KNYGOS IŠTRAUKA: Robin Norwood „Moterys, kurios myli per stipriai“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2018-07-30 08:43

Spausdinti | Komentarai

000000000002111229-59de80f1265ce-asset-knyguklubas-cdb_moterys,kurios-myli-per-stipriai_p1

R. Norwood knygoje „MOTERYS, KURIOS MYLI PER STIPRIAI“ („VAGA“, 2018) analizuojamas „per stiprios“ meilės fenomenas, kaip specifinių minčių, jausmų ir elgesio būdų sindromas, kurį autorė pirmąkart atpažino padirbėjusi alkoholikų ir narkomanų konsultante.

Ar galima per didelę meilę vadinti priklausomybe? Nors visos moterys trokšta mylėti ir būti mylimos, daugelis jų nuolat įsivelia į nelaimingus, destruktyvius santykius su vyrais. Tokiuose santykiuose jausmai ilgainiui dažniausiai tampa vienpusiai, tačiau moterys vis tiek grumte grumiasi, kad pasmerkti žlugti ryšiai nenutrūktų.

Amerikiečių psichoterapeutės Robin Norwood knygoje svarstoma, kodėl tiek daug moterų, trokšdamos būti mylimos, rodos, neišvengiamai užmezga santykius su jų nemylinčiais partneriais? Kodėl net suprasdamos, kad meilės ryšiai jų netenkina, nepajėgia jų nutraukti? Galiausiai, kaip ir kodėl moterų, noras mylėti, meilės ilgesys ir pati meilė gali tapti liguista priklausomybe?

Nelaimingi asmeniniai santykiai siejami su psichologine priklausomybe nuo kito asmens. Ji prilyginama priklausomybei nuo maisto ar narkotizuojančių medžiagų. Atskleidžiama šios problemos kilmė, raida, psichologinė žala ir populiariai pateikiama aiški bei išsami gydymosi programa.

„Moterys, kurios myli per stipriai“– tai kasdienė knyga ir gydytojams, psichologams, socialiniams darbuotojams, ir plačiausiam skaitytojų ratui.

ĮŽANGA

Jei mylėdamos kenčiame – mylime per stipriai. Jei su artimiausiais draugais daugiausia kalbame apie jį, jo rūpesčius, mintis, jausmus, o beveik visus sakinius pradedame žodeliu „Jis…“, – mylime per stipriai.

Jei pateisiname jo blogą nuotaiką, pyktį, abejingumą ar pažeminimus, esą tai tik nelaimingos vaikystės karčios pasekmės, ir bandome tapti jo „gydytoja”, – mylime per stipriai.

Jei skaitydamos pamokomą knygą pabraukiame vietas, kurios, manome, padėtų jam, – mylime per stipriai.

Jei nepatinka daugelis jo esminių savybių, vertybių ir veiksmų, bet taikstomės su tuo tikėdamos, kad jis pats panūs mums įtikti, jei tik būsime patrauklios ir mylėsime, – mylime per stipriai.

Jei tarpusavio santykiai kelia pavojų emocinei gerovei, o gal net sveikatai ir saugumui, – tikrų tikriausiai mylime per stipriai.

Nors moterys patiria tiek daug skausmo ir nepasitenkinimo, jos taip dažnai myli per stipriai, kad beveik patiki, jog artimi santykiai tokie ir turėtų būti. Daugelis iš mūsų mažiausiai kartą esame mylėję per stipriai, o kitoms tai kartojasi per visą gyvenimą. Kai kurias iš mūsų taip apsėdę partneriai ir santykiai su jais, kad darosi išties sunku gyventi.

Šioje knygoje atidžiai pažvelgsime į priežastis, kodėl tiek daug moterų, trokšdamos, kad jas kas nors mylėtų, rodos, neišvengiamai randa ne visai sveikus, nemylinčius partnerius. Ir paaiškinsime, kodėl, net suprantant, jog ryšiai neatitinka mūsų poreikių, sunku juos nutraukti. Pamatysime, kad meilė tampa per didelė, jei partneris nesirūpina mumis, yra mums netinkantis, o mes vis dar negalime jo palikti. Iš tikrųjų mes norime jo, mums reikia jo vis labiau. Suprasime, kaip mūsų noras mylėti, mūsų meilės ilgesys, pati meilė tampa priklausomybe.

Priklausomybė yra bauginantis žodis. Jis pažadina vaizduotę, ir bemat prisimename, kaip gyvenimus griauna narkomanai, smeigiantys sau į rankas heroino adatas. Mums šis žodis nepatinka, ir nenorime juo įvardinti savo santykių su vyrais. Tačiau dauguma, dauguma iš mūsų esame „vyrų narkomanės“ ir, kaip kiekvienas kitas narkomanas, turime pripažinti savo problemos rimtumą, kad galėtume pradėti gydytis nuo jos.

Jei kada nors pastebėjote esanti įkyriai prisirišusi prie vyro, galėjote numanyti, kad to įkyrumo priežastis buvo ne meilė, o baimė. Mes, kurios mylime įkyriai, esame pilnos baimės – baimės būti vienišos, baimės būti nemylimos ir neįvertintos, baimės, kad mus gali ignoruoti, palikti arba sužlugdyti. Mes mylime su nepaprasta viltimi, kad vyras, kuris yra tapęs mūsų obsesija*, nesuteiks mums skausmo. Bet mūsų baimės – ir obsesijos – vis gilėja. Gyventi pradedame tarytum vien tam, kad mylėtume ir sulauktume atsako. Ši strategija nepadeda, todėl mes stengiamės, imame mylėti dar labiau ir mylime per stipriai.

„Mylėjimo per stipriai“ fenomeną, kaip specifinį minčių, jausmų ir elgesio būdų sindromą, pirmąkart atpažinau keletą metų padir bėjusi alkoholikų ir narkomanų konsultante. Per šimtus pokalbių su narkomanais ir jų šeimomis padariau netikėtą atradimą. Kai kuriais atvejais pacientai, kuriuos apklausiau, buvo augę sutrikusiose šeimose, kitais atvejais – ne, bet jų partneriai beveik visada buvo iš tikrai probleminių šeimų. Jie buvo patyrę didesnį nei normaliose šeimose stresą ir skausmą. Bandydami sugyventi su priklausomais nuo žalingų įpročių sutuoktiniais, šie partneriai (gydant alkoholizmą, vadinami alkoholikų bendrininkais – koalkoholikais) pasąmoningai atkurdavo ir išgyvendavo reikšmingus savo vaikystės įvykius.

Daugiausia iš žmonų ir merginų, kurių partneriai turėjo žalingų įpročių, pradėjau suprasti mylėjimo per stipriai kilmę. Asmeninės istorijos atskleidė tai, jog tapusios „gelbėtojomis“ jos troško valdyti ir kentėti, todėl taip labai prisirišo prie savo alkoholikų ar narkomanų vyrų. Paaiškėjo, kad abiem partneriams šiose porose vienodai reikėjo pagalbos, nes abu beveik akivaizdžiai nyko dėl savo priklausomybių: jis – dėl piktnaudžiavimo cheminėmis medžiagomis, ji – dėl didelio, sunkaus streso poveikio.

Šios moterys koalkoholikės padėjo man suprasti, kokią neįtikėtiną galią ir įtaką turėjo jų vaikystės patirtys ryšiams su vyrais. Jos turi ką papasakoti mums visoms, kurios esame mylėję per stipriai: apie tai, kodėl susiklostė nevykę santykiai, kodėl nesibaigia mūsų problemos, o svarbiausia – kaip galime pasikeisti ir pasveikti.

Nesakau, kad vien tik moterys myli per stipriai. Kai kurie vyrai įkyriai prisiriša su tokia aistra, kaip ir kiekviena moteris. Jų jausmai bei elgesys yra tos pačios rūšies vaikystės patirčių ir veiksmų išdava.

Vis dėlto dauguma vyrų, pažeistų vaikystėje, neįgyja priklausomybės nuo tarpusavio santykių. Dėl kultūrinių ir biologinių veiksnių savitumo jie paprastai stengiasi apsisaugoti ir išvengti skausmo užsiimdami dalykais, kurie yra labiau išoriniai nei vidiniai, labiau beasmeniai nei asmeniški. Jie dažniau įkyriai prisiriša prie darbo, sporto, hobio. Dėl kultūrinių ir biologinių galių, veikiančių moteris, jų polinkis – įkyriai prisirišti prie santykių su vyru, dažnai labai liguistu ir tolimu.

Viliamės, jog ši knyga pagelbės visiems, kas myli per stipriai, nors ji parašyta moterims, nes mylėjimas per stipriai pirmiausia yra moteriškas fenomenas. Knygos tikslas yra labai specifinis: padėti moterims, kurios pačios kuria nevykusius santykius su vyrais, atpažinti šį faktą, suprasti jo kilmę ir išmokti pakeisti savo gyvenimą.

Jei esate moteris, kuri myli per stipriai, manau, reikėtų perspėti, kad šią knygą jums nebus lengva skaityti. Vis dėlto, jei apibrėžimas jums tinka, o knygą perversite nesusijaudinusi ir šaltakraujiškai arba jums bus nuobodu ar pikta, arba nepajėgsite suprasti čia pateiktos informacijos, arba tik galvosite, jog tai galėtų padėti kam kitam, tuomet patariu, kad geriau jau bandytumėte skaityti šią knygą kitą kartą. Mes visi esame linkę neigti tai, kam pritarti yra pernelyg skausminga ar per baisu. Neigimas yra natūrali savisaugos priemonė, veikianti automatiškai ir nelauktai. Galbūt, skaitydama vėliau, jau galėsite pažvelgti į savo pačios patirtį ir gilesnius jausmus.

Skaitykite lėtai, leiskite sau intelektualiai ir emociškai įsijausti į šių moterų asmenybes ir jų gyvenimus. Gyvenimai, aprašyti šioje knygoje, gali atrodyti nepaprasti. Užtikrinu, jog yra atvirkščiai. Šimtų per stipriai mylėjusių moterų, kurias aš pažinojau asmeniškai ir kaip specialistė, istorijos tikrai nėra išpūstos. Jų gyvenimai yra dar sudėtingesni ir pilni skausmo. Jei jų bėdos atrodo rimtesnės ir beviltiškesnės nei jūsų, leiskite man pasakyti, kad jūsų pradinė reakcija yra tokia, kaip ir daugelio mano pacienčių. Kiekviena tiki, kad jos problema nėra tokia baisi, net jei nuoširdžiai užjaučia kitą moterį, kuri, jos nuomone, turi tikrų rūpesčių.

Tai yra viena iš gyvenimo ironijų, kad mes, moterys, galime taip užjausti ir suprasti viena kitos skausmą, nors liekame tokios aklos savo pačių skausmui. Aš tai puikiai žinau, nes esu per stipriai mylėjusi didžiąją savo gyvenimo dalį, kol žala mano fizinei bei emocinei sveikatai tapo tokia didelė, jog ėmiausi atidžiau vertinti savo santykių su vyrais stilių. Pastaruosius keletą metų labai stengiausi šį stilių pakeisti. Tai buvo sėkmingiausi mano gyvenimo metai.

Tikiuosi, kad visoms, kurios mylite per stipriai, ši knyga padės ne tik geriau suprasti savo tikrąją būseną, bet ir paskatins keistis, nukreipiant savo mylintį žvilgsnį nuo įkyraus prisirišimo prie vyro link pasveikimo ir jūsų pačios gyvenimo.

Štai jums – antras įspėjimas. Šioje knygoje, kaip ir daugelyje pagalbos sau knygų, yra sąrašas žingsnių, kuriuos turite žengti, norėdama pasikeisti. Jei apsispręsite, kad tikrai norite žengti šiuos žingsnius, tai pareikalaus – kaip ir visi terapiniai pakitimai – kelerių metų darbo ir visiško atsidavimo. Nėra būdo lengvai pakeisti mylėjimo per daug stilių, kuriame esate įklimpusi. Juk šis stilius – dar vaikystėje išmoktas ir pagal jį gyventa. Jį prarasti bus sunku, baisu ir reikės nuolat stengtis. Šis įspėjimas nereiškia, kad aš kviečiu jus gerai pasverti. Galų gale, jei nepakeisite savo santykių stiliaus, tikriausiai turėsite kovoti visą likusį gyvenimą. Tačiau tuo atveju kovosite ne dėl pažangos, o kad išliktumėte. Galite pasirinkti. Jei pasiryšite pradėti sveikimo procesą, iš moters, kuri myli taip stipriai, kad net kenčia, tapsite moterimi, kuri myli save tiek, kad nereikėtų kentėti.

***

PIRMAS SKYRIUS

Meilė vyrui, kuris tavęs nemyli

Meilės auka…

Regiu sudužusią širdį, –

papasakok savo gyvenimą.

Meilės auka…

Rodos, lengvas žaidimas,

Ir gerai žinai, kaip jį žaisti.

Manau, žinai, ką galvoju –

Eini per ištemptą lyną

Tarp skausmo ir geismo,

Ieškodama meilės tarp jų.

Meilės auka

Tai buvo pirmasis susitikimas su Džile. Ji atrodė abejojanti. Atsilapojusi, mažutė, šviesiomis „našlaitės Onytės“ garbanėlėmis, ji sėdėjo ant kėdės kraštelio, žvelgdama į mane. Viskas jos atrodė apvalu: veiduko forma, putnoka figūrėlė, o ypatingai – mėlynos akys, kurios žvelgė į mano įrėmintus mokslo laipsnių diplomus bei sertifikatus ant kabineto sienų. Ji pasiteiravo apie mano aukštąją mokyklą bei konsultavimo licenziją, o tuomet paminėjo, akivaizdžiai didžiuodamasi, jog mokosi teisės mokykloje.

Paskui trumpam įsivyravo tyla. Ji žvilgtelėjo žemyn į savo sunertas rankas.

„Manau, geriau jau pradėsiu pasakoti, kodėl esu čia, – ji kalbėjo greitai liedama visą žodžių srautą, lyg drąsindamasi. – Aš tai darau, turiu galvoje, susitinku su terapeutu, nes esu iš tiesų nelaiminga. Tai dėl vyrų, žinoma. Visuomet kažką padarau, kad juos atbaidyčiau. Viskas prasideda puikiai. Jie iš tikrųjų susižavi manimi ir taip toliau, bet kai tik geriau pažįsta mane, pamato kokia aš esu, – ji staiga įsitempė, lyg priešindamasi užplūstančiam skausmui, – viskas subyra.“

Dabar ji pažvelgė į mane blizgančiomis nuo tramdomų ašarų akimis ir tęsė šiek tiek lėčiau.

„Norėčiau sužinoti, ką darau blogai, kaip turiu pasikeisti, ir pasikeisiu. Padarysiu, kad ir kiek tai kainuotų. Aš išties labai stengsiuosi.“ Ji vėl ėmė kalbėti greičiau.

„Netiesa, kad aš nenoriu. Tik nežinau, kodėl man tai nuolat nutinka. Bijau, kad daugiau niekados nepamilsiu. Norėčiau pasakyti, kad kiekvieną kartą tai tik skausmas, ir nieko daugiau. Aš tikrai pradedu bijoti vyrų.“

Purtydama galvą ir susivijusias šokčiojančias garbanėles, ji karštai aiškino: „Nenoriu, kad taip atsitiktų, nes esu labai vieniša. Teisės mokykloje turiu daug įsipareigojimų, be to, dirbu, kad galėčiau pragyventi. Todėl galiu būti užimta visą laiką. Iš tikrųjų daug nuveikiau per pastaruosius metus: vien dirbau, lankiau paskaitas, studijavau ir miegojau. Bet mano gyvenime trūko vyro… Tada sutikau Rendį, kai prieš du mėnesius lankiausi pas draugus San Diege. Jis yra advokatas. Mes susitikome vieną vakarą, kai draugai buvo mane pasikvietę į šokius. Ką gi, mes iškart puikiai sutapome. Buvo tiek daug apie ką pakalbėti, nors aš kalbėjau daugiausia. Bet atrodė, kad jam tai patiko. Taip pat buvo labai smagu bendrauti su vyru, kuris domėjosi man svarbiais dalykais.“

Ji suraukė antakius: „Jis atrodė tikrai susižavėjęs manimi. Žinote, klausė, ar aš buvau ištekėjusi, – esu išsiskyrusi, jau pora metų, – ar gyvenu viena. Maždaug tokius dalykus.“

Galiu įsivaizduoti, kokie akivaizdūs buvo Džilės troškimai, kai gyvai ji šnekučiavosi su Rendžiu tą pirmąjį vakarą, skambant muzikai. Ir kaip karštai pasitiko jį po savaitės, kai, dalykinę kelionę pailginęs šimtu mylių, atvyko į Los Andželą jos aplankyti. Vakarieniaujant pasiūlė jam pasilikti nakvoti jos namuose, o ilgą kelionę atgal atidėti iki kitos dienos. Jis priėmė kvietimą, ir tą naktį prasidėjo jų meilės ryšiai.

„Tai buvo nuostabu. Jis leido gaminti jam valgį ir tikrai džiaugėsi, kad juo rūpinausi. Aš išlyginau jo marškinius prieš rengiantis tą rytą. Man patinka rūpintis vyru. Mes puikiai sutarėme.“ Ji ilgesingai nusišypsojo. Bet iš tolesnio pasakojimo pradėjo aiškėti, kad Džilė beveik iškart įkyriai prisirišo prie Rendžio.

Kai jis grįžo į savo butą San Diege, suskambo telefonas. Džilė šiltu balsu kalbėjo, kad buvo susirūpinusi dėl jo ilgos kelionės ir kad jai palengvėjo sužinojus, jog jis jau saugus namuose. Supratusi, jog jį apstulbino jos skambutis, puolė atsiprašinėti už trukdymą ir padėjo ragelį. Nuo tada ėmė augti kankinantis nejaukumas, nes suvokė, kad ji ir vėl rūpinasi vyriškiu labiau, nei tai daro jis.

„Rendis kartą pasakė, kad jo nespausčiau, nes jis tiesiog pradingsiąs. Aš taip išsigandau. Viskas priklausė nuo manęs. Man norėjosi ir mylėti jį, ir palikti. Palikti jo negalėjau, taigi vis labiau ir labiau baiminausi. Kuo daugiau panikavau, tuo daugiau persekiojau jį.“

Greitai Džilė ėmė skambinti jam beveik kasnakt. Jų susitarimu, kiekvienas turėjo skambinti paeiliui, bet dažnai, kai būdavo Rendžio eilė, valandos prailgdavo, ir belaukdama ji netekdavo kantrybės. Apie miegą negalėjo būti nė kalbos, tad ji paskambindavo jam. Šie pokalbiai būdavo migloti ir ilgi.

„Jis teisindavosi, jog užmiršo, o aš priekaištaudavau: kaip jis galėjęs užmiršti? Juk aš niekada neužmiršdavau. Taigi mes įsitraukdavome į kalbas apie kodėl, ir atrodė, jog jis bijo būti man atviras, o aš norėjau jam padėti suartėti. Jis sakydavo nežinąs, ko norėtų iš gyvenimo, o aš stengdavausi išaiškinti, ko jis turėtų siekti.“ Vadinasi, Džilė tarytum troško būti kempine, sugeriančia Rendžio emocijas, ir padėti jam atsiverti.

Džilė negalėjo suprasti, kad Rendis jos nenorėjo. Ji jau buvo nusprendusi, kad jam jos reikia.

Du kartus Džilė skrido į San Diegą, kad praleistų su juo savaitgalį; per antrąjį apsilankymą jie praleido sekmadienį drauge, bet Rendis aiškiai ją ignoravo – žiūrėjo televizorių, gėrė alų. Tai buvo viena iš blogiausių jos gyvenimo dienų.

„Ar jis daug gerdavo?“ – paklausiau Džilę. Ji, atrodė, išsigando.

„Na, ne visai taip. Iš tikrųjų, aš nežinau. Aš niekada išties apie tai nemąsčiau. Žinoma, jis gėrė tą naktį, kai aš jį sutikau, bet tai juk natūralu. Be to, mes buvome bare. Kartais, kai kalbėdavomės telefonu, girdėdavau taurėje barškantį ledą ir kamantinėdavau jį apie tai – žinote, apie gėrimą vienam ir taip toliau. Iš tikrųjų, aš niekuomet su juo nebuvau, kai jis negėrė, bet aš tik numaniau, kad jis linkęs išgerti. Tai normalu, ar ne?“

Susimąsčiusi patylėjo. „Žinote, kartais jis linksmai kalbėdavo telefonu, ypač apie advokatūrą. Tikrai neaiškiai ir netiksliai, užmaršiai, nenuosekliai. Bet niekad nepagalvojau, kad taip yra dėl to, kad jis buvo išgėręs. Nežinau, kaip paaiškindavau tai sau. Spėju, kad neleisdavau sau apie tai net pagalvoti.“

Ji liūdnai pasižiūrėjo į mane.

