Paskutinę vasaros dieną Venecijoje Lido saloje prasidėjo (ir iki rugsėjo dešimtosios truks) jau 79-asis kino festivalis (įprastai vadinamas MOSTRA). Tai pats seniausias kino festivalis pasaulyje, kartu su Berlynu ir Kanais sudarantis svarbiausių kino švenčių (arba „A“ klasės kino festivalių) triadą.
Festivalis įsteigtas 1932-aisiais diktatoriaus Benito Mussolinio valia. Tada Dučė aktyviai parėmė kunigaikščio Giuseppe Volpi iniciatyvą kinu papildyti nuo XIX a. pabaigos Venecijoje rengiamą menų bienalę „Tarptautine kino meno ekspozicija“ („Esposizione Internazionale d’Arte Cinematografica“), iš kurios ir išsirutuliojo pirmojo pasaulyje tarptautinio kino festivalio tradicija, o Lido salą jau daug metų rudenėjant užplūsta kinematografininkų desantai.
Šiemet pagrindiniame konkurse varžosi 23 filmai.
Žiuri pirmininkė – JAV aktorė Julianne Moore. Jai talkina argentinietis režisierius Mariano Cohnas, italų režisierius Leonardo di Costanzo, libaniečių kilmės prancūzų kino režisierė Audrey Diwan, iranietė aktorė Leila Hatami, ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen ir Nobelio literatūros premijos laureatas japonas Kazuo Ishiguro.
Pagerbti du iškilūs kino menininkai.
Vienas Auksinis liūtas už kūrybinio gyvenimo pasiekimus jau pirmąją dieną buvo įteiktas legendinei prancūzų aktorei Catherine Deneuve. Gimusi 1943 m. Paryžiuje ji anksti pradėjo filmuotis. Tikra kino žvaigžde tapo nusifilmavusi „Auksine palmės šakele“ Kanuose apdovanotame ir penkiems amerikietiškiems Oskarams nominuotame miuzikle „Šerburo lietsargiai“ (1964). Nuo tada jos karjera vystosi labai sklandžiai.
Kitas Auksinis liūtas Venecijoje įteiktas 75-erių metų amerikiečių scenaristui bei režisieriui Paului Schraderiui. Jį festivalio direktorius Alberto Barbera pristatė taip „Paulas Schraderis yra pagrindinė Naujojo Holivudo figūra. Šio judėjimo atstovai septintojo dešimtmečio pabaigoje įvykdė revoliuciją amerikiečių kino pramonėje, estetikoje ir kalboje.
Šiam režisieriui didelę įtaką padarė Europos kinas ir kultūra. Nors jis yra nepriklausomas scenaristas, jis vis dėlto žino, kaip dirbti Holivudo sistemoje.
Visiems jo filmams būdingi drąsūs vizualiniai sprendimai. Schraderis priklauso bekompromisių kino atstovų gretoms, o kartu jis yra ir subtiliai šiandienos problemas tyrinėjantis menininkas“.
P. Schraderis išgarsėjo kaip scenaristas, sėkmingai bendradarbiavęs su Martinu Scorsese: drauge jie sukūrė „Taksistą“ 1976), „Įsiutusį bulių“ (1979), „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1988), „Bėgti nuo mirties“ (1999).
Nuo 1978 pats režisuoja, sukūrė per dvi dešimtis vaidybinių filmų.
* Venecijoje nekonkursinėje programoje parodytas naujausias Paulo Schraderio filmas PONAS SODININKAS (Master Gardener). Anot paties režisieriaus, tai finalinis neoficialios trilogijos filmas (po „Pirmosios reformuotos bažnyčios“, 2017 ir pernykščio „Kortų skaičiuotojo“), logiškai baigiantis „vienišo žmogaus“ arba „žmogaus kambaryje“ temą. Ją beje scenaristas plėtoja nuo legendinio „Taksisto“ (1976 m., rež. Martinas Scorsese).
Visų šių filmų pagrindinius veikėjus režisierius apibudina taip: „Tai personažai, kurie atsiribojo nuo realybės bei emocijų ir tiesiog laukia, kada kas nors įvyks. Visi jie susiformavo veikiami europietiškos egzistencializmo filosofijos, suformuotos F. Dostojevskio, A. Camus ir J.P. Sartre‘o“.
„Ponas sodininkas“ – tai istorija apie sodininką Narvelą Rothą (akt. Joelis Edgertonas), ištikimai atliekantį savo pareigas turtingos našlės ponios Haverhill (akt. Sigourney Weaver) dvare Luizianoje. Bet spartietiška vyro ramybė baigiasi tą dieną, kai šeimininkė pareikalauja, kad ponas sodininkas išmokytų savo amato paslapčių jos neramaus charakterio dukterėčią Mają (akt. Quintessa Swindell).
* Festivalio atidarymo vakarą buvo parodytas BALTASIS TRIUKŠMAS (White Noise). Panašu, kad sėkmingai debiutavę Netflix platformoje režisieriai šiame internetiniame resurse dabar gauna savotišką carte blanche – visišką veiksmų laisve. Ja ir pasinaudojo režisierius Noah Baumbachas, kurio ankstesnė „Santuokos istorija“ susilaukė šešių Oskaro nominacijų ir vienoje laimėjo.
Dabar čia režisierius realizavo per pandeminę izoliaciją perskaitytos knygos ekranizaciją. Po filmo premjeros jis pasakojo: „Skaitydamas stebėjausi, kaip aktualiai šis siužetas atrodo dabar. Pradėjau ne tik perimti knygos autoriaus kalbos manierą, bet ir sugebėjau surasti savitą balsą“.
Ne taip lengva apibudinti dar 1985-aisiais parašytą Dono DeLillo knygą, vadintą tai apokaliptine tragikomedija, tai net mirties komedija.
Lygiai taip pat nelengva kokiam nors vienam žanrui priskirti ir filmą. Donas DeLillo prieš beveik keturis dešimtmečius rašė postmodernistinę satyrą, taikliai įvardijusią anuometinę amerikiečius užvaldžiusią progresuojančio nerimo būseną, kurią gilino politinė sumaištis ir globalios ekologinės katastrofos nuojauta. Dabartiniame pasaulyje šis nerimas jau virto tikra paranoja.
Nors ir knygos, ir filmo veiksmas plėtojasi Ronaldo Reagano prezidentavimo laikais, atmosfera ekrane labiau artima mūsų laikams. Pagrindinio herojaus – Adamo Driverio suvaidinto koledžo profesoriaus Džeko Glednio – mokslinių tyrinėjimų sritis – A. Hitlerio palikimas. Tiesa, jis prastai moka vokiečių kalbą, todėl susiduria su suprantamais sunkumais, ypač dabar, kai gavo galimybę sudalyvauti tarptautiniame hitlerologų kongrese.
Keistos hitlerologinės manijos apsėstas dar vienas filmo personažas – juodaodis Džeko kolega ir bičiulis Miurėjus Ziskindas (akt. Donas Cheadle‘as), dėstantis pop kultūros ikonografijos kursą ir norintis išvesti į akademinių tyrinėjimų sritį Elvio Presley kūrybą.
Vienoje įsimintiniausių filmo scenoje abu kvaištelėję dėstytojai bendroje paskaitoje, papildydami vienas kitą, kontempliuoja informaciją apie Hitlerį ir Preslį…
Neabejoju, kad bus daug norinčių pamatyti „Baltąjį triukšmą“ ir mūsų ekranuose.
* BLONDINĖ (Blonde)
Be jokios abejonės, vienas labiausiai laukiamų ir intriguojančių šių metų Mostros filmų yra biografinė drama „Blondinė“, kurioje modernių laikų kino žvaigždė Ana de Armas suvaidino bene garsiausią (bent jau kino pasaulyje) blondinę Marilyn Monroe. Tiksliau, Normą Džiną Mortensen – taip aktorė vadinosi, kol netapo tarptautine garsenybe.
Atrodytų, ką dar naujo galima pasakyti apie garsią Holivudo kino žvaigždę, kurios gyvybė tragiškai užgeso prieš šešis dešimtmečius, 1962-ųjų rugpjūčio penktąją?
Tikrosios M. Monroe mirties priežastys (kaip beje, ir jos artimo bičiulio JAV prezidento Džono Kenedžio) iki šiol neišaiškintos, bet užtai viena už kitą skandalingesnių versijų nors vežimu vežk! Apie tai sukurta begalė dokumentinių ir vaidybinių filmų, net serialų. Bet „Blondinė“ – ne apie tai.
Iš Naujosios Zelandijos kilęs režisierius Andrew Dominikas pasirinko ankstyvąjį būsimos kino žvaigždės gyvenimo laikotarpį, kurį savo knygoje aprašė Joyce Carol Oates. Iš abiejų šių šaltinių (romano ir filmo) darosi aišku, kad Normos Džinos Mortensen vaikystė buvo kupina traumuojančių patirčių, gilaus liūdesio ir didelio nuoširdžios meilės ilgesio, lydėjusio ją visą gyvenimą.
Ji buvo minios deivė, o iš tikrųjų jai nuolat trūko paprastos žmogiškos meilės ir šeimos šilumos.
„Blondinė“ – tai drąsus, bekompromisis ir vietomis negailestingas pasakojimas apie moterį, kurią sentimentų nepripažįstanti Holivudo mašina pavertė prabangiai spindinčiu masinio vartojimo produktu. Istorija ne tik apie nepaprastai šaunią karjerą kinematografijos pasaulyje, bet ir apie išvirkščią beprotiško garbinimo pusę.
* TAR (Tár)
Pirmomis Venecijos kino festivalio dienomis buvo parodytas dar vienas biografinės dramos žanrui priskirtinas filmas lakonišku pavadinimu TAR.
Populiarioji Cate Blanchett čia suvaidino vieną garsiausių pasaulyje dirigenčių, Leonardo Bernsteino globotinę, 2013-aisiais metais tapusią pirmąja Berliner Philharmoniker dirigente moterimi. Tik nereikia informacijos apie Lydiją Tar ieškoti solidžiose enciklopedijose, nes šis personažas išgalvotas.
Cate Blanchett vaidina tikrą muzikinio pasaulio karalienę. Jos Lydija Tar – intelektuali (nesunkiai įveikia oponentus ginčuose), šmaikšti, valdinga (be šios charakterio savybės gerų dirigentų tiesiog nebūna) ir žino, ko nori pasiekti. Berlyno orkestrantus prieš G. Mahlerio Penktosios simfonijos repeticiją ji tiesiai šviesiai perspėja: „Pamirškite apie Viskontį“ (nes daug kam šis muzikinis šedevras tiesiogiai asocijuojasi su Viskončio „Mirtimi Venecijoje“).
Susilaukusi pripažinimo ir kaip kompozitorė, ji tvirtina niekada nesusidūrusi su lyčių šališkumu. Lydija gyvena vienalytėje šeimoje, su pirmu smuiku jos orkestre griežiančia Šaron (akt. Nina Hoss) augina dukrą Petrą (akt. Mila Bogojevic). Atrodytų, kad ir profesiniame gyvenime, ir namuose ji neturi problemų. Tačiau jos pamažu išnyra iš šešėlio ir ima temdyti gražų dirigentės sielos peizažą.
Panašu, kad nuo Lydijos autoritarizmo aplinkiniai patiria ne tik moralines kančias. Viena mobingo neištvėrusi mergina net nusižudė. O ir regis tvirta Lydijos bei Šaron šeimyninė partnerystė ima braškėti tada, kai valdingoji dirigentė ypatingą dėmesį (ne tik profesinį) ima skirti gabiai rusų violončelininkei Olgai (akt. Sophie Kauer).
* TEISMAS KYJIVE (The Kiev Trial)
Pastaruoju metu daug ne tik „baltojo triukšmo“ sukėlė režisierius Sergejus Loznica.
Metų pradžioje susipažinome su jo per keturias valandas trunkančiu dokumentiniu filmu „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Nepraėjus nė mėnesiui po Rusijos karinės invazijos į Ukrainą Sergejus Loznica buvo skandalingai pašalintas iš Ukrainos kino akademijos: tada buvo paskelbta, kad dėl Rusijos pradėto plataus masto karo šalis turi būti saugoma „visais frontais, ypač kultūros“.
Anot Akademijos, „kiekvienas ukrainietis dabar yra savo šalies ambasadorius. Ypatinga atsakomybė tenka užsienyje gerai žinomiems kūrybinių industrijų ekspertams. Jų pozicija turi būti aiški ir nedviprasmiška“.
Pašalinimo pagrindu tapo tai, kad Sergejaus Loznicos filmai buvo įtraukti į Rusijos kino festivalio Prancūzijos Nanto mieste programą, pavadintą „Nuo Lvivo iki Uralo“.
Taip garsus režisierius, daugelio tarptautinių kino festivalių laureatas tapo viena pirmųjų dabar siaučiančios atšaukimo kultūros (cancel culture) auka.
Laimė, ne visi nuo režisieriaus nusigręžė, o didelę pagalbos ukrainiečių pabėgėliams naštą prisiėmusi Lietuva ištiesė pagalbos ir moralinio palaikymo ranką nemalonėj atsidūrusiam Sergejui Loznicai. Dabar jis repetuoja spektaklį Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre: prancūzų rašytojo Jonathano Littello romano „Eumenidės“ inscenizacijos premjera numatyta gruodį.
Bet, žinoma, pagrindinė Sergejaus Loznicos kūrybos sritis – kinas. Nors jis sukūrė kelis vaidybinius filmus, šis Baltarusijoje ukrainiečių šeimoje gimęs ir gyvenantis Vokietijoje (emigravo 2001-aisiais) režisierius yra vienas garsiausių pasaulyje dokumentinio kino meistrų.
Daug laiko praleidęs istoriniuose archyvuose režisierius surado savo metodą dirbti su dokumentine kronika. Jau kelis dokumentinius filmus jis sukūrė visai nekomentuodamas sumontuotos medžiagos: „Blokadą“ (2005), „Procesą“ (2018), „Valstybines laidotuves“ (2019).
Venecijoje šiemet Sergejus Loznica pristato dar vieną dokumentinį filmą, sumontuotą iš archyvinės medžiagos. TEISMAS KYJIVE – dar vienas toks filmas.
Būtent Kyjive 1946 m. sausio mėn. įvyko vienas pirmųjų pokario teismų Sovietų Sąjungoje, kartais vadinamas „Kyjivo Niurnbergu“: jame buvo nuteisti naciai bei jų aršūs talkininkai.
15 nusikaltėlių, kaltų dėl žiaurumų, kurie vėliau Niurnbergo teismo buvo įvardinti kaip „nusikaltimai žmoniškumui“, buvo nuteisti byloje Nr.1679 „Dėl fašistų įsibrovėlių įvykdytų žiaurumų Ukrainos TSR teritorijoje“.
Venecijos kino festivalio kataloge apie šį filmą parašyta: „Naudodamas unikalią, anksčiau nematytą archyvinę medžiagą, Sergejus Loznitsa atkuria pagrindinius proceso momentus, įskaitant kaltinamųjų pareiškimus ir liudytojų, tarp jų Aušvico ir Babi Jaro išgyvenusių asmenų, parodymus. Filmas atskleidžia „blogio banalumą“ ir yra labai aktualus šiandien, nes Ukrainos žmonės vėl patiria barbarų įsibrovėlių smurtą“.
* DIEVO ŠAUKSMAS (Call of God)
Mus, ko gera, labiausia turėtų intriguoti išties egzotiška Venecijos kino festivalio premjera – paskutinis garsaus Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko filmas „Dievo šauksmas“, kurio premjera pagaliau įvyks praėjus dviem metams po režisieriaus mirties (Kim Ki-dukas 2020 gruodį nuo COVID-19 mirė kaimyninėje Latvijoje, kurioje ketino apsigyventi).
„Dievo šauksmą“ Kim Ki-dukas sumanė kurti dar 2017-aisiais (tada pradėtas projektas vadinosi „Kas yra Dievas?“).
Pats režisierius tada šį projektą vadino „tikėjimo konflikto istorija – karus tarp gamtą garbinančių genčių ir religiją propaguojančios karalystės… su siužeto linijomis (kurios) gausiai persipynusios su filosofija ir budizmo alegorija“. Buvo paminėta ir viena pagrindinių būsimojo filmo aktorių Kinijoje populiari Liu Yifei.
Šis Kim ki-duko filmas turėjęs būti antikarinė drama su holivudiniu biudžetu – maždaug 37 mln. dolerių. Bet dėl problemų su Kinijos valdžia projektas kito, darėsi vis kuklesnis, o netrukus, taip ir nesumontavęs medžiagos režisierius mirė.
Kadangi filmo be pirmųjų festivalio žiūrovų dar niekas nepamatė, tenka pasikliauti Venecijos kino festivalio kataloge. Jame apie „Dievo šauksmą“ parašyta: „Meilės laukimas apsigyveno jaunos moters širdyje. Ribos tarp svajonės ir aistros yra labai sunkiai suprantamos. Gyvenimas pilnas fizinių nepriteklių ir, žinoma, juslinių malonumų, o gili viso to prasmė yra Meilė. Kuo gilesnis jausmas, tuo intensyvesnės emocijos.
Kiekviena mergina svajoja vieną dieną sutikti savo meilę. Patyręs vyras padeda jai atrasti aistros ir jausmų pasaulį ir atveda ją prie „dangaus vartų“, kur jiedu nugalės. Galima tik įsivaizduoti, kiek širdžių buvo sudaužyta pakeliui įvaldant meilės mokslą. Tačiau aistra apakina ir netrukus vyras tampa jaunos moters jausmingo kūno vergu. Kūniškas žinojimas verčia merginą pabandyti suvaldyti savo meilės objektą. Emocijos sukelia skausmą ir kančią įsimylėjėliams, taip pat jų artimiesiems ir draugams.
Ar jaunajai herojei pavyks pateisinti mylimo vyro lūkesčius ir padaryti jį laimingu… tapti vienintele? Kas jai padės rasti teisingą kelią? Galbūt paslaptingas balsas telefone? O gal užteks tik pabusti ir suvokti, kad tai buvo tik sapnas, tik sapnas…“
P.S. Pernai Venecijos kino festivalis Lietuvos kinui padovanojo tikrą sensaciją: geriausiu filmu „Horizontų“ programoje buvo pripažinti Lauryno Bareišos “Piligrimai”.
P.P.S. Šiemet Venecijos kino festivalis Lietuvos kinui padovanojo dar vieną sensaciją: po P. Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko mirties be jo pabaigto paskutinio filmo DIEVO ŠAUKSMAS (Call of God) montažo režisierius yra AUDRIUS JUZĖNAS.
