Paskutiniais metais Lietuvoje matėme visą eilę iš pažiūros nesusijusių, specifinio pobūdžio konfliktų – tai debatai dėl Jėzaus atvaizdo panaudojimo dizainerio Roberto Kalinkino darbų reklamoje 2014 m., protestai dėl 2012 m. Vilniuje rodyto Romeo Castelluci spektaklio „Jėzaus veidas“, kurio metu atliekami kontraversiški veiksmai su Jėzaus atvaizdu, diskusijos dėl „w“ ir kitų raidžių naudojimo Lietuvos piliečių pavardžių rašyboje, debatai dėl imigracijos ir pabėgėlių kvotų, dėl nacionalinių kostiumų, dėl dirbtinio apvaisinimo, dėl valstybės kišimosi į privatų šeimos gyvenimą vaikų apsaugos nuo smurto pretekstu ir daugelis kitų.
Lietuvoje šie konfliktai dažnai įvardijami vartojant globalizmo ir nacionalizmo, atvirumo ir ksenofobijos, europietiškumo ir provincializmo (Kristina Sabaliauskaitė, Laisvūnas Šopauskas) arba naujojo disidentizmo (Milda Ališauskienė) terminus.
Šiame tekste minėtoms skirtims ir konfliktams įvardinti ir analizuoti remiamasi kita – vidinio kolonializmo – paradigma. Šiandien socialiniuose ir humanitariniuose moksluose „kolonializmo“ sąvoka naudojama lanksčiai ir platesne nei tradicine prasme, akcentuojant kultūrines dominavimo formas – kultūros produkcijos, technologijų, teisės normų, institucinių modelių „eksportą“ ir kt. Šiandien, kalbama apie neprievartinę, laisvanorišką kultūrinę savikolonizaciją (dažniausia, tai galios centrų nuošalyje atsidūrusių visuomenių savanoriška politinė ir kultūrinė vesternizacija), apie kultūrinį imperializmą bei elektroninį kolonializmą (amerikietiškos kultūros eksportas arba informacinių technologijų eksportas, keičiantis ir transformuojantis lokalias visuomenes), taip pat apie vidinį kolonializmą kaip specifinę socialinių pokyčių formą.
Vidinis kolonializmas – tai situacija, kai visuomenės viduje formuojasi įtampa tarp dviejų socialinių grupių, kurios turi skirtingą požiūrį į pokyčius bei reformas; kai formuojasi grupės, kurios save suvokia kaip progresyvias ir emancipuotas, kurios jaučia numanomą teisę bei moralinę pareigą, progreso vardan, rūpintis, šviesti ir edukuoti kitas visuomenės grupes, dažniausiai nepatiklias ir besipriešinančias.
Alexander Etkind knygoje „Vidinė kolonizacija“ (2011) teigia, kad Petro I reformos XVIII a. Rusijoje yra klasikinis vidinio kolonializmo pavyzdys. Kai Petras I išvyko studijuoti į Nyderlandus, pamatė gimtąją Rusiją kitomis akimis, t.y. ne kaip autentišką, bet kaip atsilikusią: kalbama, kad įgijęs vakarietišką išsilavinimą ir grįžęs į Rusiją, Petras I jautėsi „tarsi svečias savo paties namuose“.
Kai kurių tyrėjų teigimu, Petras I baiminosi, kad Rusijos neištiktų kolonijinės Indijos likimas, todėl nusprendė, jog Rusija privalo pati save kolonizuoti. Caras ėmėsi pats vykdyti savo šalies kolonizaciją: reformavo švietimą ir armiją, įvedė aiškiai apibrėžtą luomų sistemą, įkūrė naują proeuropietišką sostinę Sankt Peterburgą, išmokė Rusijos aukštuomenę rengtis europietiškais rūbais bei kalbėti prancūziškai. Kone didžiausio pasipriešinimo sulaukęs jo veiksmas buvo nurodymas aukštuomenės vyrams nusiskusti barzdas. Visos Petro I reformos buvo nutaikytos, pirmiausia, į aukštuomenę – caras siekė sukurti progresyvų, provakarietišką elitą, kuris būtų „kultūringo, modernaus“ žmogaus prototipu ir, pats būdamas apšviestas, toliau šviestų ir lavintų likusią Rusijos visuomenę. A. Etkind, perfrazuodamas Rudyard Kipling poemą „Baltojo žmogaus našta“, vadina tai „nusiskutusio, arba bebarzdžio žmogaus našta“.
Šios reformos Rusijoje buvo sutiktos prieštaringai – vieni vertino jas kaip Rusijos pabudimą iš istorinio miego ir atsilikimo, kiti – kaip piktavališką sąmokslą sunaikinti autentišką Rusijos tapatybę ir paversti ją dirbtina Vakarų valstybių kopija. Yra žinoma, kad, protestuodami prieš Petro I inicijuotas religines reformas, susidegindavo ištisi Rusijos sentikių kaimai. Netrūko ir tokių, kurie carą laikė Antikristu, o Rusijoje ir šiandien pasakojama legenda, kad Nyderlanduose jis buvo pagrobtas ir pakeistas kitu asmeniu, antrininku, specialiai parengtu ir pasiryžusiu sunaikinti šalį.
Boris Groys (1993) teigimu, Petro I reforma buvo ir progresyvi, ir traumuojanti – ji modernizavo Rusijos visuomenę, tačiau tuo pat metu poliarizavo ir suskaldė ją į provakarietiškai ir antivakarietiškai nusiteikusius, „sutraukė“ istorinio laiko tęstinumą, padalindama jį į dvi dalis – iki ir po reformos, atkirsdama žmones nuo praeities, nuo „šaknų“, savo paties kultūrinių tradicijų, sukūrė neurotišką subjektą, kuris nuolat žvilgčioja į Vakarus, nes nebegali semtis stiprybės iš praeities. Savosios tapatybės neigimas tapo būtina emancipacijos sąlyga arba, kaip tai įvardijo Michail Lotman ir Boris Uspenskyj (1985), „užmiršti – tai būti apšviestam.“
Ši patirtis nėra išskirtinai rusiška, ji būdinga daugumai Vakarų kultūros periferijoje atsidūrusių, transformacijas patiriančių visuomenių bei valstybių. Kevin Robins (1996), analizuodamas Mustafa Kemalio vykdytą Turkijos visuomenės modernizaciją, kalba apie emancipacinį, bet traumuojantį reformų pobūdį bei mini „žaizdą pačioje tapatybės šerdyje“. Panašiomis įžvalgomis dalinasi ir kiti tyrėjai, nagrinėjantys intensyvias posovietinių visuomenių transformacijas.
Būtent tokią poliarizaciją tarp dviejų socialinių grupių galima įžvelgti šiandieninėje Lietuvoje. Be šio teksto pradžioje jau minėtų pavyzdžių, vienas charakteringiausių šios poliarizacijos atvejų yra netiesioginė Kristinos Sabaliauskaitės ir Laisvūno Šopausko konfrontacija, apie šią poliarizaciją kalbama ir Mildos Ališauskienės tekste „Naujieji šių dienų disidentai“.
K. Sabaliauskaitė „Silva Rerum“ ketvirtosios dalies išleidimo proga interviu LRT radijui išsakė tokią nuomonę: „Kaip aprašomuoju romane laikotarpiu, taip ir šiandien matome skilusią, pasidalinusią Lietuvą. Anais laikais tai buvo tokie europiečiai Apšvietos vaikai, siekiantys edukacijos reformų, įsiliejimo į bendrąsias Europos struktūras, ne tik ekonomines ir politines, bet visų pirma mąstymo, žmonės, kurie jautėsi Europoje absoliučiai visateisiai, pažinojo to meto europinį elitą, kreipėsi vieni į kitus vardais, bendravo ir buvo pasaulio piliečiai, ir tuo pat metu [kiti buvo] tokie retrogradai reakcionistai, kuriems buvo įprasta senoji tos yrančios bajoriškos deformuotos Respublikos, pasenusios iš esmės, tvarka, su visa korupcija, su kunigaikštukais didesniais ir mažesniais provincijose, kurie tvarkėsi kaip išmanydami, visiškai negalvodami apie bendrąjį visuomenės arba valstybės gėrį, o tiktai paisydami savo interesų”.
L. Šopauskas, oponuodamas K. Sabaliauskaitei teigia, kad „autorės idėjos yra būdingos negausiai, bet aktyviai viešojoje erdvėje besireiškiančiai asmenų grupei, vadinamai „intelektualais“ arba „viešaisiais intelektualais“, kad jos teiginiai apie „pažangą kone automatiškai garantuojančią Europos įtaką ir buvimą Europos struktūrose“ yra klaidingi, kad „visokeriopo gėrio siejimas su Europos įtaka ir integracija į Europos struktūras“ yra melagingas, kad „Europa nėra metafizinio gėrio karalystė, iš kurios ateina tik geros idėjos ir įtakos“ ir kad „atsisukimas į Europą ir atsivėrimas jos įtakoms ir integraciją į jos struktūras jokio gėrio negarantuoja“.
M. Ališauskienė taip pat analizuoja šią visuomenės ir viešosios nuomonės poliarizaciją, vartodama „jaunojo disidento“ sąvoką. Jaunasis disidentas yra nepatiklus, besiginantis ir kovojantis žmogus – jis „kovojo už tai, kad nebūtų rodomas italų režisieriaus Castelluci spektaklis (…), kovojo už šeimos apibrėžimą, kuriame būtų nurodyta, jog tai heteroseksuali susituokusi pora. (…) kovojo ir galbūt vis dar tebekovoja už tai, kad fizinės bausmės nebūtų panaikintos, nes, jo supratimu, tai vertybė, nors greičiausiai taip yra todėl, kad vaikystėje pats patyrė tokį „vertybinį” auklėjimą, (…) dėl daugybės savo valstybės problemų jis kaltina Europos Sąjungą“; jaunasis disidentas taip pat „nepasitiki socialiniais mokslais“ ir „regi sąmokslo teorijas“.
Visuose minėtuose tekstuose matoma ta pati klasikinė skirtis tarp provakarietiškai nusiteikusios intelektualų grupės bei Vakarų Europos vertybes kvestionuojančių jų oponentų, tarp naujosios tvarkos siekėjų ir senosios tvarkos šalininkų, tarp troškimo būti visateisiu Europos piliečiu bei troškimo ginti savo namų autonomiją bei savo kiemo tvarką. Tai yra konfliktas dėl to, kiek Lietuva turi atsiverti bei reformuotis ir kiek laikytis senosios savasties ir senosios tvarkos; arba, metaforiškai kalbant, tai yra konfliktas taip nusiskutusio ir barzdotojo žmogaus.
Steven Sampson bei daugelis kitų tranzitologų yra aprašę įdomų reiškinį. Po Sovietų Sąjungos griuvimo, Vakarų valstybės prisiėmė atsakomybę už tolesnę raidą buvusiose Rytų bloko šalyse, tačiau susidūrė su problema – šiose šalyse, jie neturėjo patikimų kvalifikuotų partnerių, su kuriais dirbdami, galėtų reformuoti posovietines visuomenes. Vienas iš pirminių tikslų buvo sukurti provakarietiškai nusiteikusių, neretai Vakarų universitetuose išlavintų ir socializuotų, ta pačia kultūrine kalba kalbančių ir ta pačia kultūrine logika besivadovaujančių, reformas remiančių bei vykdančių žmonių sluoksnį.
Tyrėjų teigimu, problema yra ta, kad šie žmonės, patekę į aplinką anapus savo socialinio sluoksnio ribų, dažnai jaučiasi kaip tas A.Etkind aprašytas Rusijos Petro I-ojo laikų džentelmenas, kuris „su Voltero raštų tomu rankose klaidžioja kur nors po provinciją, jausdamasis svetimas tarp savų, jausdamasis svečias savo paties namuose“. Tie žmonės stebi ir stebisi, dažnai nesupranta, dažnai patys lieka nesuprasti, kartais nusivilia, kartais piktinasi, imasi misionieriškos, švietėjiškos veiklos, imasi ugdyti, keisti ir reformuoti visuomenę, nes tokia, perfrazuojant A. Etkind, yra tolerantiško žmogaus našta.
Šis konfliktas, nesusikalbėjimas ir kolektyvinė neurozė arba, K. Robins žodžiais tariant, „žaizda tapatybės šerdyje“, yra būdinga tiek Apšvietos laikotarpio Lietuvai (ką mini ir pati K. Sabaliauskaitė), tiek Petro I Rusijai, tiek Mustafa Kemalio Turkijai, tiek buvusioms Rytų bloko šalims. Iš esmės, tai yra kaina, kurią visuomenė moka už pokyčius ir už progresą.
****
Jei prisiminsime tą faktą, jog kadaise Rusijoje ištisi sentikių kaimai susidegino vien dėl to, kad Petras I nurodė kitaip žegnotis, kai kurių žmonių užsispyrimas dėl „w“ raidės rašymo Lietuvoje nebeatrodys toks keistas.
Rasa Baločkaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentė
