Klampiose diskusijose dėl Vakarų paramos Ukrainai labiausiai klimpsta klausimas dėl kovos su Rusija. Taip galima apibūdinti pastaruoju metu vėl pagarsėjusias kalbas dėl to, jog Vakarų karinė ir ekonominė parama Kremliui besipriešinančiai Ukrainai gali pradėti mažėti, strigti ar net visai nutrūkti.
Tas kalbas, žinoma, labiausiai skatina praėjusį savaitgalį įvykę parlamento rinkimai Slovakijoje, artėjantys tokie patys rinkimai Lenkijoje, parlamentinės ir prezidento rinkimų rietenos dėl paramos Ukrainai Vašingtone.
Į faktą, jog Slovakijoje rinkimus laimėjo buvęs šios šalies premjeras Robertas Fico ir jo partija galima reaguoti dvejopai. Viena vertus, kaip į eilinį priminimą ir simptomą, jog visame Senajame žemyne ir Europos Sąjungoje (ES) vėl galime tikėtis naujos kraštutiniojo radikalizmo – pirmiausia, dešiniojo bei izoliacionizmo, nukreipto prieš Ukrainą ir už Rusiją, bangos.
Būtent kaip tokį simptomą bus galima vertinti ir tai, jei valdžioje pavyks išsilaikyti dabartiniams Lenkijos valdantiesiems.
Tačiau kur kas pavojingesnė tendencija iš tos pačios simptomatikos – vis augantis „Alternatyvos Vokietijai“ pagrindinėje ES valstybėje. Ši partija, geopolitinėje plotmėje būdama svarbiausia agitatore už Rusiją Vokietijoje, į viršų ir pirmaujančias pozicijas ėmė kopti ne tik tradicinėje savo citadelėje – buvusioje Rytų Vokietijoje – bet ir šalies vakaruose.
Viena iš pagrindinių temų, kurią ji sėkmingai eksploatuoja – nelegali imigracija ir imigracija apskritai. Prieš ją federalinėse žemėse ir nacionaliniu lygmeniu mėginančiose susivienyti vadinamosios tradicinės ir pagrindinės partijos ir toliau neranda sėkmingos ir aiškios kalbos apie tai su visuomene bei tik stiprina „Alternatyvos“, kaip vienintelės „tikros“ kovotojos prie visą „Sistemą“ įvaizdį.
Auganti nelegali imigracija apskritai vėl gresia tapti viena iš pagrindinių Europos vidaus politikos ir radikalių tendencijų skatinimo temų ne tik įvairiuose nacionaliniuose, bet, aišku, Europos parlamento rinkimuose. Tad daugelis Vokietijos ekspertų jau dabar tai pačiai „Alternatyvai Vokietijai“ prognozuoja vienos iš jų laimėtojų šalyje titulą.
O R. Fico pergalė Slovakijoje reiškia ir tai, jog naujo sąjungininko ES ir NATO jau artimiausiu metu gali tikėtis ir Vengrija bei jos šeimininkas Victoras Orbanas.
Kita vertus, yra nemažai ir tokių, kurie bent jau dėl Slovakijos ragina neskalambyti visais pavojaus varpais ir nesirengti Apokalipsei.
Jie primena, kad ši šalis – viena visais atžvilgiais silpniausių ir dėl to labiausiai priklausomų nuo Briuselio pinigų visoje ES. Be to, R. Fico pergalė yra tokia panaši į Pyro, jog jis tikrai negalės sau leisti tiek daug, kiek prižadėjo rinkėjams ir bus pažabotas įvairių politinių aplinkybių. Jei išvis gaus tikrą valdžią.
Kaip ten bebūtų, vis dėlto svarbiausi procesai įsibėgėja būtent už Atlanto, kur paramos Ukrainai perspektyvos ėmė staigiai tamsėti nelaukdamos ne tik prezidento rinkimų rezultatų, bet net ir jų kampanijos lemiamų fazių.
Vienas iš pagrindinių pavojaus signalų — respublikonų ir demokratų paskutinės akimirkos sutarimas dėl trumpalaikio biudžetinio finansavimo išvengiant vadinamojo vyriausybės uždarymo, tačiau iš jo išbraukiant paramos Ukrainai paketą.
Iki šiol daugelis abiejų partijų politikų, žiniasklaidos ir ekspertų miestą ir pasaulį ramindavo, jog kraštutinis į prezidentus vėl besiveržiančio D. Trumpo sparnas, aiškiai ir nuosekliai besipriešinantis paramos Ukrainai tąsai, vis dėlto neturi lemiamos reikšmės, nes jį nusveria triuškinanti abiejų partijų dauguma.
Ir štai dabar paaiškėjo, jog šį klausimą vis dėlto reikėjo išimti iš bendro sutarimo dėl biudžeto tam, kad tas sutarimas būtų pasiektas.
Demokratai, Baltieji rūmai ir dalis respublikonų viršūnių sunerimusius miestą ir pasaulį tikina, kad tai nieko reikšmingo ir baisaus nereiškia, nes nauji ekonominės ir kitokios paramos Ukrainai paketai bus patvirtinti atskirais susitarimais ir teisės aktais, kuriems ir vėl pritars ta pati dauguma.
Tačiau dar vienas ir ne mažiau iškalbingas požymis, jog reikalai nebeatrodo taip sklandžiai ir stabiliai – iš pačių Baltųjų rūmų ir vyriausybės viršūnių garsėjančios kalbos bei nuleidžiami dokumentai apie tai, jog parama Ukrainai priklauso nuo jos vidaus korupcijos ir kovos su ja.
Maždaug prieš mėnesį buvo paviešinta oficiali JAV strategija Ukrainoje ir Ukrainos atžvilgiu, kurioje bene labiausiai kaip tik ir kalbama apie korupciją bei kovą su ja įgalinančias būtinas reformas. Šiomis dienomis JAV ir pasaulinėje žiniasklaidoje pasirodė informaciniai nuotėkiai, jog esą egzistuoja nevieša ir „tikroji“ tos strategijos versija, kuri yra kelis kartus išsamesnė ir didesnė, o joje susirūpinimas dėl korupcijos masto ir gylio yra „žymiai didesnis“, bei viešojoje versijoje.
Viena vertus, Ukrainos korupcija, kuris, aišku, egzistuoja įsisavinant ir ekonominę, ir karinę paramą – ne vakar visuose Vakaruose pradėta akcentuoti tema. Tai, kad ji ne pati sau bėda, o ir didžioji kliūtis kovojant su Rusija – taip pat seniai aišku.
Pati Ukrainos valdžiai jau seniai suvokė, jog tiek savo rėmėjams, tiek priešininkams Vakaruose reikia parodyti bent jau pastangas ir ryžtingą nusiteikimą kovojant su šia pagrindine Ukrainos liga. Tai ir rodė eilė aukštų pareigūnų atstatydinimų, areštų, bylų prieš buvusius įtakingiausius oligarchus.
Tačiau iki šiol apie korupciją – ypač siejant tai su parama Ukrainai — taip viešai ir taip dažnai pagrindinės Vakarų viršūnės stengdavosi nekalbėti – pirmiausia, dėl to, kad nesiteiktų papildomų argumentų ir įkvėpimo Ukrainos rėmimo priešininkams ir Rusijos propagandai.
Taigi, tai, kad dabar ji vėl viešumoje pradėta sukti tokiu lygiu ir tokiu būdu, greičiausiai signalizuoja ir apie kitus sumetimus, nei tik rūpestis pačia problema.
Viena vertus, panašu, kad Vašingtono ir demokratų viršūnės taip rengiasi atremti priekaištų tų, kurie vis garsiau aiškina, kad paramos Ukrainai nebereikia teikti, nes ji metama į juodąją korupcijos skylę. Štai ir šiomis dienomis Baltieji rūmai viešai pasidžiaugė, kad Ukrainos valdžia, esą, atrodo dar ryžtingiau nusiteikusi kovoti su korupcija, nei anksčiau.
Dar vienas gestas, siekiant pademonstruoti, jog „viskas ok“ – pagaliau pagarsintas JAV sprendimas suteikti Ukrainai ilgojo nuotolio raketas ATACMS.
Antra vertus, neatmestina, jog dabartinė JAV valdžia kalbomis ir nuotėkiais apie korupciją taip pat ieško būsimų argumentų ir pasiteisinimų, jei, vidaus politinių aplinkybių dėka bus vis dėlto priversta ta paramą mažinti arba net visai sustabdyti.
O galimybės, jog tai gali įvykti, kai prezidento rinkimų kampanija ir kova pasieks apogėjų, atmesti tikrai negalima.
Jau dabar galima prognozuoti, kad susirėmimas tarp D. Trumpo ir J. Bideno, politinė įtampa ir visuomenės susiskaldymas gali būti tokie, kad pranoks praėjusių rinkimų lygį.
Žinoma, gali būti, kad D. Trumpą iš rinkimų trasos pašalins jį vis kiečiau į nagą imanti teisėsauga, tačiau bendros padėties ir įtampos tai nesumažins.
O jei jis vis dėlto bus išrinktas, tuomet visiems iš tiesų reikia pasirengti tam, kad žlugs apskritai visa JAV užsienio politika – ne tik Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu.
Akivaizdu, kad Rusija šiuo metu labiausiai laukia ir tikisi šio momento bei dės visas pastangas, kad jis tikrai įvyktų.
Pirmiausia, ji žūtbūt stengsis iki JAV prezidento rinkimų ne tik tęsti karą, bet ir išlaikyti daugmaž tokį patį jo tempą. Galbūt, net vėl atauti iniciatyvą bent kai kuriuose fronto ruožuose.
Tačiau svarbiausia, kad Rusijos režimas apskritai visą sau pavaldžios valstybės gyvenimą ir ekonomiką galutinai pervedė ant ilgo ir žūtbūtinio karo bėgių. Aiškiausias to požymis, kurį pats režimas demonstravo pastaruoju metu – itin ženklus karinės dalies padidinimas kitų metų biudžete. Oficialiai – iki 6 proc. BVP, tačiau, suprantama, realiai ta dalis gali būti kur kas didesnė.
Kremlius tokiu būdu demonstruoja seniai akivaizdų dalyką – siekį ir pasirengimą tęsti Ukrainos naikinimo bei sekinimo karą tol, kol pasieks pagrindinį tikslą – fiziškai sunaikinti tą šalį.
Pačiame fronte Rusija ir toliau stengiasi „permalti“ tą dalį Ukrainos visuomenės, kuri nori ir gali ginti šalį ginklu. Tuo tarpu visomis kitomis priemonėmis – ne tik dronų ir raketų smūgiais – visą šalį siekiama paversti netinkama gyventi, sugriauta ir tuščia dykra.
Rusijos mobilizacinis gyvosios jėgos ir įvairios ginkluotės potencialas vis dar žymiai didesnis, nei Ukrainos. Vien demografiniu požiūriu Ukraina – ant demografinės katastrofos slenksčio. Jei jo dar neperžengė.
Bet esminis dalykas yra tai, kad Rusija savo potencialą, kuris taip pat žiauriai kenčia nuo karo, sugeba ne tik atstatyti, bet dar ir didinti – pirmiausia, ginkluotės.
Pagrindinė priežastis – Vakarų sankcijos, spaudimas ir izoliacija nebuvo ir nėra tokie, kurie iš tiesų užspaustų ir uždarytų Rusijos ekonomiką taip, jog ji atsidurtų ant kolapso slenksčio ir artimiausioje ateityje tą kolapsą išties patirtų.
Plėsdama savo tarptautinį bendrininkų frontą su kitomis diktatūromis, Rusija kartu rado ir apsčiai kelių apeiti Vakarų sankcijas.
Žinoma, tų sankcijų poveikis smukdo Rusiją, kaip ekonomiką ir visuomenę, kurios perspektyvos – taip pat ir demografinės – ilgalaikėje perspektyvoje ne mažiau liūdnos, nei Ukrainos.
Tačiau dabartinėje situacijoje sankcijų politika turėtų būti nukreipta į kuo greitesnį ir kuo smarkesnį Rusijos ekonominį ir finansinį žlugdymą, kuris, savo ruožtu, sukeltų ir tikrai rimtas egzistencines vidines problemas pačiai diktatūrai, priverstų jai eižėti.
Dabar to nėra ir nebus bent jau artimiausioje apžvelgiamoje ateityje. Bet svarbiausia, kad ši tema apskritai pastaruoju metu pasitraukė į antrą planą ar net šešėlį.
Ukrainos valdžia, regis, tai puikiai suvokia bei mato ir taip pat skuba pati atsistoti bei pastatyti šalį ant kokių nors bėgių, leisiančių jai laikytis šiame kare net ir Vakaruose įvykus patiems jai nepalankiausiems politiniams procesams.
Vienas iš tokių mėginimų – bandymai sukurti savarankišką vakarietiškos karinės pramonės, dirbančios Ukrainai, tinklą.
Tačiau pats Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis šiomis dienomis viešai prakalbo apie tai, kad po paskutiniojo, 11-ojo ES sankcijų Rusijai paketo jau nutekėjo nemažai visos vasaros ir rudens pradžios vandens. O tai, ar bus 12-asis paketas – miglose.
Ką gi, akivaizdu, kad Vakaruose ir toliau manoma, kad šį karą galima kovoti tik palaikanti Ukrainą ir nemėginant kuo greičiau ir ryžtingiau naikinti pačią šio karo šaknį – Rusijos diktatūrą. Bet tai ir gali privesti prie to, kad vis augantys finansiniai karo poreikiai ir nuostoliai gali priversti mažinti ar apskritai nutraukti tą palaikymą.
O tokiu atveju viskas sparčiai gali nuriedėti prie to, kad Vakarams – ar paskiroms jų šalims, ar pačiam NATO aljansui vis dėlto gali tekti stoti prieš jiems baisiausią perspektyvą – būtinybę stoti į tiesioginį ir atvirą karą su Rusija.
Tai gali tekti daryti pirmiausia gelbstint Ukrainos nepriklausomą dalį nuo Rusijos agresijos ir įvedant savo pajėgas. Apie tai jau seniai pirmasis pradėjo kalbėti buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas. Šioks toks šurmulys pastarosiomis dienomis šiuo klausimu kilo net Jungtinės Karalystės viršūnėse, kai naujasis britų gynybos ministras Grantas Shappsas pareiškė, jog ketina siųsti britų karininius instruktorius tiesiai į pačią Ukrainą.
Be to, jis pridėjo, jog strateginėje perspektyvoje apskritai reikia galvoti apie tai, kaip savo pajėgas pastumti ne tik kuo arčiau pačios Ukrainos, bet, galbūt, net ir į ją.
Po kilusio triukšmo ir Rusijos žaibiškų grasinimų, kad bet kokie Vakarų kariškiai taptų jos „teisėtu taikiniu“, pats britų premjeras Rishi Sunakas paneigė ministro pareiškimus.
Bet pats šių pareiškimų faktas primena, kad šis klausimas ne tik niekur nedingo, bet gali grįžti su nauja jėga bei aštrumu.
O kita galimo tiesioginio susidūrimo perspektyva – būtinybė stabdyti Rusijos mėginimus „hibridiniu“ ar net atviru būdu išlieti šį karą per kraštus bei Ukrainos vakarines sienas.
Ką gi, bandymas išvengti „didesnės eskalacijos“ neišvengiamai priveda prie tokios eskalacijos, kuri dar baisesnė už tą, kurios bijojai. Tai irgi galima laikyti viena iš jau seniai patvirtintų šio karo taisyklių.
Vytautas Bruveris (ELTA)
