Viena pirmųjų pamokų, kurias universitetuose iš patyrusių pedagogų išgirsta būsimieji kinematografininkai, yra labai paprasta: „Išmokite pasakoti istorijas“.
Iš tikrųjų, kiekvienas filmas pasakoja kažkokią istoriją. Tik vienų filmų kūrėjai pasitelkia tradicinį naratyvą ir tokias pat išraiškos priemones, kad žiūrovams viskas būtų aišku. Kiti gi pasakoja istorijas, laužydami įprastus kanonus ar ignoruodami logiką. Bet net ir siurrealistiniai filmai paklūsta kažkokioms savoms taisyklėms, kurios padeda susivokti simbolių ir metaforų labirintuose.
Esame rašę apie filmus išskirtinai naudojančius spalvas.
Šį kartą pristatome margą panoramą ypatingai gražių filmų, kuriuose (nepriklausomai nuo žanro) ryškūs meninio grotesko elementai.
10. „IŠPROTĖJĘS DIEVAS“ (Mad God, 2021)
Šio labai keisto filmo autorius Philas Tippettas ilgai dirbo lėlinės animacijos srityje. Jo pavardę – kaip specialiųjų efektų kūrėjo – rasime daugelio fantastinių filmų titruose – nuo „Žvaigždžių karų“ iki „Juros periodo parko“.
Tačiau didžiausia jo aistra – būtent lėlinė animacija, prie kurios jis visada sugrįždavo. O rimtai ir nesiblaškant prie kitų komercinių projektų Philui Tippettui pavyko tik įžengus į XXI amžių.
Tiesa, parengiamieji darbai prie „Išprotėjusio Dievo“ prasidėjo 1987-aisiais, kai filmų kūrėjai jau pradėjo įsisavinti skaitmeninės animacijos galimybes, bet rankomis kuriama lėlinė animacija (kartais ji vadinama Plastine animacija) buvo dar plačiai naudojama.
„Išprotėjusio Dievo“ estetika ir gimė iš ano meto komiksų, žurnalų „Heavy Metal“ viršelių dizaino ir animatoriaus avangardininko Ralpho Bakshi filmų.
Bet kaip tik visa tai ir sudarė pagrindinius produkcijos sunkumus. Jau pačiame filmo scenarijuje buvo tiek daug smurto, kraujo, sumaitotų kūnų ir visokiausių pavidalų kančių, kad potencialūs investuotojai neskubėjo remti tokį įžūliai chuliganišką projektą.
Galiausiai išgelbėjo vadinamasis kraudfandingas (mūsų kalbininkai tokį metodą pavadino sutelktiniu finansavimu, kai lėšos tam tikram projektui renkamos internetu iš daugelio tarpusavyje nesusijusių fizinių ir juridinių asmenų).
Šis metodas leido pajudinti projektą iš mirties taško – 2012 metais pavyko surinkti tris kartus daugiau už pradinę 40 tūkst. dolerių sumą.
Filmo siužetas painus. Bet jau iš pirmų kadrų aišku, kad autoriai siūlo žiūrovams pasinerti į klampią totalitarinės ateities atmosferą. Kažkoks kareivis, apsirengęs Pirmojo pasaulinio karo laikus menančią cheminės apsaugos uniformą, su lagaminu leidžiasi į infernalinį požeminį pasaulį. Panašu, kad jo misija – susprogdinti galingą bombą. Bet jo kelyje laukia daug pavojų – ne priešininko kariai, bet visokiausio plauko fantastinės pabaisos, kažkokie šlykščiausi padarai.
Kartu su žudiku keliaujame baisiais koridorių labirintais, kur už kiekvieno kampo tyko pavojus, o požeminėse laboratorijose išprotėję mokslininkai daro protu nesuvokiamus eksperimentus su fiziniais kūnais.
Visa tai nufilmuota taip, kad oda šiurpsta nuo patiriamo siaubo, o nuo šlykščių vaizdų, apdegintų kūnų ir net pro sienas besisunkiančio kraujo ir pūlių galima pajusti negatyvias pasidygėjimo reakcijas.
Filmo autoriai neskuba ką nors aiškinti. Žiūrovui paliekami platūs interpretavimo plotai. Vieni, žinoma, prisimis panašią slogaus siaubo atmosferą jautę skaitydami gotikinio siaubo meistro Howardo Phillipso Lovecrafto noveles ar Dantės „Pragarą“, kiti filme matytas siaubingas anomalijas tapatins su Jeronio Boscho tapyba ar Francisco Goyos beprotiškomis litografijomis „Proto miegas gimdo pabaisas“.
Dar viena akivaizdi paralelė jungia „Išprotėjusio Dievo“ estetiką su kibernetinių monstrų kūrėjo H.R. Gigerio filmuose („Svetimas“ ir pan.) vystytais vadinamojo nekrorealizmo eksperimentais. (Gediminas Jankauskas)
9. „TITAS“ (Titus, 1999)
Michaelo Freenry Callano knygoje apie A. Hopkinsą autorius liudija, kad suvaidinęs Hanibalą Lekterį „Avinėlių tylėjime“ aktorius buvo taip sukrėstas savo personažo, kad viešai sakėsi daugiau šio kanibalo nevaidinsiąs („Kas per daug, tai nesveika. Nenoriu prisidėti prie žiaurumų pateisinimų vaidindamas panašiuose trileriuose. Kaip aktorius noriu būti atsakingas už savo pasiekimus“).
Polemizuodama su aktoriumi kritikė Peta Barker jį užvaldžiusius sąžinės priekaištus pavadino visai nereikalinga skubota reakcija. Ir pridūrė, kad Šekspyro pjesė „Titas Andronikas“ yra šokiruojanti, bet per keletą amžių neigiamai nepaveikė skaitytojų ir žiūrovų“.
Praeis visai nedaug laiko ir A. Hopkinsas ne tik dar du kartus (2001 ir 2002 m.) suvaidins Hanibalą Lekterį, bet ir persikūnys į Šekspyro Titą Androniką.
Žiaurią V. Šekspyro pjesę filme lakonišku pavadinimu „Titas“ (1999 m.) režisierė Julie Taymor pavertė įspūdingu postmodernistiniu spektakliu, kuriame laisvai manipuliuojama laiku. Panašiai su garsia klasiko pjese ji pasielgė dar 1994 metais pastačiusi didelio rezonanso susilaukusį spektaklį.
„Titas Andronikas“ yra viena pirmųjų Šekspyro tragedijų (kaip manoma parašyta 1588–1593 m.), dažnai vertinama kaip jauno dramaturgo bandymas pamėgdžioti žiaurias ir kruvinas savo amžininkų keršto pjeses, kurios buvo itin populiarios tarp žiūrovų visą XVI amžių.
Tačiau vėliau, jau pradedant XVII amžiumi, vadinamoje Viktorijos epochoje, pjesė susilaukė pasmerkimo, daugiausia dėl vaizduojamo smurto. Tik maždaug XX a. viduryje „Tito Androniko“ reputacija pradėjo gerėti, tačiau tai vis viena rečiausiai interpretuojamų Šekspyro pjesių.
Filmo prologe senovės legionierius aukštai ant rankų iškėlęs į antikinio Koliziejaus areną įneša šiuolaikinį paauglį. Kai berniukas apsidairo, iš visų pusių į arenos centrą ima žygiuoti purvini nuo žygio dulkių senovės Romos kariai, kai kurie jų neša ant neštuvų į baltas drobules suvyniotus kūnus. Po jų pramaišiui su senoviniais karo vežimais važiuoja šiuolaikiniai purvais aptaškyti motociklininkai ir kažkokie prieštvaniniai (gal dar paties Leonardo Da Vinčio projektuoti!) tankai.
Taip į Amžinąjį miestą su karo trofėjais sugrįžta pagyvenęs Romos armijos generolas Titas Andronikas, nugalėjęs gotus. Tarp trofėjų – nelaisvėn paimta gotų karaliene Tamora (akt. Jessica Lange) ir jos sūnūs.
Bet namuose narsuolio karvedžio laukia tokie košmarai, kokių ir kruviniausiame mūšyje nepatirsi.
Naujasis Romos imperatorius Saturninas (Alanas Cummingas) paima vergę Tamorą į žmonas. O ši, pasinaudojusi naujomis galiomis, prisiekia atkeršyti Titui už jos sūnaus ritualinį nužudymą. Taip prasideda protu nesuvokiamų kankinimų ir žmogžudysčių epopėja.
Filmo veiksmas taip ir plėtojasi anachronistinėje, siurrealistinėje visatoje, kai konkretus laikmetis ar epocha neakcentuojami. Veikėjai ginkluoti kardais, tačiau važinėjasi moderniais automobiliais, o jų apranga ir visa aplinka daugiau primena futuristinę senovės Romos kultūros imitaciją. Taip pat kostiumų detalėse yra užuominų į įvairius realius istorijos laikotarpius, pvz., Musolinio laikų Italiją. Bet siužetas liko labai artimas Šekspyro kūriniui, o dialogai palikti originalūs – eiliuoti.
„Titas“ buvo filmuotas JAV ir Italijoje „Cinecittos“ paviljonuose, gal net tikrame Koliziejuje (jei, žinoma, gavo leidimą). Prie tarptautinės kūrybinės grupės prisidėjo garsūs italų meistrai – operatorius Luciano Tovoli ir dailininkas dekoratorius Dante Ferretti. Garso takelį kūrė amerikiečių kompozitorius Elliotas Goldenthal, parašęs muziką ir ankstesniam režisierės spektakliui.
Dėl smurto scenų gausos filmui grėsė suaugusiems skirtas reitingas, o tai gerokai sumažintų auditoriją. Todėl režisierei teko pačias žiauriausias scenas paprasčiausiai iškirpti. (G.J.)
8. „ANT SIDABRINIO GAUBLIO“ (Na srebrnym globie / On the Silver Globe, 1987)
Menininkų dinastijos meno pasaulyje – nėra jokia retenybė. Kinas – tikrai ne išimtis. Čia dinastijų taip pat netrūksta. Pasitaiko ir jungčių, kurios nusidriekia net per kelias kartas.
Gražus pavyzdys yra mūsų kaimynystėje. Lenkai labai gerbia savo tautietį JERZY ŻUŁAWSKĮ (1874–1915) – poetą, dramaturgą, filosofą – dekadentizmo ir katastrofizmo atstovą, simbolistinių dramų ir poetinės prozos veikalų, taip pat filosofinių esė autorių. Jis dalyvavo kovose dėl Lenkijos Nepriklausomybės, buvo Lenkijos legionų papulkininkis.
Be kita ko jis yra garsaus režisieriaus Andrzejaus Žulawskio senelis. Ryškiai debiutavęs savito stiliaus dramomis „Trečioji nakties pusė“ ir „Velnias“ A. Žulawskis neįtiko socialistinės Lenkijos valdžiai ir buvo priverstas emigruoti į Prancūziją, kur sukūrė nemažai iškilių filmų.
Bet ilgiausiai režisierius vargo norėdamas ekranizuoti senelio fantastinių knygų ciklą „Ant Sidabrinio gaublio“ (po ilgai trukusių draudimų ekranuose filmas visgi pasirodė 1988 metais).
Jau sėkmingai debiutavęs Vakaruose, režisierius sugrįžo į Lenkiją ir dvejus metus šį fantastinį epą filmavo. Tačiau socialistinės Lenkijos kultūros prievaizdai neleido filmą pabaigti ir nemažą dalį nufilmuotos medžiagos sunaikino.
Vadovavo šiam procesui anuometinis kultūros ministras Januszas Wilhelmi. Jo iniciatyva buvo ne tik sustabdytas filmavimas, bet sunaikintos dekoracijos ir rekvizitas: netoli Baltijos pajūrio tiesiog buvo išrausta gili duobė ir visa tai palaidota. Pasigailėta tiktai kostiumų: jie buvo išvežti į studiją Vroclave, bet po dešimties metų buvo nurašyti ir taip pat utilizuoti. Tik pačių darbuotojų dėka dalis jų buvo išgelbėta paslėpus savo namuose.
1987-aisiais A. Žulawskis iš likusios medžiagos sumontavo filmą. Iškirptus arba savo metu nenufilmuotus epizodus autorinėje filmo versijoje komentuoja pats režisierius.
Šiame filme maža grupelė astronautų palieka Žemės planetą ir leidžiasi ieškoti laisvės, pradėti naujos civilizacijos. Kai erdvėlaivis nukrenta nežinomoje planetoje (vėliau paaiškėja, kad tai Mėnulis), kosminiai klajokliai pasiekia pakrantę ir įkuria kaimelį.
Erdvėlaivio katastrofą išgyvena trys astronautai Marta (akt. Iwona Bielska) ir du vyrai – Piotras (akt. Jerzy Gralekas) bei Ježis (akt. Jerzy Trela). Pastarasis net tampa jo palikuonių Dievu.
Po daugelio metų, pirmiesiems astronautams išmirus, jų palikuonys sukuria civilizaciją iš tėvų pasakojimų, primityvios kultūros su naujais mitais ir naujais dievais.
Sekdami žemės gyventojų tradicijomis naujos civilizacijos atstovai neatsikrato protėvių troškimo kariauti ir valdyti: jie pradeda naikinti Mėnulio čiabuvius.
Antrosios dalies įvykiai pradeda plėtotis po daugelio metų, kai į Mėnulį atvyksta dar vienas astronautas Marekas (akt. Andrzejus Sewerynas), vietinių žynių pramintas ilgai lauktu Mesiju, išvaduosiančių kolonistus nuo vietinių gyventojų (šie į paukščius panašūs „mėnuliečiai“ vadinami šerniais). Pradžioje Marekas prisiima Mesijo misiją, bet galiausiai, kaip ir Kristus Žemėje) yra nukryžiuojamas.
Įvairių fantasmagorijų ir erotinių perversijų režisieriaus A. Żuławskio kūryboje niekada netrūko. Tačiau beveik tris valandas trunkanti kosminė kelionė „Ant sidabrinio gaublio“, – ko gero, yra fantasmagoriškiausias jo kūrinys. (G.J.)
7. „VIRĖJAS, VAGIS, JO ŽMONA IR JOS MEILUŽIS“ (The Cook the Thief His Wife & Her Lover, 1989)
Garsus britų režisierius Peteris Greenaway’us nuo 1966 m. išgarsėjo savitais trumpametražiais vaidybiniais ir dokumentiniais filmais. Pastatė operų, nutapė paveikslų. Parašė prozos kūrinių. Jau seniai paskelbė, kad tikrą menininką turi dominti tik dvi temos – seksas ir mirtis. Šią programą režisierius nuosekliai realizuoja.
Jaunystėje studijavo klasikinę tapybą, todėl nereikia stebėtis, kad jo filmų vienas labiausiai į akis krentančių komponentų yra kadro prabangus vizualinis tapybiškumas, dažnai primenantis klasikų paveikslus.
Net pirmasis jo pilnametražis vaidybinis filmas „Dailininko kontraktas“ (The Draughtsman’s Contract, 1982 m.), nepaisant paslaptingo painaus siužeto ir kone detektyvinės fabulos, yra filosofinė parabolė apie “praradusių šventumą ritualų tuštybę, netikėjimą meno prasmingumu, šiuolaikinio meno silpnumą, kuris išryškėją, jį palyginus su didžiųjų praeities meistrų kūryba“.
Net du kartus P. Greenaway’us gilinosi į didžiojo olandų tapytojo Rembrandto gyvenimą ir kūrybą.
Filme „Nakties sargyba“ (Nightwatching, 2007 m.) plačiai nušviečiami tapytojo santykiai su žmona Saskija, o po jos mirties – su sūnumi Titu ir žmonos vietą užėmusiomis gyvenimo palydovėmis.
Režisierius taip įsigilino į genialaus tapytojo paveikslą, kad sukūrė dar vieną (dokumentinį) filmą „Rembrandtas kaltina“ (Rembrandt’s J’Accuse..!, 2008 m.), kuriame pratęsė savo stulbinantį intelektualų eksperimentą ir iššifravo daugiau nei 30 paslapčių ir net įvardijo paveiksle „Nakties sargyba“ užkoduotus… akivaizdžios žmogžudystės įkalčius.
Vienas originaliausių modernistinių šedevru „Virėjas, vagis, jo žmona ir jos meilužis“ – taip pat yra tikra puota olandų tapybos mėgėjams. Į dalis suskirstyto provokuojančio filmo veiksmas plėtojasi restorane „Olandai“, kurio salės sieną puošia genialaus tapytojo Franco Halso paveikslas „Švento Jurgio piliečių gvardijos banketas“. Tik puotauja po šiuo paveikslu visai ne garbingi šlovingos praeities didvyriai, o gangsteris Albertas Spika (akt. Michaelas Gambonas). Šio storžievio žmona Džordžina (akt. Helen Mirren) myli kuklų knygų pardavėją Maiklą (akt. Alanas Howardas). Nesunku numanyti, kad šią tiesą sužinojęs „raguotas vyras“ pabandys itin žiauriai pamokyti neištikimą žmonelę. Bet ir ji vyrui paruoš tikrai netikėtą desertą. Bet tai bus finale. O pradeda filmą suklusti verčianti autoriaus dedikacija: „Visiems tiems, kurių aš nekenčiu“,
Filme netruks šokiruojamų kadrų, bet ir nuostabių vizualinių grožybių.
Tikra puošmena yra ir pastovaus režisieriaus bendraautoriaus Michaelo Nymano muzika. Tiesa, į oficialų atskirai išleistą filmo muzikinį takelį nepateko net kelis kartus skambanti kompozicija „Fish Beach“: ji neįtraukta, nes parašyta kitam P. Greenaway‘aus filmui „Skenduolių skaičiuotė“ (1988). (G.J.)
6. „Brazilija“ (Brazil, 1985)
Drauge su kūrėjo Terry Gilliamo biografijoje esančiais filmais „Laiko banditai“ (angl. Time Bandits) ir „Barono Miunhauzeno nuotykiai“ (angl. The Adventures of Baron Munchausen) filmas „Brazilija“ sudaro vientisą trilogiją apie svajotojus. Labiau nei kituose dviejuose filmuose Semo Lowry (akt. Jonathan Pryce) svajonės yra labai pažodinės (jis kyla ant sparnų danguje, bet jį tempia žemyn darbas, motina ir t. t.) ir yra neatsiejamos nuo jo išlikimo ir sveiko proto.
Gilliamui sunkiai sekėsi filmą rodyti kino teatruose: filmas buvo iškarpytas, kad jo pabaiga būtų labiau įprastinė, o ne niūriai dviprasmiška, kaip iš pradžių buvo numatyta (ir kaip to reikalavo istorija), todėl Gilliamas išspausdino viso puslapio skelbimą „Variety“ su atviru laišku studijos pirmininkui Sidui Sheinbergui.
Tai pasakojimas apie mažą žmogų, kovojantį su didžiule, beveide biurokratija, 1984 m. ateityje, apaugusioje dusinančiomis taisyklėmis ir nuostatomis. Tačiau taisyklės neveikia, technologijos linkusios lūžti – dėl sprogimų kaltinami „teroristai“, ši etiketė taip pat taikoma tiems, kurie pažeidinėja taisykles, pavyzdžiui, laisvai samdomam santechnikui, kurį vaidina Robertas de Niro.
Filmui sunku klijuoti vieno konkretaus žanro etiketę. Paprastai jis vadinamas „distopine moksline fantastika“ (kas tikrai nėra blogai), tačiau tai taip pat satyra, drama, juodoji komedija ir galbūt net fantastinis filmas. Kaip ir daugelyje kitų distopinių mokslinės fantastikos filmų (pvz., Farenheito 451, Equilibrium, Bado žaidynės), „Brazilijoje“ vaizduojama totalitarinė visuomenė, tačiau tuo panašumai su kitais filmais ir baigiasi.
Visas beprotiško „Brazilijos“ pasaulio dizainas nepanašus į nieką, ką kada nors būsite matę kituose filmuose (galbūt išskyrus to paties režisieriaus sukurtus filmus). Kai panašios tematikos filmuose paprastai pasirenkamas futuristinis vaizdas, kurį lemia visi technologiniai pasiekimai, apie kokius tik gali svajoti scenaristai ir režisieriai, Terry Gilliamas pasirenka visiškai priešingą kryptį. Atrodo, kad jo filme technologijos nepadarė jokios pažangos nuo maždaug keturiasdešimtųjų ar penkiasdešimtųjų metų, o tos technologijos, kurios yra, neatrodo labai patikimos. Ir kitaip nei kituose distopiniuose filmuose, Gilliamas visų pirma nori ištirti ne niūrius totalitarinės visuomenės aspektus. Savo filme jis nori parodyti, kokie juokingai beprotiški, neveiksnūs ir juokingi yra daugelis priespaudos mechanizmų ir priemonių. Šia prasme „Brazilija“ daugiausia yra satyra, ir ji dažnai būna arba tamsiai juokinga, arba visiškai juokinga.
Puikiai surežisuotas, daugelyje dabar jau nugriautų pastatų, formavusių Didžiosios Britanijos pramoninį kraštovaizdį, filmas „Brazilija“ – tai „Monty Python“ ir George’o Orwello susitikimas, ir jis toks pat protingas, šmaikštus ir subversyvus, kaip ir skamba.
Filmo „Midsommar“ kadras
5. „SAULĖS KULTAS“ (Midsommar, 2019)
Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja režisieriaus Ari Aster filmas „Saulės Kultas“. „Saulės Kultas“ pasakoja Kristijano ir Dani poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.
Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudaro įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu
Drebinančio, pagrindinės veikėjos Dani vaidmenį atliekančios Florencijos Pju pasirodymo metu mes patiriame visą žmogiškųjų emocijų platybę, pradedant sielvartu ir baigiant laime. Filmo veiksmas vyksta nuošalioje Švedijos bendruomenėje, vietovėje, kurioje saulė niekada nenusileidžia, o mėnulis niekada nepakyla ir tai tik parodo Asterio gebėjimą sukelti siaubą pasitelkus vien atmosferą ir palikti žiūrovus be žado. Pju pasirodymas yra vadovėlinis nerimo pavyzdys dar labiau apsunkinantis filmo žiūrėjimą. Režisieriaus ar kino teatrų versija, „Saulės kultas“ yra vienas geriausių šiuolaikinų konspiracinių siaubo filmų ir vienas geriausių kada nors sukurtų „išsiskyrimo“ filmų.
Pink Floyd „The Wall“ kadras
4. „Pink Floyd: The Wall“ (1982)
Pink Floyd „The Wall“ (1979) albumo konceptas sukasi aplink individą, kuris aplink save pastatė sieną iš visko, kas lydėjo jį nuo pat vaikystės. Tėvo žūtis ir vyriškos figūros trūkumas namuose, valdinga motina, vėliau prie to prisideda tamsa apgaubta to meto visuomenės būklė, žmonos išdavystė ir roko žvaigždės šlovė. Šias skaudžias vienišumo ir vienatvės temas režisėrius Alanas Parkeris ir buvęs „Pink Floyd“ narys Roger Waters pavertė emocionaliu, galingu filmu „Pink Floyd: The Wall“ (1982). Čia mes išvystame išgalvotą veikėją vardu Pink Floyd ir stebime, kaip jis plyta po plytos stato savo metaforišką sieną.
Šioje kino juostoje siužetas ir muzika – neatskiriami dalykai. Čia garso takelis padeda dėlioti pakankamai sudėtingą vyro Pink Floyd istoriją, kuri prasideda dar vaikystėje. Pink, ankstyvosiose dienose dar dažnai vadinamas „Pinky“ pravarde, anksti prarado tėvišką figūrą. Jis turi beprotiškai, gal net kiek per daug mylinčią ir atsidavusią motiną, tačiau berniukas aiškiai ilgisi tėvo autoriteto – kartą stabtelėjęs prie tuščio kambario, jis randa dėžę su tėvui priklaususiais daiktais. Berniukas ima matuotis jo kariškus drabužius, kepuraitę, maivosi prieš veidrodį tarytum persikūnytų į suaugusį šeimos vyrą, kurio taip trūksta. Pink nuo pat vaikystės stoja į kovą su emocinėmis traumomis – jis stengiasi kurti prasmingus santykius su visais, kas pakliūna jo kelyje.
Berniukas rašo eilės, tačiau mokykla neleidžia jo kūrybiškumui atsiskleisti – viešai išjuokiant jį prieš visą klasę, Pinky mokytojas jam skiria ir fizinę bausmę. Mokytojų smurtas prieš moksleivius tais laikais – įprastas dalykas, tačiau specifiškai šiame filme, mokytojas smurtauja todėl, kad pats patiria smurtą namuose. Čia vaizduojama mokykla iš vaikų padaro tik skaityti ir atmintinai atkartoti mokančius robotus. Būtent iš čia ir yra legendinė dainos „Another Brick in The Wall“ vaizdo klipo scena, kai būrys vaikų gamykloje vežami konvejeriu, o iš jų finale lieka tik sumalta, žmogiška masė. Tokios patirtys kasdien galiausiai priverčia berniuką naktimis bailiai bėgti į mamos lovą ir prisiglausti prie jos krūtinės, mat būtent ji saugo savo sūnų nuo bet kokių pasaulio pavojų. Toks ryšys su mama vėliau tampa pirmosiomis plytomis metaforiškoje sienoje.
Pinky akyse galima matyti traumą ir skausmą tarsi jis žinotų, kad jo laukia ilgi vienatvės ir vidinės kančios kupini metai.
Užaugęs tiek su tėvo, tiek su mamos problemomis, iškankinta siela ima ieškoti saugaus prieglobsčio kitose moteryse. Tačiau čia sužaidžia per didelė mamos meilė ir nuolatinis jos saugojimas, lydėjęs Pink visą jo vaikystę – Pink mėgina surasti tą pačią šilumą ir tą patį perdėtą saugumą kitoje moteryje, bet tai neįmanoma. Pink turi žmoną, tačiau tarp judviejų buvęs ryšys neatitinka vienas kito lūkesčių, kadangi Pink teieško saugaus emocinio prieglobsčio, o jo žmona troško žmogaus, kuris nebūtų it robotas ir kurio širdis nebūtų tuščia terpė. Roko žvaigždei išvykus į turą, jis sužino apie žmonos išdavystę su kitu vyru ir tai tampa dar sunkesnėmis plytomis jo statomoje sienoje. Toks dramatiškas posūkis jo santuokoje, nors ir nebuvo netikėtas, tačiau priverčia Pink visiškai izoliuotis nuo realaus pasaulio.
Su metais Pink emocinė našta tik didėja. Tapus garsia roko žvaigžde, žmonės mėgina prisibelsti į jo širdį ne dėl to koks jis buvo, o kas jis buvo, o tai veda prie dirbtinų, nenuoširdžių santykių, kurių vyrui nereikėjo. Tvirta, nepalaužiama siena sustabdo jį nuo bet kokio žmogiško ryšio su kitais žmonėmis. Tai matome ir tada, kai jo kambaryje pasirodo mergina, pasiruošusi suteikti jam trokštamos šilumos, tačiau paklaustas, kaip jis jaučiasi, susierzinęs Pink pašėlsta ir nusiaubia kambarį išgąsdindamas kompanionę.
Pink iš lėto praranda sveiką protą – skusdamasis barzdą ir spoksodamas į savo atvaizdą veidrodyje jis nusiskuta visus plaukus. Šis incidentas yra įkvėptas „Pink Floyd“ grupės nario Sydo Barreto, kuris 1975 m. atvyko į įrašų studiją nusiskutęs galvą ir antakius.
Įgavęs narkotikų iš savo vadybininko, kad būtų pajėgus surengti šou, Pink įsivaizduoja esantis neo-nacis, kuris surengė įsivaizduojamą mitingą. Mitingo metu jis ima pirštais badyti į visus, kas drįso išsiskirti iš minios – homoseksualus, žydus, keistai atrodančius ir kitus nepritampančius jis liepia pastatyti prie sienos, teigdamas, jog jei tai būtų jo valia, jis visus juos nušautų. Visai kaip mokykloje, kurioje jam teko subresti, Pink baudžia už tai, kad šie žmonės yra kitokie, nepaisant to, jog pats visą gyvenimą jautėsi kitoks ir čia vyras pasiekia savo dugną.
Tiek filmo, tiek muzikinio albumo kulminacija tokia pati – pagrindinį veikėją ištinka absoliuti krizė. Pink siena tapo tokia aukšta ir tvirta, kad net ir norėdamas jis nebegali jos nugriauti ar perlipti. Dar ankstyvą vaikystę pradėta statyti saviizoliacijos riba visiškai pasmerkia Pink nugyventi gyvenimą vienatvėje ir socialiniame paribyje, kur anksčiau ar vėliau jis bus pamirštas.
Kiekviena scena filme yra paremta tam tikra albumo daina. Berniukui tyrinėjant tėvo daiktus grojo „When The Tigers Broke Free“ – tai daina apie buvusio „Pink Floyd“ nario ir filmo kūrėjo Roger Waters tėvo mirtį antrajame Pasauliniame kare. Arba, pavyzdžiui, scenoje, kur matomas žodinis smurtas namuose prieš smurtaujantį mokytoją, groja daina „The Happiest Days of Our Lives“, kuri tiesiogiai ir pasakoja apie tai, kaip mokytojai grįžta namo, yra barami, o vėliau išsilieja ant nekaltų vaikų. (Aistė Slavinskaitė)
3. „ŽALIASIS RITERIS“ (The Green Knight, 2021)
Pastaruoju metu (ypač po beprecedentės „Sostų karų“ sėkmės visame pasaulyje) labai išpopuliarėjus istorinės tematikos ir nuotykių superprodukcijoms kinematografininkai karštligiškai ieško tokiems filmams tinkamų herojų.
Dar nepasibaigus rugsėjui pamatysime Venecijos kino festivalyje startavusią „Kopą“ (Dune, rež. Dennis Villeneuve), kuri turėtų pradžiuginti mums žinomo Franko Herberto romano fanus.
Spalio viduryje turėtume sulaukti taip pat Venecijoje kelionę pasaulio ekranais pradėjusios „Paskutinės dvikovos“ (The Last Duel, rež. Ridley Scottas), kurioje XIV amžiaus Prancūzijoje, įpusėjus šimtamečiam karui, karaliaus Karolio VI valia iki mirties turi susikauti du geriausi draugai riteriai.
Įspūdingu šios vasaros reginiu tapęs „Žaliasis Riteris“ pasakoja apie dar ankstesnius laikus, kuomet britų žemes valdė legendinis karalius Artūras. Apie išmintingą valdovą ir išmanų strategą bei jo ištikimiausius pagalbininkus Apvaliojo stalo riterius sukurta daug filmų. Beveik visi jie išnaudoja sero Thomaso Malory knygą „Artūro mirtis“.
Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.
„Žaliojo Riterio“ scenarijus parašytas ne pagal chrestomatinę T. Mallory knygą, o pagal kitą kūrinį – XIV a. anoniminio autoriaus poemą „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“. Ją britai iš senosios anglų kalbos vertė į šiuolaikinę net tris kartus, vieną kartą – pats J.R.R Tolkienas).
Seras Gaveinas (jį vaidina nūnai populiarus indų aktorius Devas Patelis) yra Apvaliojo stalo riteris ir karaliaus Artūro vaikaitis. Kartą prieš Kalėdas jis atvyko į karaliaus pilį Kamelotą, kurioje kartą per metus valdovas kelią puotą savo bičiuliams riteriams. Įprastai prie vaišių stalo riteriai giriasi savais ir aptarinėja kitų žygdarbius, bet šį kartą vakaro scenarijų brutaliai sujaukia į pilies menę įjojęs milžinas raitelis. Nekviestas svečias siūlo karaliaus bičiuliams į žaidimą panašią dvikovą. Tam, kuris jį įveiks vienu smūgiui, Žaliasis Riteris žada atiduoti savo galios ženklą. Bet lygiai po metų jis sugrįš atsakomajam mūšiui.
Poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ ir anksčiau buvo interpretuojama, pritaikant teksto prasmes prie nuolat besikeičiančio pasaulio politinių aktualijų ar religinio konteksto – tai kaip komentaras apie Anglijos bei Velso konfrontaciją, tai kaip stabmeldystės ir katalikybės istorijos iliustracija.
Dabartinėje interpretacijoje taip pat ryškios dabar aktualios aliuzijos, pavyzdžiui, feminizmo diskursas: nors pagrindiniai istorijos veikėjai yra vyrai riteriai, tačiau jų veiksmus neretai nulemia moterų valia: sero Gaveino motina burtininkė, mylimoji Eselė, gundytoja ledi Bertilak (abi pastarąsias vaidina Alisija Vikander), kelionėje sutikta šventoji Vinifreda ir milžinės.
Taip šaunuolis riteris tampa ne tik likimo žaislu, bet ir valdingų moterų manipuliavimo objektu.
Modernios permainos užšifruotos net naujojo filmo pavadinime. Anksčiau (nuo viduramžių laikų) žalia spalva buvo asocijuojama su velnio kėslais ir darbais. Dabar gi Žaliojo riterio (akt. Ralphas Inesonas) įvaizdis turi aiškiai ekologinį atspalvį: jis kartais piešiamas gan tiesmukai – vos tik riterio kirvis paliečia žemės paviršių, jis nusidažo žalia samanų spalva.
Dėl pandemijos „Žaliojo Riteris“ kino premjera buvo atidėliojama daugiau nei metus. Bet laukti tikrai buvo verta. Nes tai filmas, kurį privalu žiūrėti dideliame ekrane. (G. J.)
2. „Pano labirintas“ (Pan’s Labyrinth, 2006)
„Pano labirintas” (isp. „El laberinto del fauno”) – 2006 metų režisieriaus Guillermo del Toro filmas, kuriame susipina du žanrai: istorinė bei fantastinė drama. Šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, Tarptautinės kino kritikų organizacijos paskelbtas metų filmu. „Pano labirintas” pramintas „Alisa stebuklų šalyje” suaugusiems.
Veiksmas prasideda 1944 m. Ispanijoje, pilietinio karo pabaigoje, tebevykstant partizaninei kovai prieš fašisitinę santvarką. Dvylikametė mergaitė Ofelija (Ivana Baquero) išvyksta su savo nėščia motina Karmen (Ariadna Gil) pas kapitoną Vidalį (Sergi Lopez), kuris yra kūdikio tėvas bei naujasis Ofelijos patėvis. Vidalis – fašistų vadas, visą dėmesį sutelkęs į partizanų medžioklę. Jis yra brutalus, šiurkštus, žiaurus vyras, apsėstas minties apie sūnaus gimimą. Kūdikis Vidaliui tik priemonė pratęsti savo pavardę, Karmen jam nereikalinga, o juo labiau – podukra. Tai akivaizdu jau pačioje filmo pradžioje.
Ofelija – mėgstanti skaityti pasakas ir užsimiršti jose, jautri, lakios fantazijos, bet nelaiminga ir vieniša mergaitė. Motina yra viskas, ką Ofelija turi, tačiau dėl sunkaus nėštumo bei sparčiai prastėjančios būklės Karmen nebegali skirti pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio savo dukteriai. Fantastinė Ofelijos istorija prasideda vabzdžiui maldininkui naktį atskridus į kambarį, pasivertus fėja ir nusivedus mergaitę į aikštelę labirinte pas fauną Paną (miškų, laukų, gyvulių dievą). Pastarasis atpažįsta Ofeliją kaip senai dingusią požemio karaliaus dukterį – princesę Moaną. Įteikęs jai Kryžkelių knygą, įsako iki pilnaties įvykdyti tris užduotis, kurias nurodys knyga; taip bus išsaugotas princesės nemirtingumas. Pirmoji užduotis – išgelbėti didžiausią miško medį (figmedį) nuo milžiniškos rupūžės bei rasti jos pilve auksinį raktą. Antroji,- paimti durklą iš Baltosios žmogėdros kambario ir trečioji,- paaukoti nekalto (savo naujagimio brolio) kraujo.
Fantastiniame pasaulyje Ofelija praranda laiko nuovoką, pasineria į jį su atsidavimu. Ji – drąsi, smalsi, atkakli, tačiau ne visados klausanti fauno Pano nurodymų ir pastatanti save į pavojingą padėtį. Nepaisant visko, realybė mergaitei kur kas žiauresnė. Joje – svetimi namai, nužmogėjęs patėvis Videlis, nėščia merdinti motina. Vienintelė Mersedes, namų darbininkė, užjaučia mergaitę, stengiasi ją saugoti, nors pati yra atsidūrusi grėsmingoje kapitono nemalonėje. Atitinkamai sukurta ir šių dviejų pasaulių atmosfera, nuotaika. Viršuje nuolat tvyro prieblanda, lyja, slegia pavojaus, mirties nuojauta. Požemyje daugiau gyvybės, vilties išsilaisvinti iš negailestingos tikrovės; jame Ofelija pagaliau pasijuto svarbi, reikalinga bei turinti tikslą – grįžti ten, kur laukia tikrasis tėtis. Sakoma, jog reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Perfrazuojant ir pritaikant šiam kino filmui, Ofelijai reikia bijoti ne požeminio, o tikrojo pasaulio, kuriame jai nelikę jokių prošvaisčių, kuriame pasmerkta būti Videlio neapykantos taikiniu.
Filme nestinga kovos, kankinimo vaizdų, pažeminimo, neteisybės, pesimizmo, šeimos tragedijų. Mums leista į tai pažvelgti mažos mergaitės, kurios gyvenimas byra, akimis. Leista pamatyti, kaip ji bėga nuo kasdienybės pilkų dienų ir slepiasi, ieško prieglobsčio fantastiniame pasaulyje. Painumas ir paprastumas, mirtis ir nemirtingumas, realybė ir fantazija. Šios priešingybės bei keletas skirtingų žanrų darniai susivijo į vientisą sklandų kino filmą.
Apibendrinant, „Pano labirintas” – siaubo pasaka, persmelkta liūdesiu, dramatizmu. Filmas patiks net ir nemėgstantiems fantastikos žanro, kadangi pasakoja jautrią, kupiną išgyvenimų istoriją, įvairiomis metaforomis perteikia įprasta tapusia kovą tarp gėrio ir blogio. Nuostabi, įtikinanti aktorių vaidyba, aukščiausių balų verti kostiumai bei vaizdo efektai. Margas, įtraukiantis ir, kaip ne itin dažnai pasitaiko, ne iki galo nuspėjamas siužetas, ne holivudinė pabaiga. Ją galima interpretuoti dvejopai: įprastu požiūriu filmo baigtis nėra laiminga, tačiau žvelgiant iš Ofelijos perspektyvos – atvirkščiai. Vargai baigėsi, gyvenimas – ne. (Toma Rotautaitė)
1. „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023)
Yorgos Lanthimos, regis, mėgaujasi vaizduodamas ekstremalų elgesį nepriekaištingoje aplinkoje, nesvarbu, ar tai būtų ramus „Dogtooth“ priemiestis, ar klinikinė „Omaro“ laboratorija, ar prabangi „Favoritės“ didybė. Atrodo, kad tas ryškus kontrastas tarp padorumo lūkesčių ir netvarkingos žmogiškosios tiesos jį be galo žavi.
Niekur šis konfliktas nėra taip sureikšmintas ir linksmas kaip naujausiame ir kol kas, ko gero, geriausiame režisieriaus filme „Prasti reikalai“. Čia viskas yra nuostabiai keista – nuo vaidybos ir dialogų iki scenografijos ir kostiumų dizaino. Ir vis dėlto, kaip dažnai būna graikų autoriaus filmuose, „Prasti reikalai“ yra apie tai, kaip nepatogu užmegzti tikrą žmogišką ryšį. Filmo centre esanti mergina Bella Baxter siekia nušvitimo, tapti pačia tikriausia savimi ir užmegzti praturtinančius santykius su žmonėmis, kurie ją nuoširdžiai myli, o ne tik nori ją kontroliuoti. Šios istorijos esmė gali skambėti pažįstamai: Jauna moteris leidžiasi į tyrinėjimo odisėją ir atranda, kad jos tapatybė visą laiką buvo jos viduje.
Tai Viktorijos laikų Londonas, o Emmos Stone vaidinama Bella gyvena skoningame name kartu su pamišusiu mokslininku, kuris taip pat yra jos tėvas. Daktaras Godvinas Baksteris (akt. Villemo Dafoe) švelnus žmogus, kurio veidas padengtas randais. Bella yra suaugusi moteris, bet iš pradžių elgiasi kaip mažylė, barškindama žodžius, mėtydama lėkštes ir linksmai šokdama sustingusiomis kojomis. Ji vadina tėvą Dievu (Godvin trumpinys), ir tai iš tiesų nėra hiperbolė. Laikui bėgant sužinosime viso to užkulisius, o čia nė nenorėčiau jų išduoti.
Godvinas yra vienas iš kelių vyrų, kurie bando formuoti Bellą jos vystymosi eigoje. Vienas iš jo mokinių, Maksas Makandlis (akt. Ramy Youssef) persikelia pas Godviną ketindamas padėti jam atlikti tyrimus, bet galiausiai įsimyli Bellą ir paprašo jos ištekėti už jo, taigi aktorius Youssefas į šį beprotišką pasaulį įneša šilumos ir proto. Tačiau jis neprilygsta aktoriui Markui Ruffalo, akivaizdžiam nevykėliui labai tinkamu Duncano Wedderburno vardu, kuris išvilioja merginą į prabangias pasaulines gastroles. Daugiausia jų kelionės dalį sudaro energingas seksas įvairiomis pozomis, kurį Bella vadina „įnirtingu šokinėjimu“, ir tai yra pagrindinis jos nepriklausomybės ir įžūlaus filmo humoro elementas.
Po filmo „Favoritė“ (angl. The Favourite) vėl susitikusi su Lanthimos, Stone vaidina savo gyvenimo vaidmenį, kuris yra stulbinamai sudėtingas. Tai galėjo nukrypti siaubingai bloga linkme. Vietoj to tai, ką ji daro, yra beprotiškai gyva ir nenuspėjama. Stebėti, kaip ji pradeda nuo didelio ir plataus mosto ir po truputį tobulina personažą, fiziškai ir žodžiu, kai Bella vystosi, yra stebuklas. Ji čia atlieka tokį techniškai tikslų komedinį darbą, ypač per vaikišką personažo pradžią, bet galiausiai ji užburia, kai visiškai valdo seksualiai išlaisvintos moters vaidmenį. Nepaprastai simpatiška, ji greitai patraukia mus į savo pusę net tada, kai elgiasi kaip itin įžūlus personažas, ir priverčia mus sirgti už ją didėjančios patriarchalinės priespaudos akivaizdoje.
Tuo tarpu Markas Ruffalo yra isteriškai juokingas taip, kaip dar niekada jo nematėte. Jis – ir charizmatiškas ir pasipūtęs. Jis taip pat netikėtai seksualus, o ilgainiui ir juokingai apgailėtinas. Tarp gausaus palaikymo aktorių būrio taip pat yra komikas Jerrodas Carmichaelis ir vokiečių legenda Hanna Schygulla, vaidinantys kelionių palydovus, kurie padeda Bellai siekti savitvardos. Daug kas filme džiugina dėl kalbos specifiškumo. Adaptuodamas Alasdairo Gray’aus romaną, Tony McNamara’os scenarijus prasideda tyčia nesklandžiai ir padrikai, bet jame yra ritmingos poezijos. Dialogai darosi vis spalvingesni, kai Bella tampa vis intelektualesnė, ir labai malonu stebėti, kaip Ema Stone tai talentingai išnaudoja.
Holly Waddington kostiumų dizainas įtikinamai pasakoja Bellos istoriją detaliais ir ypač ryškiais būdais. Paprasti balti mergaitiški naktiniai marškiniai keičiasi į išpuoselėtų rankovių sprogimus, kurių kiekvienas yra sudėtingesnis už ankstesnį. O Shonos Heath ir Jameso Price’o scenografija – nuo ko pradėti girti juos? Nuo šiek tiek neįprasto Godvino namo iki prabangaus Lisabonos viešbučio ir ankšto Paryžiaus viešnamio – kiekvienoje naujoje aplinkoje išradingai perkuriami istoriniai vaizdai, kuriuos, kaip manome, pažįstame, tik per neįprastą prizmę su Ešerio ir Gaudi užuominomis. Tačiau nė vienas iš šių puikių techninių elementų neturi reikšmės, jei mums nerūpi moteris, esanti jų centre. O mums rūpi. Bella išlieka maloni ir optimistiška net ir tada, kai pamato išorinio pasaulio tiesą, tačiau ji taip pat pakankamai išmoksta, kad prireikus įtvirtintų savo naujai įgytą galią. Tai neabejotinai geriausias metų komiškas filmas! (Dora Žibaitė)
