Režisierius Svenas Taddickenas: „Geriausias kerštas – nekeršyti“

Paskelbė: KaunoZinios.lt redakcija Data: 2019-11-14 09:38

Spausdinti | Komentarai

Europos šalių kino forumas Scanorama pristato vokiečių režisieriaus Sveno Taddickeno filmą „Tobula pora“. Įtemptas trileris pasakoja apie atostogų metu prievartą patyrusią porą ir kelia klausimą, kur yra riba, skirianti kerštą ir teisingumą. Režisierius pasakoja apie keršto vaizdavimą kine, toksiškus vyrų įvaizdžius ir sąmoningą apsisprendimą po sukrečiančių patirčių gyventi toliau.

Filmo pradžioje pagrindiniai veikėjai iš tiesų atrodo tobula pora. Jų santykiai pilni natūralumo ir savitarpio supratimo. Ar pritartumėte tokiai interpretacijai?

Taip, jie labai laisvi ir nerūpestingi. Filmuojant juos Maljorkos paplūdimyje, nevalingai piršosi biblinė istorija apie Adomą ir Ievą, išvarytus iš rojaus. Nepaisant to, filmas negalėtų vystytis šioje plotmėje. Norėjau, kad užpuolimas būtų ne lūžio, o išeities taškas, todėl negaišdamas laiko įvedžiau jį į pasakojimą, kad žiūrovai kartu su veikėjais galėtų spręsti jo padarinius.

Papasakokite, kaip filmavote prievartos scenas, pilnas baimės, pykčio, agresijos ir paniekos moteriai. Jos fiziškai paveikios, į jas nemalonu žiūrėti.

Nesiekiau brutalumo ir realistiškumo. Kaip jau minėjau, užpuolimas yra išeities taškas, kitaip tariant, prologas. Filme keliamas klausimas, kaip gyventi toliau, kai tavo gyvenimą supurto prievarta, o ne kodėl dviem žmonėms teko su ja susidurti. Įvykus užpuolimui, prasideda tikroji istorija. Savaime suprantama, klausiau savęs, ar noriu jį vaizduoti. Detalią prievartos sceną įtraukiau į scenarijų, kad suprasčiau, ką noriu filmuoti. Be to, savo sprendimus turiu pagrįsti aktoriams. Visada laikausi šio principo, ruošdamasis sudėtingoms scenoms. Visa kūrybinė grupė privalo žinoti, kaip judės aktoriai ir kamera. Tai suteikia tikrumo jausmą aktoriams. Įtampą ir baimę keliančios scenos pavyksta, kai visi yra gerai pasiruošę ir gerbia vienas kitą. Kitas etapas laukia montuojant filmą. Dirbdami su montažo režisieriumi Andreasu Wodrasche buvome nusibrėžę savotišką demarkacinę liniją, kurią peržengę visada klausdavome savęs, ką ir kodėl matome ekrane. Tą patį galima pasakyti ir apie filmo muziką. Kompozitorius Erichas Neveuxas prievartos scenai buvo sukūręs keistą zvimbimą. Tik montuodamas filmą pastebėjau, kad jis visai netinka. Tokių dalykų negalima forsuoti. Siaubą turi kelti pati scena, o ne inscenizuotos detalės.

Prologą ir tolimesnį pasakojimą skiria didelė elipsė. Sužinome, kad pagrindinė veikėja Liv baigė lankytis pas psichoterapeutą, bet nežinome, ką atskleidė policijos tyrimas. Paliekate labai daug erdvės žiūrovų vaizduotei.

Rašydamas scenarijų norėjau kuo greičiau pereiti prie esminio klausimo – poros sprendimo gyventi toliau: „Likime kartu. Pažiūrėkime, kaip mums seksis“. Tai didelis žingsnis į priekį, bet ne toks tvirtas, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Pirmasis susvyruoja Maltė, vėliau suklumpa ir Liv. Lankydamasi pas psichoterapeutą ji, regis, perlipo slenkstį, bet sutikusi vieną iš savo prievartautojų grįžta į pradinį tašką.

Filmuose apie kerštą moteriai dažnai suteikiama galimybė įvykdyti naują smurto aktą. Jis padeda patirti katarsį ir pamiršti pažeminimą. Racionalios strategijos šiuo atveju pasirodo esančios bejėgės.

Kerštą malonu įsivaizduoti, bet jis neišlaisvina, nes įvykdydamas didesnę bausmę, pavyzdžiui, nužudydamas, susitepi rankas. Geriausias kerštas – nekeršyti. Verčiau pasistengti tapti prakeiktai laimingu.

Viskas ne taip paprasta. Liv tvirtina, kad seniai atleido savo skriaudėjams, bet šis atleidimas nepadeda jai judėti į priekį.

Liv atleidžia, bet jos vaizduotė toliau perdirba praeities įvykius. Ji susiduria su prievartautoju statybos prekių parduotuvėje ir supranta, kad yra prisirišusi prie vaizdinio, kuris neatitinka tikrovės.

Filme keliate ir vyriškumo klausimą. Teigiate, kad vyras nėra kaltas, jeigu negali apginti moters.

Montuodami filmą galvojome, ar liko daug vietų, kuriose žiūrovas sušuktų: „Po velnių, daryk ką nors!“ Nenorėjau kurti įspūdžio, kad Maltė galėjo ką nors pakeisti. Nepaisant to, jį kamuoja netikrumas ir gėdos jausmas. Maltė negali sau atleisti, kad neapgynė savo moters. Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta sąvoka toksiškas vyriškumas. Vyrai kamuojasi jausdami, kad neatitinka visuomenėje priimtinų vyriškumo standartų. Maltė apsėstas minties atkeršyti skriaudėjams, kad pamiršta susimąstyti, ar tai padės Liv. Kerštas pelnytų atleidimą jam pačiam. Tai prieštarauja racionaliam protui, bet daugelis vyrų nedvejodami susitapatintų su Malte.

Muzikos pamokoje Maltė ištaria svarbų sakinį, vedantį paralelę su jo istorija: „Kaip galite prisiminti dainą, kurios negalite pakęsti?“

Taip. Žmogus laisvas apsispręsti atsikratyti praeities ir žvelgti į priekį. Kiekvienas privalo tai padaryti dėl savęs.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ filmą „Tobula pora“ rodo Vilniuje ir Kaune. Festivalis tęsis iki lapkričio 24 dienos.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt