nes dažnai sapnuoja košmarus, o tėtis jam pripasakojo, kad žmonės ekrane atrodo labai dideli. Tačiau Mitsė ramina vaiką ir guodžia, kad pamatys ko dar nematęs.
Galiausiai vaizdas kino ekrane Semį taip sukrečia, kad jis ima trokšti atkurti tai, ką pamatė.Taip prasideda jaunojo Fabelmano režisūrinė karjera.
Atrodo, kad kurdamas šį filmą Spilbergas norėjo nuo krūtinės nusimesti kažkokią naštą, lyg būtų norėjęs atlikti išpažintį, išsipasakoti, kas jį slėgė daugybę metų. Gal tai ir duoklė tėvams, būdas išlaikyti prisiminimus apie juos ir geriau suprasti, kokią įtaką jie turėjo jo gyvenime. Atrodo, kad šį filmą jis kūrė ne kam kitam, o sau. Maža to, jam pavyko įvykius perteikti vaiko ir paauglio akimis, tad ši kino juosta tinka ne tik suaugusiems, bet ir visai šeimai. (D.Ž.)
„Women Talking“
Kanadienčių rašytoja ir režisierė Sara Poli, remdamasi Miriam Touvs 2018-ais metais išleistu romanu, pastatė filmą apie išnaudojamas, gėdinamas, izoliuotoje religinėje bendruomenėje gyvenančias moteris. Moterys filmą pradeda šiais Touvs žodžiais: „Tai, kas nutiko, buvo moterų vaizduotės apsireiškimas.“ Taip religinė moterų bendruomenė bando paaiškinti, kodėl daugybę metų patirdavo seksualinius vaiduoklių, demonų išpuolius arba isterijos („pašėlusios moterų vaizduotės“) priepuolius, po kurių jos likdavo išsigandusios, nėščios arba negyvos. Sugavus ir uždarius užpuolikus, „kad jie būtų apsaugoti“, moterys susirenka aptarti, kaip įsivaizduoja savo ateitį. Joms reikia nuspręsti, ar pasilikti bendruomenėje, kurioje jas prievartavo ir išnaudojo, ar išvažiuoti, tačiau taip nusigręžti nuo Dievo.
Nors beveik visas filmo veiksmas vyksta daržinėje, scenografija yra nejudanti ir iš esmės tai filmas, kuriame moterys tiesiog kalbasi, pati veiksmo dinamika yra intensyvi, ji tiesiog įsiurbia, įtraukia ir neleidžia atsikvėpti. Sara Poli sugebėjo sukurti dialogus, kuriuose išryškėja žmoniškumas ir žmogiškumas, o universalios tiesios perteikiamos paprastu ir mums artimu būdu. Visiems turbūt tam tikru momentu teko priimti svarbų sprendimą, ką norime toliau daryti su savo gyvenimu, ir šios moterys, gyvenančios aplinkoje, kuri, atrodo, negali mums būti svetimesnė, žodžiais suprantamai perteikia šią lemiamą akimirką, o režisierė pasirūpina, kad tai pamatytume ir vaizdiškai estetiniu ir pagauliu būdu.
Be lemiamo apsisprendimo, filme taip pat rodomas ir moterų kasdienis gyvenimas – kokius drabužius dėvėdavo, kaip augindavo vaikus ir tvarkydavo buitį arba kokia galėjo būti jų kasdienybė prieš prasidėjus pokyčiams. Labiausiai stebina faktas, kad veiksmas vyksta ne XIX amžiuje (kaip atrodo iš pažiūros), bet mūsų laikais. Pagrindiniai personažai – sektos moterys – visapusiškai atskleisti, o aktorių (Rooney Mara, Claire Foy, Jessie Buckley, Frances McDorman ir kt.) vaidyba prisideda prie detalaus jų paveikslo išpildymo.
Šiame filme kaip katalizatorius veikia naujai moterims kilusi mintis, kad galbūt joms vis dėlto nereikia visą gyvenimą praleisti toje pačioje vietoje nekeičiant įpročių, laikanatis tos pačios rutinos. Mat paprastai tokių sektų nariai daro prielaidą, kad jiems lemta gyventi vienaip ir ne kitaip, priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. Filmo autoriai bando gilinti į psichologiją žmonių, kurių nusistovėjusios nuostatos ima keistis.
„Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness)
Rubeno Ostlundo režisuotas 2022-ųjų metų filmas „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness), ką tik pasirodęs Lietuvos kino teatruose festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ metu – visiškai nurauta, pačiuožusi, nesveikai juokinga absurdo komedija su fantastiška pabaiga ir muzika, kuri skamba taip, lyg jai būtų pakrikę nervai. Nes šiame filme nervai pakrikę visiems. Iš pažiūros tai pasakojimas apie turtuolių ir vargšų skirtumus, tuštybių mugę, nelygybę pasaulyje, lyčių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų filmo kūrėjai, regis, žvelgia į pačią visuomenės šerdį, į pačią žmogaus prigimtį, kurioje visada slypėjo ir slypės galios troškimas. O valdžia, kaip vėliau pamatysime, yra kaip neištikima sutuoktinė – prižada amžiną meilę, tačiau išduoda su geriau atrodančiu, turinčiu daugiau pinigų banko sąskaitoje ar daugiau sekėjų instagrame. Šuo irgi nekanda į jį maitinančią ranką. Kino juostos premjera Kanų filmų festivalyje sulaukė aštuonias minutes trukusių žiūrovų ovacijų ir laimėjo Palmės šakelę.
Filmas prikausto dėmesį nuo pat pirmos scenos, kurioje būrys dailių, jaunų, pusnuogių modelių vyrų lūkuriuoja laukiamajame, kol modelių atrankos komisija juos pakvies peržiūrai. Dėmesio centre – Karlas (filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždė Harris Dickinsonas). Vis dar jaunas, vis dar gražus, tačiau atsiliekantis nuo naujausių tendencijų mados versle – juk dabar jame svarbu ne tik išorė, bet ir vidus. O dar tas liūdesio trikampis, kuris šviečia Karlo kaktoje… Karlui liepia nustatyti rimtą miną – jis tą ir daro. Karlui liepia šypsotis – jis tą ir daro. Gal gera poza išgelbės jo karjerą.
Toliau sužinome, kad jis turi merginą – modelį Jaja (Charlbi Dean). Jaja moka neblogai manipuliuoti ir siekia tapti kažkieno trofėjinė žmona, nes reikia juk kaip nors suktis, ar ne? Negi dirbsi restorane ar viešbutyje, jeigu modelio karjera sužlugs? Juk gražūs žmonės irgi sensta, o mados verslas nemėgsta raukšlių. Tačiau pakolkas Jaja su Karlu gerai žiūrisi instagramo nuotraukose, be to, vienas kitam patinka. Karlas, kaip vėliau išaiškėja, yra feministas ir nori lygių teisių vyrams ir moterims. O tai reiškia, kad Jajai irgi kartais reikia lygiomis teisėmis apmokėti jųdviejų sąskaitas. Tačiau mergina Karlo nenori klausyti.
Kaip instagramo žvaigždės, jiedu nemokamai gauna prabangų kruizą jachta, kurioje susirenka nepaprastai turtingi, daugiausiai senyvo amžiaus žmonės, visada pratę gauti tai, ko nori, visada galintys daryti tai, kas jiems šauna į galvą. Jie arba nekreipia dėmesio į dirbantį personalą, arba jaučiasi galį su juo kalbėti ir elgtis globėjiškai. Tuo tarpu laivo kapitonas Tomas (Woody Harrelson) neišlenda iš savo kajutės ir skandina liūdesį alkoholyje. Taip jau sutampa, kad jis, būdamas atsakingas už būrį turčių, pasirodo beesantis dar ir marksistinių pažiūrų idealistas… Ir tai tik viena nedidelė detalė, dėl kurios užverda visa košė laive…
Filmas iš esmės nagrinėja socialinius vaidmenis ir tai, kaip jie gali apsiversti aukštyn kojomis keičiantis aplinkybėms. Turčiai ir vargšai, moterys ir vyrai, darbdaviai ir jų pavaldiniai staiga apsikeičia vietomis ir galia, kuri iš pradžių priklausė vienam, atitenka kitam, kai turtai bei šlovė nebetenka savo reikšmės, o pamatiniai išgyvenimo įgūdžiai tampa pačiu svarbiausiu dalyku. (D.Ž.)
„Tar“
Pirmomis Venecijos kino festivalio dienomis buvo parodytas dar vienas biografinės dramos žanrui priskirtinas filmas lakonišku pavadinimu TAR.
Populiarioji Cate Blanchett čia suvaidino vieną garsiausių pasaulyje dirigenčių, Leonardo Bernsteino globotinę, 2013-aisiais metais tapusią pirmąja Berliner Philharmoniker dirigente moterimi. Tik nereikia informacijos apie Lydiją Tar ieškoti solidžiose enciklopedijose, nes šis personažas išgalvotas.
Cate Blanchett vaidina tikrą muzikinio pasaulio karalienę. Jos Lydija Tar – intelektuali (nesunkiai įveikia oponentus ginčuose), šmaikšti, valdinga (be šios charakterio savybės gerų dirigentų tiesiog nebūna) ir žino, ko nori pasiekti. Berlyno orkestrantus prieš G. Mahlerio Penktosios simfonijos repeticiją ji tiesiai šviesiai perspėja: „Pamirškite apie Viskontį“ (nes daug kam šis muzikinis šedevras tiesiogiai asocijuojasi su Viskončio „Mirtimi Venecijoje“).
Susilaukusi pripažinimo ir kaip kompozitorė, ji tvirtina niekada nesusidūrusi su lyčių šališkumu. Lydija gyvena vienalytėje šeimoje, su pirmu smuiku jos orkestre griežiančia Šaron (akt. Nina Hoss) augina dukrą Petrą (akt. Mila Bogojevic). Atrodytų, kad ir profesiniame gyvenime, ir namuose ji neturi problemų. Tačiau jos pamažu išnyra iš šešėlio ir ima temdyti gražų dirigentės sielos peizažą.
Panašu, kad nuo Lydijos autoritarizmo aplinkiniai patiria ne tik moralines kančias. Viena mobingo neištvėrusi mergina net nusižudė. O ir regis tvirta Lydijos bei Šaron šeimyninė partnerystė ima braškėti tada, kai valdingoji dirigentė ypatingą dėmesį (ne tik profesinį) ima skirti gabiai rusų violončelininkei Olgai (akt. Sophie Kauer). (G.J.)
„Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin)
Užsisukę amžinų tikslų, garbės, godumo, laikino spindesio, netikrumo ruletėje visai užsimirštame, kas iš tikrųjų verta mūsų laiko, dėmesio, pastangų. Atrodo, būti geru žmogumi – jau iš mados išėjęs dalykas, nebeaktualus, nuvertėjęs, pasenęs. Visiems svarbu talentas ir pasiekimai. Reikalas pasiekia tokį absurdo lygį, kad troškimų srautui įgijus didžiausią pagreitį, nebesijaučiame laimingi ir ramūs, o lyg paklaikę bandome sugauti raibulius sujudintame vandenyje – vadinamąją sėkmę. Režisierius Martinas Makdonagas 2022-ais metais pristatydamas savo naujausią filmą „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin) būtent ir nagrinėja šią temą: kas svarbiau – ar būti geru, ar pripažintu žmogumi?
Nėra oficialių duomenų, ar pats režisierius – geras žmogus, tačiau jis neabejotinai yra sukūręs ne vieną gerą filmą, tarp jų – 2008-ųjų metų juosta „Reikalai Brugėje” ir itin aukštai įvertintą „Trys stendai prei Ebingo, Misuryje“ (2017). Makdonagas dažniausiai pats rašo savo filmų scenarijus ir nevengia panaudoti humoro, kuris atsleidžiamas per kontrastą, paprastai išryškėjantį per du visiškai skirtingus, nesuderinamus veikėjus. „Blogo“ žmogaus ir gero žmogaus tema akivaizdi ne vienoje jo kino juostoje, kasantis giliau nei žmogaus prigimties dualumas ir keliant klausimą, ar iš tiesų mes visi giliai širdyje netrokštame būti geri?
Tiek „Salos vaiduokliuose“, tiek „Reikalai Brugėje”, kaip fonas dramai atskleisti pasitelkiama kultūriškai ir etniškai labai specifinė aplinka. Naujausiame filme – tai nuošali Airijos sala, kurioje stovi tik vienas kitas namas ir veikia vienintelė smuklė, niekad taip labai ir neįsišėlstanti, kurioje moteris – retas ir laukiamas svečias. Kitoje kranto pusėje verda pilietinis karas, tačiau salos gyventojų jis netrikdo – trumpai tariant, jie atsiskyrėliai, kurie ieško žmogiškos šilumos, netgi jeigu to patys ir nepripažįsta.
Kita salos ypatybė – jos lokalumas. Esame pripratę prie visuotinės globalizacijos, pasaulis šiais laikais mums tapęs vienu dideliu kaimu ir nuskridę į Indoneziją galime sutikti savo kiemo draugą iš antros klasės. Esame pripratę prie didelio greičio, o tai lemia sparčius pokyčius. Esame pratę prie trumpų draugysčių ir atsisveikinimų. Todėl sunku iki galo suvokti, ką reiškia toks lokalumas kaip 1923-iųjų metų atsiskyrusioje Airijos saloje. Ten žmonės pažinojo tik savo kaimynus ir paprastai santykius užmegzdavo visam gyvenimui. „Salos vaiduokliuose“ nagrinėjama, kas tuomet galėjo atsitikti, jei šį santykį būtų bandoma nutraukti. Prieinama išvada, kad nesvarbu, kokiais laikais gyvename, išsiskyrimas visuomet yra skaudus.
Trumpai pristatant filmo prielaidas, jis prasideda nuo visiškos mįslės. Salos geraširdis Patrikas Sulemanas (Colin Farell) užeina pas savo geriausią draugą Kolmą Dohertį (Brendan Gleeson) į svečius, nes, kaip ir kiekvieną dieną antrą valandą popiet, jie kartu eina į smuklę atsigerti alaus. Patrikas – linksmai nusiteikęs pleputis, kuris į pasaulį žiūri šiek tiek naiviai, tačiau kartais nenulaiko liežuvio. Kolmas – mąstytojas, smuikininkas, norintis kaip nors įprasminti savo gyvenimą, taigi kuriantis muziką, tačiau iš tikrųjų giliai širdyje jaučiantis tuštumą ir neviltį. Ir dar viena maža smulkmena apie jį – Kolmas nebenori kalbėtis su Patriku.
Patrikas jaučiasi itin įskaudintas ir visaip bando prikalbinti Kolmą vėl su juo bendrauti, tačiau Kolmas iškelia ultimatumą – kiekvieną kartą, kai Patrikas prie jo lįs, jis nusipjaus po vieną kairės rankos pirštą. Rankos, kuri jam paprastai reikalinga groti smuiku.
Juosta „Salos vaiduokliai“ pripažintas vienu iš geriausių 2022-ųjų metų filmų, gavo apdovanojimų už geriausią scenarijų ir geriausiai atliktus pirmaplanius bei antraplanius vaidmenis. Nors veiksmas jame lėtas, filmas teikia estetinį malonumą, žavi aktorių vaidyba, juokina dialogais ir bendrai paėmus verčia permąstyti savo vertybes. (D.Ž.)
„Viskas iškart ir visur“ (Everywhere Everything All At Once)
Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.
Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.
Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.
Tai, kad filmas naudoja paralelinių visatų idėją, nereiškia, kad juo susidomėti turėtų tik mokslo fantastikos žanro gerbėjai. Taip, tai nėra įprasta šeimos drama, ar įprastas veiksmo filmas (nors ir turi panašumų su „Matrica“). Jame yra tiek pat neoriginalių idėjų, kiek originalių. Be mokslo fantastikos idėjų, filme nagrinėjamas labai kasdieniškos temos. Iš esmės tai yra filmas apie šeimą, meilę ir kitas žmogiškas emocijas. „Viskas iškart ir visur“ kalba apie tai, kas daro mus žmonėmis bei siunčia labai stiprią žinutę apie empatijos ir gerumo svarbą. Gyvenimo tikslas ir įvairūs mūsų pasirinkimai taip pat analizuojami, bei gali žiūrovus priversti susimąstyti apie egzistencijos prasmę didžiosios Visatos kontekste. (Augustė Gumbytė)
