Siaubo žanras, kurio pagrindas – žmogaus problemos, nuo pat pirmųjų dienų nagrinėja su lytimi, santykiais ir socialiniais lūkesčiais susijusias nerimo temas. Todėl nenuostabu, kad motinystės tema siaubo kine nagrinėjama įvairiais iškreiptais būdais – nuo nėštumo kūno siaubo iki apsėstų motinų figūrų.
Pastaraisiais metais imtasi priemonių, kad moterys siaubo filmuose būtų geriau reprezentuojamos, tačiau XX ir XXI a. pradžioje vis dar būta fantastiškų, sudėtingų ir šiurpą keliančių filmų apie motinas. Pasiduodami žiūrovų nerimui dėl atsakomybės, veiksnumo praradimo ir kūno autonomijos, siaubo filmai gali parodyti kai kuriuos didžiausius tabu apie moteris ir motinystę, todėl pristatome dešimtuką tokių, šiurpių, filmų apie motinystę.
10. „Pasikalbėkime apie Keviną“ (We Need to Talk About Kevin, 2011)
Tai britų – amerikiečių drama, režisuota Lynne Ramsay pagal Lionel Shriver novelę tokiu pačiu pavadinimu. Drama nestokoja siaubo ir trilerio elementų. Tai istorija apie siaubingą moters motinystę, jos vargus ir nepaaiškinamą žiaurų vaiko elgesį.
Ramsay filmo juostoje norėjo perteikti pagrindinę novelės mintį: sunkų laikotarpį nėštumo metu, vargus vaikui gimus ir dar didesnį vargą vaikui tapus paaugliu. Ši istorija pasakoja apie mamos kančias ir vaiko abejingumą visam jį supančiam pasauliui. Tai patys baisiausi išgyvenimai, kokius gali patirti motina.
Kevino mama Eva dar besilaukdama pirmagimio jautėsi prislėgta ir pavargusi. Gimus sūnui visi pojūčiai tik paaštrėjo: bemiegės naktys ir dienos, ausyse spengiantis vaiko verksmas, nuolatinis nepakeliamas nuovargis. Evos vyrui atrodė, jog žmona šiek tiek perdeda, nes ant jo rankų kūdikis kaipmat nurimdavo ir tapdavo tikru angelėliu. Nesupratimas ir nepalaikymas sunkiomis akimirkomis motiną dar labiauvarė į depresiją. Galbūt, todėl Evai prieš akis šmėžavo praeities šešėliai ir ateities vizijos. Toks siužeto sumanymas puikiai parodo, kokia sumaištis tvyro motinos galvoje.
Kevinui paūgėjus, neramumai toli gražu nesibaigė. Vaikas nuolat stengdavosi sugluminti mamą ironiškomis ir bauginančiomis šnekomis, rodė nepagarbą ir tiesmukai demonstravo nepasitenkinimą viskuo, kas jį supa. Kevinui nereikėjo draugų, jis nematė prasmės leisti laiko su motina, o jaunesnioji sesuo ( kuri visai nepanaši į Keviną ) tebuvo maža kvailutė. Paauglys išvedęs motiną iš kantrybės nejausdavo jokios kaltės, priešingai, tai buvo jo triumfas. Jis nejautė kaltės ir tada, kai specialiai prieinamoje vietoje paliko pavojingus skysčius, kad sesuo galėtų lengvai juos pasiekti. Sesuo skaudžiai nukentėjo, o jam buvo visiškai nusispjaut. Jis težiūrėjo savo piktdžiugišku žvilgsniu ir nuolat mąstė kaip dar galėtų įskaudinti savo artimuosius. (Sandra Šliaužytė)
9. „Antikristas“ (Antichrist, 2009)
Šokas ir sąmonę paralyžiuojantis siaubas šio filmo žiūrovą apimą ne kartą. Be jokių įžangų jau pradiniuose kadruose skambant nuostabiai F. Haendelio muzikai tėvų kūniškos ekstazės metu (kai kurie meilės akto vaizdai nufilmuoti taip, tarsi tai iš tikrųjų būtų pornografinis filmas) mažas vaikas, lyg kažkokių saldžiabalsių sirenų paviliotas (o gal lunatizmo paveiktas) iškrenta pro langą.
Jau nuo šio momento sutuoktinių poros (ji – rašytoja, jis – psichoterapeutas) tragedija nenumaldomai artėja prie žiaurios atomazgos. Skausmo palaužta motina pakliūva į psichiatrinę ligoninę, o vėliau jos dvasinius lūžius hipnozės pagalba ima gydyti pats vyras. Sadomazochistinės terapijos eksperimentų aikštele tampa „Edenu“ pavadintas namelis miško tankmėje. Bet nelaukime įprastų ir banalių asociacijų su žemiškuoju rojumi. Gamta čia, anot beprotybės apimtos herojės, – „tai šėtono šventykla“. Šiai svarbiai filmo minčiai antrina ir dar vienas personažas – tikra lapė, kuri žmogaus balsu (!) ištaria mylimiausią režisieriaus frazę „Chaosas valdo“ (sakoma, kad ši sentencija „Chaos Reigns“, raudonomis raidėmis užrašyta virš durų į L. von Triero biurą).
„Antikristo“ seanso metu žiūrovas visą laiką jaučia, kad jausmai ir protu gimdomos asociacijos, užuot papildę vieni kitus, juda skirtingomis trajektorijomis, todėl sumaištis yra tiesiog neišvengiama. Iš chaoso tik gerokai vėliau gimsta minčių ir vaizdinių fragmentai, palengva susidėliojantys į paradoksalių išvadų mozaiką.
O į priekaištus dėl natūralistinių scenų režisierius atsakė: „Man kino dramaturgija ir yra viena iš prievartos formų. Kinas turi teikti skausmą, kaip aštri skeveldra batuose, priešingu atveju nėra prasmės filmus kurti ir juos žiūrėti. Žiūrovą reikia priversti mąstyti, o tokio tikslo šiais laikais galima pasiekti tik itin radikaliomis priemonėmis“. (Gediminas Jankauskas)
8. „Mama“ (Mama, 2013)
Legendinio režisieriaus Guillermo Del Toro prodiusuotas ir režisieriaus Andy Muschietti filmas „Mama“ yra įspūdingai tamsus fantastinis siaubo filmas. Pagal to paties pavadinimo Muschietti trumpametražį filmą sukurtame filme „Mama“ Jessica Chastain ir Nikolajus Coster-Waldau vaidina porą, auginančią dvi laukines mergaites, kurios gyvena miške su antgamtiška motinos figūra.
Pati būtybė kelia didžiulę grėsmę ir yra išties šiurpą keliančio dizaino, o jos ryšys su mergaitėmis kelia didelį pavojų pagrindinės veikėjos Anabelės gebėjimui rūpintis vaikais. Mama ir Anabelė parodo motinos meilės stiprybę, todėl filme tyrinėjamos šviesiosios ir tamsiosios motinystės pusės.
Be mažiausiai trijų ar keturių krūptelėjimų kėdėje, sulaukiame keleto kūrybiškiausių košmarų epizodų per visą pastarąjį laiką. Stilizuotas sapnas (kuris iš tiesų yra perkeltas prisiminimas), kurio veiksmas vyksta XIX amžiuje ir kuriame matome išprotėjusią jauną moterį, keliančią kruviną siaubą prieš šokant nuo uolos su savo naujagimiu, ir visa tai rodoma iš pamišėlės taško…
Filmo „Mama“ prologe sužinome apie susišaudymą finansų įmonėje po ekonominio kracho. Sumuštas vadovas Lukas (akt. Nikolajus Coster-Waldau) grįžta namo, greitai pasiima dvi mažametes dukras Viktoriją ir Lili ir pasileidžia bėgti. Jie atsiduria apleistame name giliai miške, kur Lukas, matyt, ketina nušauti savo dukras, kol spės nusižudyti pats.
Na, bet taip neįvyksta… Praėjus penkeriems metams Luko brolis Džefris (jį taip pat vaidina Coster-Waldau) niekada nepraranda vilties. Jo ieškotojų komanda pagaliau pakliūva į tą patį apleistą namą, kurį prieš šimtmetį matėme košmare. Tėvo seniai nebėra, bet mergaitės vis dar ten – visos purvinos, skleidžiančios keistus garsus, sparčiai šliaužiančios keturiomis kaip laukiniai gyvūnai. Kaip jos galėjo išgyventi vienos?
Mergaitės kelis mėnesius laikomos izoliuotos, o daktaras Dreifusas (akt. Danielis Kašas) fiksuoja kiekvieną jų judesį, tariamai padėdamas joms asimiliuotis. Atsižvelgiant į tai, kad Viktorija nuolat daro mįslingas užuominas apie nematomą „mamą“, o Lilė miega po lova, graužia vaisius, šakeles ir retkarčiais vabzdžius ir rėkia, kai kas nors bando ją paliesti, mergaitės vargu ar yra pasiruošusios ledams, pižamoms ir pasakoms prieš miegą, tačiau Džefris su Anabele pasiryžęs suteikti joms normalų gyvenimą… Kokios dar paslaptys išaiškės…?
7. „Piktieji numirėliai prisikeliaׅ“ (Evil Dead Rise, 2023)
Kaip ir ankstesniame režisieriaus Lee Cronino, nepakankamai įvertintame airiškame šaltame filme „The Hole in the Ground“, „Piktieji numirėliai prisikelia“ nagrinėja motinystės temas. Kai Elė (akt. Alyssa Sutherland) tampa apsėsta ir ima siaubti savo daugiabutį namą, jos seseriai Betei (akt. Lily Sullivan) belieka bandyti apginti tris Elės vaikus nuo motinos žalos.
Elė su trimis vaikais gyvena ankštame Los Andželo bute. Ji savo sesers nematė jau daugybę metų, tad Elė labai nustemba, kuomet sesuo Betė apsireiškia prie jos namų durų. Žinoma, nuostabą greitai pakeičia džiaugsmas dėl susvetimėjusios sesers sugrįžimo – juk nepaisant visų gyvenimo sunkumų, šeima yra svarbiausia.
Vis tik žodis „šeima“ greitai įgauna absoliučiai kitokią, kraupią prasmę. Elės pastato užkaboriuose seserys suranda seną paslaptingą knygą, kuri, kaip netrukus paaiškėja, savyje slepia pragarišką galią atgaivinti mirusiuosius. Kuomet į šį pasaulį ima veržtis negyvus kūnus užvaldantys demonai, seserys susiduria su kraują stingdančia, makabriška ir siaubinga šeimos bei motinystės versija.
Filmas kruvinas, intensyvus ir žiaurus, jame motinystė nagrinėjama dviem aspektais. Elė įkūnija unikaliai siaubingą motinos, priverstos nužudyti savo vaikus, sampratą, o Betė, kuri yra ką tik pastojusi, atranda savo motiniškus instinktus gindama sūnėną ir dukterėčias.
6. „Motina!“ (Mother!, 2017)
Filme jaunavedžiams (Dženifer Lawrence ir Javierui Bardemui) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą. Ramią kasdienybę sudrumsčia sykį ant namų slenksčio išdygę paslaptingi nepažįstamieji (Ed Harrisas ir Mišelė Pfeiffer), kurių pasirodymas ne tik sugriauna namuose tvyrojusią ramybę, tačiau ir tampa išbandymu jaunavedžių santykiams. Ar įsimylėjėliams pavyks išgelbėti idiliška atrodžiusią santuoką? O galbūt visa tai tebuvo iliuzija?..
Kultiniais tapusių filmų „Rekviem svajonei“, „Juodoji gulbė“ ir „Pi“ režisierius Darrenas Aronofsky septintąjį savo režisuotą filmą pristatė Toronto bei 74-ajame Venecijos kino festivaliuose. Kino pramonės senbuviui į juostos „Motina!“ filmavimo aikštelę pavyko prisivilioti įspūdingą aktorių komandą – pagrindinius vaidmenis psichologinėje siaubo dramoje atlieka Oskaru apdovanoti aktoriai Dženifer Lawrence ir Javieras Bardemas, o taip pat Mišelė Pfeiffer, Domhnallas Gleesonas, Ed Harrisas ir Kristen Wiig.
Filme „Motina!“ pagrindinę heroję kiti veikėjai išnaudoja dėl jos dosnumo, gerumo ir namų ruošos gebėjimų – visų su motinyste siejamų savybių – kol sunaikina net jos naujagimį. Įasmenindama Žemę kaip kankinamą jauną moterį, „Motina!“ nagrinėja biblines ir aplinkosaugos temas, taip pat vaizduoja nelygią galios dinamiką tarp vyrų menininkų ir jų mūzų moterų.
„Motina!“ – tai negailestingas ir nerimą keliantis filmas, kurį puošia graži kinematografija ir galingi aktorių pasirodymai. Jame motinystė tyrinėjama ir tiesiogine, ir metaforine prasme, parodant, kokį blogą elgesį su moterimis ir visa planeta teko patirti per amžius.
Oskarui nominuotas režisierius D. Aronofsky mistinį siaubo trilerį vadina filmu „apie meilę, ištikimybę ir pasiaukojimą“ bei tikina sugrįžęs prie savo mėgstamiausio kino žanro, kuris ir tapo vizitine jo kūrybos kortele.
5. „Titanė“ (Titane, 2021)
Julia Ducournau filmas, Kanų kino festivalyje apdovanotas „Palme d’Or“, yra kraują stingdantis, košmariškas, tačiau ir šelmiškai komiškas sekso, smurto, fantazijos, profesionalaus pastatymo ir trankios muzikos pliūpsnis.
„Titane“ – 2021 m. išleistas siaubo trileris, kurį parašė ir režisavo itin sėkmingo siaubo filmo „Raw“ (2016) kūrėja prancūzų rašytoja ir režisierė Julia Ducournau. Šioje juostoje Agathe Rousselle atlieka pagrindinį vaidmenį: moteris vaidina jauną merginą Alexia, apie kurios gyvenimą ir sukasi visa kino juosta.
Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis – atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir – jūs, tikriausiai, jau atspėjote – sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Po nemalonios smegenų operacijos Alexijos galvoje yra sumontuojama titano plokštė, kurios įmontavimas paveikia mergaitę taip, jog ši – pagal idėja turėdama vengti automobilių po skaudžios avarijos, priešingai – pamilsta automobilius ir tik išėjusi iš ligoninės apkabina ir pabučiuoja stovinčią gatvėje transporto priemonę.
Meilė automobiliams ties vaikyste nesibaigia, suaugusi Alexia jaučia tik dar didesnę meilę. Scenoje, kuri gali būti įvardinta kaip „Fast & Furious“ (liet. „Greiti ir įsiutę“) franšizės parodija, filmavimo kamera keliauja neoniniu apšvietimu skęstančioje aplikoje – laidoje, kur jaunos moterys pozuoja prie galingų bei griausmingai atrodančių automobilių. Niekas nepozuoja su siautulingesniu jausmu kaip tai daro Alexia. Pankiška mergina, kurią vaidina Agathe Rousselle, nesikuklina seksualiai pozuoti, demonstruodama savo randą galvoje ir šelmišką tatuiruotę krūtinės srityje, kurioje skelbiama: „Meilė yra šuo nuo pragaro“.
Tačiau „Titane“ nėra banali juosta apie seksualią merginą, mylinčią automobilius ir save pačią. Negana to, Alexia pastoja pasimylėjusi su automobiliu. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai – pastoja. Taigi, „Titane“ yra fantastinių elementų turinti kino juosta ir šiurpus trileris, kuriame kerštinga bei budri mergina suteikia atlygį „plėšriems“ vyrams ir būdama nėščia, dėl tam tikrų priežasčių, pradeda apsimetinėti vyriškosios lyties atstovu, slėpdama ne tik didėjantį pilvą bei krūtine, tačiau netgi susilaužydama nosį bei nusikirpdama plaukus…
Ir nors atrodo, jog šiame pasakojime visko labai daug – filmo istorija yra aiški ir veržli, todėl jūs visada aiškiai suprasite, kas vyksta, net jei jums ir nebus iki galo aišku, kodėl vykta vieni ar kiti dalykai. Be to, kaip jau minėjome anksčiau – nors juosta šokiruoja, tačiau kraują stingdančius elementus prancūzų režisierė puikiai subalansuoja su humoru ir net lengvumu, todėl turėsite progą patirti tikrą emocijų antplūdį. (Agnė Lukaševičiūtė)
4. „Rozmari kūdikis“ (Rosemary’s Baby, 1968)
Norėdama sukurti šeimą, jauna katalikė namų šeimininkė Rozmari Woodhouse ir jos sunkiai besiverčiantis vyras aktorius Gajus persikelia gyventi į Bramfordą. Bramfordas – kultinis Niujorko pastatas, apipintas nemaloniomis istorijomis apie neaiškius gyventojus ir šiurpius įvykius.
Jauna pora, gyvena kasdienį gyvenimą ir susidraugauja su ekscentriškais kaimynais Romanu ir Mine Kastvetais. Na, išties kaimynai kitokie nei paprasti žmonės… Rozmari pastoja. Tačiau nepatyrusią motiną sistemingai atribojant nuo draugų rato, ima ryškėti nerimą keliančios grėsmingo, gerai suplanuoto sąmokslo užuominos, kurios nedrąsią Rozmari apgaubia įtarimų ir dvasinės agonijos skraiste. Tačiau kodėl visi taip patogiai trokšta padėti? O svarbiausia, kodėl Gajus tai leidžia?
1967 m. Iros Levino romano motyvais sukurtame filme „Rozmari kūdikis“ pasakojama apie jauną moterį, kurią raganų būrys priverčia pagimdyti Antikristą. Filme pasakojama, kaip Rozmari (akt. Mia Farrow) bando atskleisti ją supantį sąmokslą ir pagrįstai tampa paranojiška, kai ją apnuodija raganų būrio nariai.
Mios Farrow vaidmuo yra nepaprastas, ji vaizduoja Rozmari kaip trapią ir pažeidžiamą, bet beviltiškai pasiryžusią apsaugoti savo mylimą vaiką. Nepaisant to, kad filmas sukurtas daugiau nei prieš 50 metų, jis neblėstančiai populiarus ir iki šiol išlieka bene baisiausiu siaubo filmu apie motinystę.
3. „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018)
2018 metais režisieriaus Ari Aster sukurta psichologinė siaubo juosta „Paveldėtas“, buvo išrinkta baisiausia siaubo juosta istorijoje. Visas filmo dėmesys skiriamas psichologijai ir veikėjų vidinėms dramoms.
Po senelės netekties, šeima stengiasi gyventi įprasta gyvenimą: du paaugliai vaikai eina į mokyklą, tėvai dirba ir į visko centą atsidūrusi mama, stengiasi kuo labiau išlaikyti šeimą. Tiesa, mirusi senelė slėpė daug paslapčių, kurios kažkokiu tai mistiniu būdu susiejamos su dabartimi.
Senelė užsiėmė neaiškiais ir slaptais spiritizmo seansais ir satanistiniais ritualais, kuriais susižavi ir keista jų dukra. Filmo šiurpumas daugiausiai atsispindi labai realiai išreikštame pasakojime – čia viskas atrodo tikra. Žiūrovui tenka nuolat spėlioti ir „šokinėti“ nuo realybės prie kažko paranormalaus. Aktoriai puikiai atlikę savo darbą, sugebėjo įtikinti, o siaubo juostoje vykstantys netikėti ir baisūs įvykiai verčia tik dar labiau spėlioti, ką gi slėpė jų mirusi senelė ir kaip tai yra susiję su jų šeima.
Nuolat jaučiama įtampa filmo metu, kompanijai „A24“ pakišo mintį padaryti eksperimentą ir išmatuoti žiūrovų, dalyvavusių filmo premjeroje, širdies pulsą. Ramybės būsenoje, normalus žmogaus pulsas yra 60-100 dūžių per minutę. 30-tą filmo minutę žiūrovų pulsas pagreitėjo iki 130-ties, po valandos 150, o filmui pasibaigus pasiekė net 160.
2. „Tamsūs vandenys“ (Dark Water, 2002)
Tai 2002 m. japonų režisieriaus Hideo Nakatos, išgarsėjusio originaliu filmu „Skambutis“ (1998), sukurtas antgamtinis siaubo filmas. Filme pasakojama apie moterį Jošimi (akt. Hitomi Kuroki) ir jos dukrą Ikuko (akt. Rio Kanno), kurias persekioja jaunos mirusios mergaitės dvasia ir jų butą pradeda tvinkdyti vaiduokliškas vandens potvynis.
Jošimi, jauna moteris, kuri ginčija nemalonią skyrybų bylą ir kuria naują gyvenimą kaip vieniša motina su šešerių metų dukra Ikuko baugiame daugiabutyje nuošalioje miesto dalyje. Ji pamačiusi drėgną dėmę ant lubų pamato, kad ant stogo prie vandens rezervuaro žaidžia kita maždaug Ikuko amžiaus mergaitė: mergaitė, kuri prieš kelerius metus dingo be žinios. Jošimi ima kamuoti baimė, kad ši paslaptinga mergaitė atėjo tam, kad pakeistų jos dukrą, arba – tai ir racionalesnė, ir paranojiškesnė prielaida – kad jos vyras sąmoningai inscenizuoja šiuos įvykius, norėdamas pakenkti jos globos bylai.
Nakata sumaniai išnaudoja visas vandens savybes, kad pabrėžtų kylančią baimės bangą: vanduo tampa užnuodytas, o pats vanduo agresyvus užterštumo agentas. Jis pasitelkia interjerus ir lauko vietoves, kurios yra įtikinamai niūrios, tačiau persmelktos neatpažįstamos grėsmės. Tai baisus filmas suaugusiems.
Filmas „Tamsūs vandenys“ yra ir bauginantis, ir širdį veriantis, jame tvyro liūdesio ir apgailestavimo atmosfera. Jošimi vaizduojama kaip besąlygiškai mylinti ir nesavanaudiška, jos motiniški instinktai skatina filmo konfliktą. Kitaip nei daugelis kitų siaubo filmų apie motinystę, kuriuose nagrinėjami šiurkščiausi šios temos aspektai, „Tamsūs vandenys“ yra duoklė motiniškų ryšių grožiui ir tyrumui.
1. „Babadukas“ (The Babadook, 2014)
Seniai pastebėta – kuo daugiau įtampos ir visokiausių grėsmių žmones tyko realybėje, tuo pasaulio ekranuose tarsi grybų po šilto lietaus daugėja siaubo filmų.
Psichologai pastebi netgi vieną „terapinį“ siaubo filmų privalumą: prisižiūrėjęs fantastiškiausių siaubų arba kitiems žmonėms tenkančių sukrėtimų, žmogus išeina iš kino salės ir gali ramiai atsikvėpti: „Ačiū Dievui, man nieko panašaus neatsitiko…”
Todėl visiems, kuriuos kankina didelės problemos, nemalonumai ir stresai, galime (terapinės profilaktikos tikslais) rekomenduoti pažiūrėti tolimoje Australijoje sukurtą „Babaduką“. Nes po šio filmo peržiūros banalios kasdienės baimės turėtų išgaruoti kaip kamparo spiritas.
Babaduku Australijoje vadinamas siaubo apsakymuose vaizduojamas monstras, panašus į mums labiau artimą Baubą. Bet režisierės Jennifer Kent filme jis nužengia iš knygų į realybę ir terorizuoja našle tapusią moterį bei jos šešerių metų sūnelį. Aplinkiniai moters patiriamus siaubus pradžioje nevertina rimtai; jie mano, kad vienišai moteriai tiesiog vaidenasi. Bet netrukus ima aiškėti tikros Babaduko naktinių vizitų priežastys.
Nuolat pavargusi senelių prieglaudos darbuotoja Amelija Vanek (akt. Essie Davis) prieš šešerius metus neteko vyro ir viena augina sūnelį. Mažylis Samuelis (Noah Wisemanas) turi problemų mokykloje, kenčia nuo isteriškų priepuolių ir yra išvargintas nemigos: berniukui vis vaidenasi, kad jį persekioja kažkoks paslaptingas monstras. Kad galėtų jį įveikti Samuelis slapta gamina savadarbį ginklą.
Paslaptingas monstras pradeda įgauti konkretesnį pavidalą, kai berniukas paprašo mamos paskaityti jam ant lentynos surastą iliustruotą knygelę „Ponas Babadukas“. Jos personažas slepiasi tamsiausiuose kambarių užkaboriuose ir verčia žmones daryti siaubingus dalykus.
Bet filmo autoriai neapsiriboja tik galimybe primityviai išnaudoti tokio siužeto teikiamus košmarus. „Babadukas“ į vaikiškų siaubingų fantazijų lauką projektuoja ir suaugusius dažnai kankinančius košmarus. Agresijos ir pykčio priepuoliai dažnai ištinka ir Ameliją, mat prieš kelerius metus tą pačią dieną moteris tapo ir našle, ir motina.
Todėl nesitikėkime dar vieno daug kartų panašiais siužetais spekuliuojančio „siaubiako“. Kitaip Niujorko kritikai nebūtų pavadinę „Babaduką“ geriausiu metų debiutu. (Gediminas Jankauskas)
