Daugmaž prieš 15 metų kartą visai netikėtai, taip tarsi staiga būčiau ėmęs ir praregėjęs, dėmesį atkreipė pranokstanti visus lūkesčius stačiatikystės pasirinkimą populiarinančios literatūros rusų kalba gausa Lietuvos knygų prekyboje, kai net didžiuosiuose, nespecializuotuose knygynuose buvo įrengtos atskiros lentynos ar skyriai, talpinantys rytų krikščionybės tematikos plataus pasirinkimo lektūrą nuo brošiūrų su sentimentalokais paveikslėliais žmogui „iš liaudies“ iki labiau sudėtingo pobūdžio analitinių studijų.
Dar tada nepraleidau progos viešai pasidžiaugti neformaliu rūpesčiu kelti žmonių religinį išprusimą, tik užuomina leidęs išsakyti sau abejonę dėl to – ar toks perviršis ir disproporcijos yra tik vienos konfesijos grynai religinio entuziazmo pasekmė, ar čia papildomai slypi dar kažkokie neįvardyti interesai? Kaip visi suprantate, labiau forsuotu pavidalu išsakyti tokio pobūdžio abejonės neleidžia diskretiškumo kanonas, įpareigojantis vengti net ir apgaulingo panašumo su liūdnai pagarsėjusiais atvejais, kai spausdintas žodis ir minties sklaida buvo ribojami.
Na, iš tiesų, ar religinė literatūra, kvietimas išpažinti tikėjimo doktriną, žmogaus orientavimas į amžiną sielos išganymą iš principo gali kam nors pakenkti, juolab kad tokios knygos tada buvo platinamos pusvelčiui, t. y. pirkėjui kainavo neabejotinai pigiau už jų leidybos kaštus.
Sakau „kainavo“, nes čia aprašytas stačiatikybės populiarinimo Lietuvoje bumas, nori to ar nenori, seniai jau baigėsi, išsikvėpė, visiškai subliuško, nes cirkas, kaip tokiais atvejais sakoma, išvažiavo.
Kita vertus, taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu mano pažįstamų rate įkyria buvo peršama legenda apie V.Putiną kaip giliai tikintį žmogų, savo religine askeze prilygstantį įžadus davusiam vienuoliui arba net pusiau šventajam. Prisimenu dar ir tokį, – dabar ironiškai pavadinkime pseudoestetiniu, – argumentą, esą stačiatikių religinės apeigos yra nepalyginamai paslaptingesnės, iškilmingesnės nei katalikų, cerkvės aura neva yra labiau paveiki sielai nei sausoka katalikų bažnyčios atmosfera. Kiek prisimenu, tada tam tikro rato žmonių pasitikėjimo likučius praradau suvis, leidęs sau pastebėti, kad ten, t. y. stačiatikybėje iš tiesų kičo yra nepalyginamai daugiau, o šiandien dar pridurčiau: bizantiškumas bet kokiu pavidalu apskritai yra kičo pranašas.
Ar V.Putinas savo viešpatavimo pradžioje išties bandė atgaivinti graudžiai naivų, senų seniausiai išdėvėtą iki skutų mitą apie Maskvą kaip trečiąją (po Konstantinopolio) Romą, – to negaliu įrodyti, nors neatmestina iš principo galimybė, jog po sovietų imperijos žlugimo, karštligiškai ieškant naujų ideologinių priemonių įtakos palaikymui ir, tarkime, griebiant tai, kas buvo iškart po ranka, tokiu būdu buvo atrasti gerai pamiršti senieji ideologiniai štampai. Kita vertus, net jeigu tokio formalizuoto nutarimo išaukštinant stačiatikybę populiarinti trečiosios Romos idėją nebuvo, šiandien Rusijos ideologinės pretenzijos tapti idėjinės traukos centru reiškiasi su ne mažesniu bizantišku užmoju ir drauge yra atpažįstamos dėl kičo pertekliaus.
O kaip kitaip, tiesą sakant, jeigu ne modernizuotu bizantizmu būtų galima vadinti dabar peršamą ideologinę versiją apie Rusiją kaip šeimos vertybių pasauliniu mastu gynėją ir savotišką antigėjinio fronto bastioną.
Labai geras tokio akių dūmimo pavyzdys yra antieuropinio pasirinkimo Ukrainoje vieno iš architektų, o būtent dabartinio Ukrainos premjero pasakojimas liaudžiai apie ES išankstinį reikalavimą asocijuotoms narėms pripažinti gėjų santuokas, kai išties nedaug betrūksta, kad būtų pasakyta, jog kiekvienas europietis yra verčiamas tapti gėju arba lesbiete, arba drauge gėju lesbiete. Kokiam literatūriniam žanrui priklauso tokios poringės: tai yra kičinio pobūdžio siurrealizmas ar paprastasis kretinizmas?
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Iš kitos pusės žiūrint, reikėtų pastebėti, kad antieuropietiškų nuotaikų tiražavimui kartas nuo karto pretekstą teikia patys tolerancijos ideologijos adeptai, iš įsibėgėjimo arba dėl entuziazmo pertekliaus persistengdami ir taip sukarikatūrinantys vadinamosios tolerancijos vertybę. Štai neseniai girdėjau vieno tokio propagandisto sukurptą tautologinio pobūdžio pareiškimą iš tribūnos, kad esą (toliau cituoju) homoseksualumo perversija nėra iškrypimas… Galbūt anas norėjo pasakyti, kad homoseksualumas neva yra viena iš versijų, lytinio gyvenimo pakraipa arba kažkas panašaus, tačiau žodžio „perversija“ (lot. perversio) pirmutinė reikšmė – iškrypimas.
Tačiau tikru politinės šizofrenijos atveju reikia laikyti kartais prasimušančias užuominas apie tai, kad neva Rusija yra atsvara ES kaip nacionalinių vertybių puoselėjimo ir tautinio tapatumo pavyzdys. Už tokio jauko, – pats esu tai matęs ir girdėjęs, – neretai užkimba tautiškai nusiteikę naivuoliai arba pieniškų smegenėlių nacionalistai.
Net kažkaip nesmagu priminti pernelyg akivaizdų dalyką, kad rusiškas šovinizmas, neigiantis kitų tautų saviraišką imperinės didybės siekimas neturi nieko bendro su nacionalistiniu užsiangažavimu, yra diametraliai priešiška stichija. Taigi tik kičinio impulso užkratas yra vienijantis momentas tarp šovinistų ir lietuviško plauko nacionalistų atmainos, kai patriotais besivadinantys žmonės Lietuvos padangėje pasisako prieš beveik visas šalies ekonominio gyvenimo dinamiką užtikrinančias priemones, blokuoja AE statybos planus, stabdo skalūninių dujų žvalgybos užmačias, dalyvauja tokiose teisingumo kičinio išniekinimo apeigose kaip Garliavos istorija ir t. t. Tiesą sakant, dar nežinau kaip tai reikėtų vadinti – indokrinacija Rusijos naudai ar paprastąja silpnaprotyste (rūšis – patriotas, porūšis – idiotas).
Skystokos yra tos tautinės aspiracijos, kurios susiveda tik į priešiškumą w raidei arba praeities išaukštinimą.
Kita vertus, kaip savo ruožtu pavadinsime tą atvejį, kai labai garbingas, visais požiūriais pažangus, iškilių žmonių vadovaujamas Lietuvos universitetas Lietuvos teritorijoje organizuoja mokslinę konferenciją ne lietuvių, bet anglų kalba.
Ar toks pasirinkimas neabejotinai yra pažangos rodiklis, sektinas pavyzdys? Manding, tai išties jau yra perversijos pavyzdys.
Kadaise buvo sakoma, kad būsite plačiau išgirsti, jeigu rašysite ir kalbėsite didžiojo Lenino kalba. Ar kas nors keičiasi bent per jotą, jeigu tokiame užkeikime vietoj Lenino minėsime Lenoną?…