„Galbūt jis gėrė per daug, bet tikriausiai todėl, kad aš kėliau jam nuobodulį. Manau, kad tiesiog buvau jam nelabai įdomi, ir jis išties nenorėjo būti su manimi, – nerimastingai tęsė ji. – Mano vyras niekada nenorėjo būti man artimas – tai buvo akivaizdu! – Nors ir tramdėsi, jos akys paplūdo ašaromis. – Kaip ir mano tėvas… Kas gi yra manyje? Kodėl jie visi jaučia man tą patį? Ką aš darau blogai?“

Kai Džilė suvokė, kad tarp jos ir jai brangių žmonių kyla problemų, norėjo pabandyti jas spręsti. Ji pati jautėsi kalta, kad tos problemos atsirado. Jei Rendžiui, jos vyrui ir jos tėvui nepavyko ją mylėti, tai gal ji kažką padarė arba kažko jai nepasisekė padaryti.

Džilės nuostatos, jausmai, elgesys ir gyvenimo patirtys buvo tipiškos moteriai, kuriai mylėti reiškia kentėti. Ji atskleidė daugelį bruožų, būdingų moterims, mylinčioms per stipriai. Nepaisant jų istorijų ir kovų specifinių detalių, ar moterys ilgai ir sunkiai bendravo su vienu vyru, ar buvo keletas nelaimingų draugysčių su daugeliu vyrų, jos visos yra panašios. Mylėti per daug nereiškia mylėti per daug vyrų, arba per dažnai įsimylėti, arba justi pernelyg gilią tikrą meilę kitam. Iš tiesų mylėti per daug reiškia įkyriai prisirišti prie vyro ir tą prisirišimą vadinti meile, kai leidžiate tam prisirišimui kontroliuoti emocijas bei elgesį, kai net ir suprasdamos, kad jis neigiamai veikia sveikatą ir gerovę, nepajėgiate jo nutraukti. Tai reiškia, kad matuojate savo meilės gylį pagal savo kančios dydį.

Skaitydama šią knygą galbūt pastebėsite, kad tapatinate save su Džile arba kuria nors kita iš moterų, su kurių pasakojimais susidursite. Galite klausti savęs, ar taip pat esate moteris, kuri myli per stipriai. Net jei jūsų problemos su vyrais pasirodys panašios į jų, gal vis tiek bus sunku pritaikyti sau etiketes, kurios tiktų kai kurių moterų praeičiai įvardinti. Mes visos stipriomis emocinėmis reakcijomis atliepiame į žodžius alkoholizmas, incestas*, smurtas, narkomanija, bet kartais negalime realiai pažvelgti į savo pačių gyvenimus, nes bijome, kad tos etiketės nebūtų pritaikytos mums arba tiems, kuriuos mes mylime. Liūdna, bet nepajėgdamos vartoti šių žodžių, kai jie tinka, dažnai užkertame kelią sau pagelbėti. Antra vertus, tos baisios etiketės gali netikti jūsų gyvenimui. Jūsų vaikystėje galėjo būti subtilesnių problemų. Galbūt jūsų tėvas, rūpindamasis finansiniu namų saugumu, visai nemėgo moterų ir nepasitikėjo jomis, o tai, kad jis nepajėgė mylėti, sulaikė jus nuo meilės sau. Arba gal jūsų motina namų aplinkoje pavydėjo ir rungtyniavo su jumis, nors viešai ji gyrėsi jumis ir didžiavosi. Jūs turėjote elgtis gerai, kad būtumėte teigiamai jos įvertinta, bet bijojote priešiškumo, kurį joje sukeldavo jūsų sėkmė.

* Obsesija – nuolat, net prieš žmogaus valią kamuojanti idėja ar impulsas. Paprastai siejasi su nerimu ir baime. (Vert. past.)

* Incestas – heteroseksualiniai santykiai tarp kraujo ryšiais artimai susijusių žmonių: tėvo ir dukters, brolio ir sesers, motinos ir sūnaus. (Vert. past.)

R. Norwood „Moterys, kurios myli per stipriai“, vertė Aistė Diržytė, „VAGA“, 2018 m.

TAIP PAT SKAITYKITE: TOP 10 knygų: ką skaityti vasaros atostogų metu?

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt