Buvimo gangsteriu kaina: Martino Scorsese‘s „Airis“

Paskelbė: Data: 2019-11-30 09:00

Spausdinti | Komentarai

Jei surinktume į vieną vietą visus Roberto De Niro bei Alo Pacino suvaidintus gangsterius ir policininkus, tai susidarytų įspūdinga kompanija. Dabar ją papildo dar du kriminalinio pasaulio personažai.

Į kiną R. De Niro ir A. Pacino atėjo skirtingais keliais, bet tikru startu į profesiją abiem buvo legendinė „Aktorių studija“, įsteigta Niujorke dar praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje. Šioje mokykloje aktorinio pedagoginio metodo pagrindą sudarė rusų teatro reformatoriaus Konstantino Stanislavskio realizmo ir Vienos psichiatro Siegmundo Freudo psichoanalizės derinys. Visiškai netikėta skirtingų sistemų samplaika davė stulbinantį rezultatą, ir Amerikos teatro bei kino padangę nušvietė ištisa ilgai spindinčių žvaigždžių plejada – Marlonas Brando, Jamesas Deanas, Paulas Newmanas, Marilyn Monroe. Tai tik pirmosios naujosios kartos aktorių sąrašo garsenybės, savo vardais ir vaidmenimis papuošusios gražiausius amerikietiškojo kino istorijos puslapius. Seniai šioje garbingoje galerijoje puikuojasi ir Roberto De Niro bei Alo Pacino pavardės.

Nors didesnę abiejų aktorių kūrybinių biografijų dalį užima kriminalinės tematikos filmai, kartu kine jiedu vaidino retai. Pirmą kartą filmavimo aikštelėje jie susitiko 1974-aisiais, kai buvo kuriama antroji „Krikštatėvio“ dalis. Alas vėl vaidino mafijozo Dono Vito Korleonės jaunėlį sūnų Maiklą, o Robertui teko persikūnyti į… Maiklo tėvą jaunystėje. Trimis metais jaunesnis už A. Pacino R. De Niro taip puikiai susidorojo su savo vaidmeniu, kad gavo pirmąjį „Oskarą“.

Vėliau abu partneriai kūrybiškai brendo ir tobulėjo jau atskirai, kad susitikę 1995-aisiais režisieriaus Michaelo Manno kriminaliniame trileryje „Karštis“ (Heat) pakeltų aštriasiužetinio kino kanoną į naujas aukštumas.

Kriminalinėje dramoje „Teisė žudyti“ (Righteous Kill, 2008, rež. Jonas Avnetas) abu kriminalinės tematikos klasikai suvaidino Niujorko detektyvus, tiriančius serijinio žudiko įvykdytus nusikaltimus. Ir štai jiedu vėl kartu. Šį kartą jų personažai atsidūrė vienoje barikadų pusėje arba, kaip mėgsta sakyti politikai, „sėdi vienoje valtyje“. Pabandykime atsakyti į klausimą: „Kaip vienoje valtyje gali sėdėti šaltakraujis mafijos žudikas ir už darbininkų teises kovojantis profsąjungos lyderis?

Martino Scorsese‘s „Airis“ (The Irishman, 2019) sukurtas pagal gerai gangsterių pasaulį pažinusio rašytojo Charles‘o Brandto knygą „Girdėjau, kad tu dažai namus“ (I Heard You Paint Houses). Keistokas knygos pavadinimas nusikaltėlių žargonu reiškia „Girdėjau, kad esi samdomas žudikas“ (po tokio „specialisto“ apsilankymo aukos namuose paprastai lieka krauju aptaškytos sienos).  Knyga buvo parašyta gerai išstudijavus realius įvykius ir pasinaudojus paties „Airio“ (taip buvo vadinamas gangsteris Frankas Sheeranas) pasakojimais.

Scorsese išreiškė norą ekranizuoti šią knygą jau prieš gerą dešimtmetį, tačiau studijos Paramount vadovai ilgai delsė ir galiausiai šio projekto atsisakė. Tada į darbą kibo internetinė platforma Netflix, o kad vėl nekiltų konfliktų (dar visai neseniai Netflix filmai nebuvo priimami į Kanų kino festivalio konkursą ir nenominuoti Oskarams motyvuojant tuo, kad tai TV, o ne kino produkcija) prieš savaitę išleido „Airį“ į didžiuosius ekranus (prieš porą dienų JAV Mariettos mieste gyvenanti draugė veidaknygėje skundėsi, kad pirmomis dienomis neįmanoma nusipirkti bilietų).

Per tą dešimtį delsimo metų, kol buvo derinamas šio kino projekto likimas, žinoma, neišvengiamai išaugo filmo kaštai ir negailestingas laikas pastebimai pasendino pagrindinių vaidmenų atlikėjus, todėl teko griebtis specialių technologijų, padėjusių šią problemą spręsti (ne visada, žinoma, vykusiai, bet tai jau kita kalba).

Prieš mirdamas Frankas Sheeranas knygos autoriui Charles‘ui Brandtui prisipažino daug metų dirbęs garsiam nusikaltėlių „autoritetui“ Russellui Bufalino (jį suvaidino senas režisieriaus bičiulis Joe Pesci) ir pagal jo užsakymus nužudęs 25 žmones. Jo aukų sąraše buvo ir skandalingai išgarsėjęs profsąjungos lyderis Jimmy Hoffa, kurio darbo metodai niekuo nesiskyrė nuo mafijos vadovų veiklos. Anot veiksmą komentuojančio Franko Sheerano, dabartinis jaunimas nežino, kas buvo Jimmy Hoffa, o kažkada jis buvo po JAV prezidento įtakingiausias žmogus Amerikoje, šeštajame dešimtmetyje populiarus kaip Elvis Presley, o dar po dešimties metų – kaip „The Beatles“.

Jimmy Hoffos ryšiai su gangsteriais Amerikoje niekam nebuvo paslaptis. Net jo paslaptinga mirtis 1975 metais buvo susijusi su beprecedenčiu skandalu: kartu su Hoffa kaip į vandenį pradingo per trečdalį milijardo dolerių, per kelis dešimtmečius darbininkų sukrauti į pensijų fondą.

1992 m. šį personažą Danny DeVito režisuotame filme „Hoffa“ suvaidino Jackas Nicholsonas. Dabar į jį persikūnijo Alas Pacino ir bravūriškai suvaidino puikų oratorių, demagogą ir absoliučiai amoralų tipą.

Paskutiniai Jimmy Hoffos žingsniai iki paslaptingo pradingimo seniai atkurti, kaip sakoma step by step. 1975 m. liepos 30 d. jis išvyko į Detroito priemiestyje esantį restoraną „Red Fox“: 14.30 čia jis turėjo susitikti su gangsteriais Anthony Provenzano ir Anthony Giacalone (apie tai Hoffa paliko įrašą savo biuro kalendoriuje). O pusvalandžiu anksčiau jis laukė Franko Sheerano.

Iš taksofono, esančio prie „Raudonosios lapės“ Hoffa  paskambino žmonai ir pažadėjo būti namuose 16 valandą, bet savo pažado netesėjo. Lygiai po septynerius metus trūkusių tyrimų 1982 m. liepos 30 d. buvo oficialiai paskelbta, kad Jimmy Hoffa pripažįstamas „teisiškai mirusiu“ (legally dead). Tačiau spekuliacijos dėl jo dingimo, ir, svarbiausia, kur paslėptas velionio kūnas, nesiliauja iki mūsų dienų. Kai kurios versijos vertos tik geltonosios spaudos puslapių. Bet dažniausiai teigiama, kad kūnas yra užkastas nežinomoje vietoje po Detroito greitkeliu (JAV valdžia, beje, kelis kartus, reaguodama į anoniminius skambučius, bandė ieškoti palaidoto kūno tai vienoje tai kitoje greitkelio vietoje, bet be rezultatų) .

Trijų su puse valandos trukmės filme tiksliai apibrėžiamas šeštojo dešimtmečio pabaigos istorinis fonas. Tai didelių politinių bei socialinių sukrėtimų metas: Kenedžių klano įsigalėjimas JAV politiniame gyvenime, socialistinės revoliucijos Kuboje išprovokuotas šaltojo karo paaštrėjimas ir mafijos galių išplėtimas užvaldant darbininkų profsąjungas.

Charakterizuodami šiuos svarbius JAV politinio gyvenimo veiksnius filmo autoriai pateikia daug įdomių detalių, kurios mums gerai žinomus politinius įvykius leidžia pamatyti naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, kad įtakingo politinio klano patriarchas Josephas Kennedy, artimai draugavęs su mafijozų vadeivomis, iš jų gavo rimtą pagalbą per prezidentinius rinkimus (kai mafijos dėka rinkimų apygardose už Johną Kennedy masiškai balsavo mirusios sielos, kurių žemiškos pavardės į rinkimų biuletenius buvo perkeliamos iš užrašų antkapiuose). Arba kad bandymas nuversti Fidelio Kastro režimą buvo nepavykusi karinė akcija, kuris tikrasis tikslas – sugražinti Amerikos mafijozų Kuboje prarastas pozicijas ir turtą (kazino ir pan.).

Nemažai siurprizų laukia ir tų žiūrovų, kurie vis dar nežino, kas gi iš tikrųjų 1975-aisiais nužudė Jimmy Hoffą.

Nuo bendros tuometinės JAV gyvenimo perspektyvos palengva pereinama prie gerokai siauresnio politinių bei kriminalinių manipuliacijų lauko, kol pagaliau pasakojimo centre atsiduria trys svarbiausius konfliktus lemiančios figūros – pats mafijos žudikas Frankas Sheeranas (išmokęs žudyti ir sprogdinti dar Antrojo pasaulinio karo metais), jo garsiausia auka Jimmy Hoffa ir Franko bosas, Pensilvanijos mafijos galva, Russellas Bufalino.

Tokių trijų kino grandų dalyvavimas  viename projekte jau savaime garantuoja aukštą aktorystės lygį. Negalima nepastebėti, kaip azartiškai visi trys tarsi iš natų „groja“ savo partitūras (nedažnai pastaruoju metu Robertas De Niro ir Alas Pacino kine gaudavo jų talento vertus vaidmenis, o Joe Pesci prieš kelis metus iš viso buvo atsisveikinęs su kinu ir sugrįžo tik todėl, kad to primygtinai ir ilgai prašė režisierius).

Trijų su pusę valandų trukmės filmą režisierius apjungia „žiedine kompozicija“ (taip vadinamas metodas, kai siužeto finale sugrįžtama į pradinę poziciją). Senelių namuose baigiantis savo dienas Frankas Sheeranas pradeda savo išpažintį.

Kas nužudė Jimmy Hoffą „Airis“ paaiškina labai įtikinamai. Su aliuzijomis į „Paskutinę vakarienę“ ir Judo išdavystę (jaunystėje kunigu norėjęs tapti M. Scorsese nepraleidžia progų kur tik galima sudėlioti biblinius akcentus).

Tačiau ar šitoje istorijoje jau bus galima padėti galutinį tašką? Manau, kad dar ne. Senelių namuose miręs Frankas Sheeranas jau nieko daugiau nepasakys, o su federalais jis šia tema atsisakė kalbėtis net savo paskutinėmis dienomis, likęs ištikimas mafijinės omertos (tylėjimo įžadams) priesaikai.

Bet už grotų sėdintis mafijozas Michaelas Franzese (jį M. Scorsese filme „Kieti bičai“ (Goodfellas, 1990) suvaidino Josephas Bono) šių metų balandžio mėnesį viename interviu prisipažino žinąs vietą, kur paslėptas Hoffos kūnas, o taip pat jo tikrąjį žudiką. Franzese teigė, kad sprendimas nužudyti Hoffą mafijos komisijos buvo priimtas Niujorke ir pridūrė: „Šaulys vis dar gyvas, tačiau šiuo metu yra kalėjime“.

Gal jis turėjo omeny save patį? Ką gali žinoti…

Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių gangsterių filmų kino istorijoje

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt