Ekscentriškasis suomių režisierius Aki Kaurismäki (g. 1957) seniai reprezentuoja savo šalies kiną garsiausiuose pasaulio festivaliuose.
Labiausiai, anot paties režisieriaus, jį įkvėpė tokie režisieriai, kaip japonas Yasujiro Ozu, ispanas Luisas Buñuelis ir prancūzas Robert‘as Bressonas, vokietis Raineris Werneris Fassbinderis ir dar vienas prancūzas Jeanas-Pierre‘as Melville‘is.
Kiekvienas susitikimas su šio sentimentalaus kino chuligano kūryba įtikina, kad „nordiškas charakteris“ ir humoras yra puikiausiai suderinami dalykai. Dauguma A. Kaurismäkio filmų – tai labai išradingos komedijos arba dramos su neišvengiamu linksmų situacijų įdaru.
Jo pamėgti personažai – dažnai provincialai, nevykėliai, gyvenantys svajonių pasaulyje, ieškantys žemiško rojaus. Jo metafora kuriama naudojant masinės kultūros sampratas ir vaizdinius. Filmuose įvairiai dėliojamos kino žanrų schemos; būdinga ironijos ir sentimentalumo subtilus derinys, lakoniškas, tikslus vaizdas.
Filmo “Nukritę lapai” kadras
5. „NUKRITĘ LAPAI“ (angl. „Fallen Leaves“, 2023)
Po 12 metų nuo „Havro“ pristatymo Kanuose naujasis Aki Kaurismäki darbas buvo nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ ir pelnė žiuri prizą. „Nukritę lapai“ braižu bemaž nesiskiria nuo ankstesnių suomių režisieriaus darbų – į 80 minučių sutalpinti tiek deadpan komedijos elementai, tiek tiesmukiškas veikėjų bendravimas ir jų patiriamos socialinės problemos. Tačiau, jei „Havro“ siužetą anuomet katalizavo migrantų krizė, šįkart „Nukritusius lapus“ katalizuoja vis veikėjų per radiją girdimos žinios apie karą Ukrainoje.
Tai istorija apie Ansą (vaid. Alma Pöysti), neteisingai atleistą iš darbo ir mėginančią sudurti galą su galu beieškant naujo pajamų šaltinio. Netrukus moteris vietiniame bare susipažįsta su Holappu (vaid. Jussi Vatanen), kuris savo dėvimu odiniu švarku ir šukuosena stipriai primena grupės „Arctic Monkeys“ solistą. Vyriškio žalingi įpročiai, nors nepradangina Ansos susižavėjimo, lemia jųdviejų diskusijas apie ribas ir ginčus jas peržengus. Iš tikrųjų Ansa visai greitai pademonstruoja savarankiškumą, o pajusti empatiją priverčia ir atsisakymas kerštauti. Ankstesniame darbe moteris buvo paskųsta žmogaus, netinkamai interpretavusio jos veiksmus, tačiau naujoje darbovietėje veikėja pastebi nedviprasmę kolegos veiklą ir vis tik, net būdama galios pozicijoje, skųsti neketina. Trumpai – susitapatinti su filmo porele kliūčių nėra.
Galima pastebėti, kad kino kūrėjai vis dažniau neriasi iš kailio pasitelkdami (veikiau, skolindamiesi vieni iš kitų) nekonvencinius triukus. Pavyzdžiui, viduryje „Nukritusių lapų“ netikėtai išvystame visai nesusijusį naratyvą apie zombius, kuris, kaip vėliau paaiškėja, tėra Ansos su Holappu kine žiūrėto filmo epizodas. Nors jis ir trumpas, efektyvumu prilygsta Roberto Zemeckio režisuotai ištraukai, matytai Charlie Kaufmano „I’m Thinking of Ending Things“.
Pastebėtinas ir A. Kaurismäkio atidumas ieškant, kur kurį motyvą tinkamiau pakartoti. Vieną sykį Ansa vaizduojama atliekanti iš pažiūros paprastą veiksmą – išmetanti lazaniją. O štai kitą kartą identišku rakursu išvystame ją išmetant Holappo pirktus indus, kas verčia veiksmo reikšmę persvarstyti – tarsi Ansa linkusi atsikratyti problemos reliktų, o ne ją spręsti. Panašiai yra su scenomis, kuriose veikėja vis išjungia radiją. Regis, pirmąjį išjungimą sąlygoja nenoras toliau girdėti apie karą. Tačiau antrasis akivaizdžiai lemtas poreikio taupyti elektrą nebegebant už ją susimokėti, kas, vėlgi, kviečia permąstyti pirmojo priežastį.
Neteisinant Holappo ydų, Ansa užtrunka bene visą filmą, kol pastebi, kad būtent jos įgalino dueto susipažinimą. Jeigu Holappas nebūtų linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, greičiausiai nebūtų apsilankęs bare ir jos sutikęs. Tuo pačiu, jeigu Holappas savo rūkymo tempais nebūtų linkęs priminti garvežio, nebūtų ant šaligatvio palikęs nuorūkų krūvelės, kuri tapo vieninteliu ženklu Ansai, kad jis stoviniavo bei ilgai jos laukė. Galų gale, jeigu Holappas pats į abu šiuos dalykus atkreipė dėmesį, kodėl turėtų paklausyti Ansos ir mesti įpročius, privedusius prie laiko su ja? (Rokas Jonas)
4. „MERGINA IŠ DEGTUKŲ FABRIKO“ (Tulitikkutehtaan tyttö, 1989)
Berlyno kino festivalyje apdovanoto ankstyvojo režisieriaus šedevro „Mergina iš degtukų fabriko“ siužete nesunku įžvelgti Hanso Kristijano Anderseno pasakos „Mergina su degtukais“ parafrazę. Galima net sakyti, kad tai šiuolaikinė klasikinės pasakos interpretacija.
Degtukų fabrike dirbanti mergina Iris (akt. Kati Outinen) visus uždirbtus pinigus atiduoda ja pernelyg nesidominčiai mamai ir patėviui. O pati trokšta kuo greičiau ištrūkti iš nuobodžios namų aplinkos ir, žinoma, svajoja apie meilę. Naivioji mergina tiki, jog jei kur nors šiame liūdname pasaulyje ir slypi krislas vilties, tai tik meilėje.
Bare sutiktas vyras pasinaudoja naivuole, o kai ši pastoja, ją palieka. Kai autoavarijoje Iris netenka kūdikio, ji nusiperka nuodų, ketindama nunuodyti visus, kurie sužlugdė jos viltis ir gyvenimą.
„Paskutiniu humanistu“ žurnale „KINAS“ Akį Kaurismäkį pavadinusi kino kritikė Neringa Kažukauskaitė taikliai pastebėjo, kad režisierius „kuria juodąją komediją apie darbininkų klasės atstovę, mažiausią visuomenės sraigtelį, ir ją slegiančias bėdas, tokias gilias ir juodas, jog sunkiai išreiškiamas žodžiais.
Vis tik režisierius žiūrovą apgauna: socialinis realizmas, dominuojantis didžiąją dalį filmo, antrojoje dalyje pasitraukia į antrą planą ir „Mergina iš degtukų fabriko“ pasuka netikėta linkme. Net ir ištvermingiausiųjų kantrybės taurė vieną dieną persipildo“.
Apie filmo „Mergina iš degtukų fabriko“ pagrindinę heroję viską pasako jau pats pavadinimas. Kaip tvirtina režisierius, „jau nuo mažiau nei degtukas nebeįmanoma pradėti istorijos“.
Tuos niekam nereikalingus „mažus“ žmones A. Kaurismäki iškelia į didįjį ekraną, kur jie tampa orumo, žmogiškumo įsikūnijimu.
„Man kine svarbiausia – žmogus. Aš apskritai manau, kad gyvenimas svarbesnis už kiną. Todėl man įdomu filmuoti humanistinį kiną, kad ir kaip keistai tai šiandien skambėtų“, – sakė režisierius.
„Mergina iš degtukų fabriko“ yra paties režisieriaus įvardytos „Proletarinės trilogijos“ trečiasis filmas. Pirmasis buvo „Šešėliai rojuje (1986 m,) antrasis – „Arielis“ 1988).
„Pradžioje aš negalvojau apie jokią trilogiją. Nufilmavau „Šešėlius rojuje“, ir tiek. Paskui, kai pradėjau „Arielį“, pastebėjau, kad jo siužetas siejasi su ankstesniu filmu ir kad reikėtų sukurti trečią, kur pagrindine heroje būtų moteris. Tad pradėjau šį projektą vadinti trilogija apie tuos, kurie pralaimėjo. Jį galima vadinti ir proletariato ar darbininkų trilogija, bet aš vadinu nevykėlių trilogija. Visų pirma, jie nevykėliai, o tik paskui darbininkai“,– taip savo sumanymą komentavo A. Kaurismäkis.
Vėliau jis susuko dar vieną – antrąją – „proletarinės arba stoikų trilogijos“ filmai niūresni, pesimistiškesni, turi ryškesnį socialinį atspalvį. (Gediminas Jankauskas)
3. „HAVRAS“ (Le Havre, 2011)
Savo pirmais, dar gimtojoje Suomijoje sukurtais filmais išgarsėjęs Akis Kaurismäkis neilgai trukus tapo tikru pasaulio piliečiu – susidraugavo su JAV nepriklausomojo kino meistru Jimu Jarmushu (net nufilmavo jį savo ekscentriškos komedijos „Leningrado kaubojai vyksta į Ameriką“ (1989) epizode.
O prancūzų „Naujosios bangos“ ikona aktorius Jeanas-Pierre‘as Leaud suvaidino pagrindinį vaidmenį A. Kaurismäkio filme „Aš pasisamdžiau žudiką“ (1990 m.).
Kelis kartus jo filmuose vaidino kitas prancūzų aktorius André Wilmsas. Pirmą kartą – Paryžiaus poetą ir dramaturgą Marselį komedijoje „Bohemos gyvenimas“ (1992 m.). Paskui pasirodė kituose A. Kaurismäkio filmuose „Leningrado kaubojai sutinka Mozę“ (1994 m.), Juha (1999), o 2011-aisiais gavo pagrindinį vaidmenį jaudinančioje dramoje „Havras“.
Filmo herojus Marselis Marksas, anksčiau gyvenęs bohemišką rašytojo gyvenimą, nesugebėjo išgyventi iš kūrybos, todėl atsisakęs literatūrinių ambicijų persikelia gyventi į uostamiestį. Nuo šiol vyras gyvena įprastą gyvenimą, kuriame svarbiausi dalykai – žmona Arletė, jo mėgstamas baras ir ne itin pelninga batų valytojo profesija.
Kartą įprastą ir mielą širdžiai gyvenimo ritmą suardo dvi netikėtos aplinkybės. Pradžioje staiga Arletė sunkiai suserga ir atsigula į ligoninę. Įprastinės Marselio gyvenimo trajektorijos prasiplečia, ir keliaudamas naujuoju maršrutu savo kelyje jis sutinka mažą vargingą nelegalų imigrantą iš Afrikos, kuriam reikalinga Marselio pagalba. Nes vaiko mama gyvena Londone, ir berniukui reikia persikelti pas ją per Lamanšą.
Galima sakyti, kad „Havras“ – dar viena režisieriaus šiuolaikinė pasaka, kurioje gėris keičia į gerą pasaulį (net piktasis policininkas čia persimaino ir tampa geras), o viskas (na, beveik viskas!) kaip senamadiškame kine baigiasi laimingai. Bent jau viename iš dviejų finalų.
Atrodytų, tikrai buvo daug galimybių nuslysti į politinį korektiškumą, vaizduojant jau seniai aktualią emigracijos temą. Kito režisieriaus rankose tikriausiai taip ir būtų atsitikę. Bet filmą kūrė Aki Kaurismäkis, ir tuo viskas pasakyta!
Kanų kino festivalyje „Havras“ pelnė FIPRESCI apdovanojimą. (G.J.)
2. „DEBESYS IŠSISKLAIDO“ (Kauas pilvet karkaavat, 1996)
Antrąją – „proletarinės arba stoikų trilogiją“ pradeda A. Kaurismäkio filmas „Debesys išsisklaido“ (1996 m). vėliau sekė „Žmogus be praeities“ (2002, Kanų kino festivalio prizas) ir „Priemiesčio šviesos“ (2006 m). Šios trilogijos filmai niūresni, pesimistiškesni, turi ryškesnį socialinį atspalvį.
Anot Neringos Kažukauskaitės, „herojai – vėl tie patys visuomenės pakraščių žmonės, tik dar labiau nustumti nuo socialinių laiptelių: bedarbiai, benamiai. Niekam nereikalingi, išduoti, apgauti. Kas jiems padeda išlikti šiame pasaulyje? Ogi tas pats paprastas, bet labai stiprus tikėjimas humanizmu. Toks stiprus, kad jis materializuojasi. Viskas turi būti gerai. Ir tai ne banali laiminga pabaiga, o paradoksalus režisieriaus sugebėjimas padaryti žiūrovus po jo filmų kiek laimingesnius.”
Pirmas (antrosios) trilogijos filmas „Debesys išsisklaido“ apie bedarbius pasirodė per ekonominę krizę. Bedarbystės tema tuo metu buvo viena aktualiausių, tačiau, anot režisieriaus, „kine visi jos vengia, nes tai visai neįdomu komerciniu požiūriu“. „Jei nesukursiu filmo apie bedarbystę, negalėsiu veidrodyje pažiūrėti sau į akis“, – sakė jis.
Restorano padavėja Ilona ir jos vyras tramvajaus vairuotojas Lauris vieną dieną abu atleidžiami iš darbo. Ieškodami išeities, jie parduoda automobilį, gautus pinigus pralošia kazino, nors tikėjosi išlošti. Atrodo, viskam galas. Tačiau optimistinė gaida atsiranda filmo pabaigoje, kai jie po visų nesėkmių ir pažeminimų atidaro savo restoraną ironišku pavadinimu „Darbas“.
Šis filmas skiriamas dažnai režisieriaus filmuose vaidinusio aktoriaus Matti Pellonpää, mirusio pora savaičių iki filmavimo pradžios, atminimui.
Filme „Debesys išsisklaido“ režisierius idealiomis proporcijomis maišo humorą su melancholiją, desperaciją su kasdieniška laime. Ir visa tai, net įspraudžiant personažus į keisčiausias, liūdniausias, absurdiškiausias situacijas, kuriama su begaline meile savo herojams – žmonėms, bandantiems net juodžiausią naktį rasti spindulėlį vilties. (G.J.)
1. „ŽMOGUS BE PRAEITIES“ (Mies vailla menneisyyttä, 2002)
Dauguma A.Kaurismakio filmų – tai labai išradingos komedijos arba dramos su neišvengiamu linksmų situacijų įdaru. Tuo įsitikinome labai seniai, kai pirmus žingsnius žengianti „Scanorama“ pristatė mums jo ankstyvųjų filmų retrospektyvą.
O Didžiuoju Kanų kino festivalio prizu apdovanotas „Žmogus be praeities“ yra įspūdinga A. Kaurismakio kūrybos viršūnė. Viena iš daugelio šio režisieriaus kūryboje.
Šokiruojančiame filmo prologe į Helsinkį ieškoti darbo atvykęs vyriškis yra brutaliai sumušamas beisbolo lazdomis ir pakliūva į ligoninę, kur medikai jam per anksti konstatuoja mirtį. Tačiau lyg mumija užbintuotam pacientui pavyksta ištrūkti iš giltinės nagų, prisikelti iš komos būsenos ir pabėgti į gyvųjų pasaulį. Taip prasideda nieko nebeprisimenančio žmogaus odisėja, kurią žiūrėti nepaprastai įdomu ne tik dėl režisieriui visada būdingo paradoksalaus humoro.
„Žmogus be praeities“ – tai tikra „žmogiška komedija“, dažniau liūdna, nei juokinga. A. Kaurismakio filmuose visada daug erdvės mintims ir asociacijoms. Šį kartą jų bus itin daug ir labai įvairių. O jau kinematografinių parafrazių – nors vežimu vežk! Čia tampriausiais saitais susipynę ir nebylios amerikietiškos burleskos stichija, ir režisieriaus itin mėgiamos parodijos dvasia.
Pagrindinį vaidmenį suvaidinęs aktorius Markku Peltola primena ir klasikinės JAV komedijos meistro Busterio Keatono personažus, ir… pirmųjų holivudinių siaubo filmų („Frankenšteinas“, „Mumija“) herojus, o finale net nušvinta genialaus komiko Ch. Chaplino „Naujųjų laikų“ šviesa.
Ir šiame filme A.Kaurismakis yra ištikimas savo mylimiausiai žmonijos kategorijai – visokio plauko „pažemintiems ir nuskriaustiesiems“. Nekinta ir esminė režisieriaus nuostata – tikėjimo bei optimizmo bet kokioje situacijoje neprarandantys marginalai ir keistuoliai yra tikra žmonijos išsigelbėjimo viltis. Tragišką sukrėtimą patyrusiam ir atminties netekusiam herojui likimas padovanoja naujo gyvenimo šansą. Tokia pat galimybe apdovanojama ir kukli Gelbėjimo armijos aktyvistė Irma (ją suvaidinusi aktorė Kati Outinen taip pat buvo apdovanota Kanuose).
„Žmogus be praeities“ – tai ir tikras himnas dvasiniam atsinaujinimui, kurio galimybė suteikiama kiekvienam. Tik ne visi norime ar išdrįstame tokia likimo dovana pasinaudoti. (G.J.)
